Connie Willis - Pasaulio pabaigos knyga

— Pone Gilkraistai, — išgirdo jis Merės balsą. — Gal ir jums šlakelį brendžio?

— Ne, ačiū, — atsisakė šis.

Merė išrausė iš krepšio dar vieną sumaigytą banknotą ir nuėjo prie baro.

— O jūsų laborantas padirbėjo visai pakenčiamai, — pasakė Gilkraistas, atsigręždamas į Danvortį. — Tikiuosi, sutarsime, kad „Medievalis” galėtų pasitelkti jį pagalbon ir kitam perkėlimui. Išsiųsime panelę Engl į 1355-uosius, kad įvertintų realias Juodosios Mirties pasekmes. Amžininkų liudijimai — visiškai nepatikimi, ypač kai kalbama apie mirčių mastą. Nekelia abejonių, kad plačiai paplitęs skaičius — apie penkiasdešimt milijonų mirusiųjų — negali būti tikslus, o apskaičiavimai, neva išmirę nuo trečdalio iki pusės visų Europos gyventojų — labai jau smarkiai perdėti. Taigi, ketinu pasiųsti ten panelę Engl, kad atliktų profesionalius stebėjimus.

— Ar jums neatrodo, kad užbėgate įvykiams už akių? — atkirto Danvortis. — Gal pirmiau luktelėkite, kol įsitikinsime, kad Kivrina išvis liko gyva po šio perkėlimo — ar kad saugiai pasiekė 1320-uosius.

Gilkraistas nutaisė gailią veido išraišką.

— Mano manymu, jūs elgiatės trupučiuką nesąžiningai visąlaik tik ir laukdamas, kad „Medievalis” nesugebės sėkmingai atlikti perkėlimo, — pasakė. — Užtikrinu jus, mes labai kruopščiai apgalvojome kiekvieną aspektą. Kivrinos perkėlimo metodą ištyrinėjome iki menkiausių smulkmenų.

Remdamiesi tikimybių teorija, galime tvirtinti, kad praeivis Oksfordo — Bato kelyje gali pasirodyti maždaug kas 1,6 valandos, o tikimybė, kad vietiniai patikės užpuolimo versija, siekia net devyniasdešimt du procentus, kadangi tokių užpuolimų pasitaikydavo labai dažnai. Tikimybė nukentėti nuo plėšikų keliautojui Oksfordo grafystėje siekė 42,5 procentų žiemą ir 58,6 procentų — vasarą. Tai, savaime suprantama, vidutiniai duomenys. Plėšikų antpuolio tikimybė gerokai išauga kai kuriose Otmūro ir Vyčvudo dalyse, taip pat mažesniuose keliuose.

Danvorčiui netilpo galvoje, iš kur Gilkraistas sugebėjo iškapstyti šitokius skaičius, kad ir remdamasis tikimybių teorija. Tikrojoje, 1086-ųjų metų žemės nuosavybės aprašymo knygoje vagių sąrašo nebuvo, išskyrus nebent tuos, kurie, karaliaus įsakymu, atlikinėjo gyventojų surašymą, kitąsyk priglobdami ir šį tą daugiau nei vien žinias, o to meto galvažudžiai, savaime aišku, neužsirašinėjo nei ką apiplėšę, nei ką nužudę, vietovių žemėlapyje irgi neženklino. Niekas net neieškodavo kokių nors įrodymų, kad kur nors išvykęs žmogus žuvo: tiesiog kartą iškeliavęs iš namų, niekada nebegrįždavo. O kiek kūnų taip ir liko trūnyti giriose, niekieno neaptikti ir neatpažinti?

— Užtikrinu jus: mes ėmėmės visų įmanomų priemonių, kad apsaugotume Kivriną, — pakartojo Gilkraistas.

— Įskaitant parametrų apskaičiavimus? — paklausė Danvortis.

— Taip pat bandymus be žmonių ir darnumo patikrinimus?

Sugrįžo Merė.

— Na štai, pone Latimerai, — ištarė, statydama priešais šį stiklą brendžio. Paskui ji pakabino šlapią jo skėtį ant suolo atlošo ir atsisėdo pati.

— Aš kaip tik bandžiau įtikinti poną Danvortį, kad mes kuo detaliausiai išanalizavome kiekvieną šio perkėlimo per plyšį aspektą, — vėl prašneko Gilkraistas. Jis paėmė į ranką plastmasinę išminčiaus, nešančio auksinę dėžutę, figūrėlę. — Toji žalvariu kaustyta dėžutė, kurią pridėjome prie kitų jos daiktų, — tiksli Ešmolėjaus muziejuje saugomos brangenybių skrynelės kopija. — Jis padėjo plastmasinį išminčių į vietą. — Netgi vardą jai rinkome nepaprastai kruopščiai. Izabelė — moters vardas, dažniausiai sutinkamas teisminiuose sąrašuose bei Regista Regum nuo 1295-ųjų iki 1320-ųjų.

— Iš tikrųjų tai — iškraipyta „Elizabetos„ forma, — įsiterpė Latimeras, tarsi netikėtai atsidūręs vienoje savo paties paskaitų. — O jo paplitimas Anglijoje, pradedant dvyliktuoju amžiumi, kildinamas nuo Angulemo Isavelės, karaliaus Džono žmonos.

— Kivrina sakė man, kad savo tapatybei pasirinko tikrai egzistavusį asmenį, kad Izabelė de Bovrijė — viena iš Jorko grafystės didiko dukterų, — pasakė Danvortis.

— Taip ir yra, — patvirtino Gilkraistas. — Džilbertas de Bovrijė turėjo keturias daugmaž tinkamo amžiaus dukteris, tačiau sąrašuose taip ir neaptikome nė vienos jų vardo. Taip atsitikdavo neretai. Moterys paprastai būdavo įrašomos tik pavarde, drauge nurodant kilmę, — netgi parapijų registruose ar ant antkapių.

Merė ramindama uždėjo delną Danvorčiui ant rankos.

— O kodėl pasirinkote Jorko grafystę? — paskubomis paklausė ji. — Juk tai reikš, kad ji atsidūrė labai jau toli nuo namų.

Nuo namų ją skiria septyni šimtai metų, pagalvojo Danvortis, ji tikrai toli nuo namų, tokiame šimtmetyje, kuris moterų nevertino netgi tiek, kad bent po mirties įrašytų vardus.

— Šitaip pasiūlė pati panelė Engl, — atsakė Gilkraistas. — Ji manė, kad, paminėdama tokią tolimą vietovę, užsitikrins, jog niekas nemėgins užmegzti ryšio sujos šeima.

Arba neišgabens jos ten, kur ji atsidurtų per mylių mylias nuo plyšio. Kivrina pati tai pasiūlė. Reikia manyti, ji pasiūlė ir visa kita, peržiūrėjusi visus įmanomus valstybės iždo sąrašus bei bažnytinius registrus, ieškodama šeimos, turinčios maždaug tokio kaip ji amžiaus neištekintą dukterį, — šeimos, gyvenančios pakankamai toli, kažkur Rytų Redinge, kad sniegas ir neišbrendami keliai sutrukdytų pasiuntiniui nujoti pas jos tėvus ir pranešti, jog duktė pražuvėlė atsirado.

— „Medievalis” lygiai taip pat kruopščiai apsvarstė kiekvieną šio perkėlimo detalę, — kalbėjo Gilkraistas. — Apgalvojome netgi kelionės pretekstą, tai — jos brolio liga. Išsiaiškinome, kad toje Glosterio grafystės dalyje 1319-aisiais tikrai būta gripo protrūkio, nors Viduramžiais žmonės ir šiaip nuolat sirgdavo įvairiausiomis ligomis, tad jis lengvai galėjo būti užsikrėtęs cholera ar kentėti nuo kraujo užkrėtimo.

— Džeimsai, — perspėdama tarstelėjo Merė.

— Panelės Engl drabužis — rankų darbo. Audeklas jos suknelei dažytas irgi rankomis, dažais, išgautais iš mėlžolės pagal Viduramžių receptą. O ponia Montoja iki paskutinio grumsto ištyrinėjo Skendgeito kaimą, kuriame Kivrina praleis dvi savaites.

— Jei tik išvis jį pasieks, — leptelėjo Danvortis.

— Džeimsai, — dar kartą ištarė Merė.

— Kokių priemonių jūs ėmėtės užtikrinti, kad tasai draugiškas pakeleivis, kurio galima tikėtis sulaukti kartą per 1,6 valandos, nenutars tuojau pat nugabenti jos į Godstou vienuolyną ar į kokį Londono viešnamį? Arba nepastebės jos, išneriančios iš plyšio, ir nepalaikys ragana? O kokiomis priemonėmis užtikrinote, kad tasai draugiškas pakeleivis — iš tikrųjų draugiškas, o ne vienas iš galvažudžių, sudorojančių 42,5 procentų visų keliaujančiųjų?

— Remiantis tikimybių teorija, galimybė, kad tuo metu, kai ji išnirs iš plyšio, toje vietoje kas nors bus, nesiekia nė 0,04 procento.

— Žiūrėkite, o štai ir Badris! — šūktelėjo Merė atsistodama ir įsiterpdama tarp Danvorčio ir Gilkraisto. — Sparčiai apsisukai, Badri. Na kaip, sėkmingai nustatei tašką?

Badris atskubėjo net neapsivilkęs palto. Laboratorinis jo chalatas buvo šlapias, nors gręžk, veidas — išmuštas dėmėmis nuo šalčio.

— Atrodai visai sustiręs, — sukruto Merė. — Eikš, sėsk. — Ji mostelėjo į tuščią vietą ant suolo greta Latimero. — Tuojau paimsiu tau brendžio.

— Nustatei tašką? — paklausė Danvortis.