Connie Willis - Pasaulio pabaigos knyga

— Ar Rozemunda myli serą Bloetą? — paklausė Kivrina. Kvailas klausimas — žinoma, nemyli. Juk vos išgirdus, kad jis atvyksta, jos nuotaika kaipmat subjuro, ji pašiaušė šerį, kone puolė į isteriją.

— Jis patinka man, — pareiškė Agnesė. — Žadėjo savo vestuvių proga padovanoti man sidabrinę grandinėlę kamanoms.

Kivrina dirstelėjo į Rozemundą, kuri lūkuriavo jų, nujojusi gerą galą į priekį. Juk gali būti ir taip, kad seras Bloetas — visai ne koks senas palaidūnas. Kivrina tik pagalvojo apie tokį variantą — juk galėjo ir suklysti, kaip suklydo manydama, kad ledi Yvolda — jo žmona. Galbūt seras Bloetas jaunas, o blogą Rozemundos nuotaiką galima paaiškinti vien nervingumu. O gal jos nuomonė apie jaunikį prieš vestuves dar pasikeis. Mergaičių paprastai netekindavo, kol jos nesulaukdavo keturiolikos ar penkiolikos — tikrai ne anksčiau, nei pasirodydavo pirmieji brendimo ženklai.

— O kada jie susituoks? — paklausė Kivrina Agnesės.

— Tarp Velykų ir Sekminių, — atsakė Agnesė.

Jie pasiekė dar vieną išsišakojimą, šįsyk — gerokai siauresnį: du keliukai kokį šimtą metrų bėgo beveik lygiagrečiai, kol pagaliau tas, kuriuo pasuko Rozemunda, ėmė kopti į nedidelę kalvą.

Dvylikos metų mergaitė — ir po trijų mėnesių jau ištekės. Nieko nuostabaus, kad ledi Elivysa norėjo nuslėpti nuo sero Bloeto, kad jos čia. Galbūt ji anaiptol nepritaria planams ištekinti Rozemundą tokią jauną, galbūt ir tos sužieduotuvės skirtos vien tam, kad padėtų jos tėvui išsikapanoti iš bėdos, į kurią šis įklimpęs.

Rozemunda užjojo į kalvos viršūnę, paskui atšuoliavo atgal pas tėvą Rošą.

— Kur tu mus vedi? — griežtai paklausė. — Jau tuoj išlįsime į pamiškę.

— Jau beveik atvykome, — švelniai atsakė tėvas Rošas.

Rozemunda apsuko kumelę ir nušuoliavusi per kalvos keterą dingo iš akių, bet tuoj pat grįžo, atjojo beveik iki pat Kivrinos bei Agnesės, vėl aštriai apsuko kumelę ir nulėkė į priekį. Kaip žiurkė spąstuose, dingtelėjo Kivrinai. Karštligiškai ieškanti kokios landos ištrūkti į laisvę.

Dulksną pamažu keitė lietus su šlapdriba. Tėvas Rošas užsitraukė gobtuvą ant galvos su išskusta tonzūra ir nusivedė asilą nestačios kalvos šlaitu aukštyn. Gyvulys klusniai tapnojo iki pat viršūnės, bet čia staiga sustojo. Tėvas Rošas timptelėjo pavadį, bet asilas krestelėjo galvą, tempdamas jį į priešingą pusę.

Kivrina su Agnese jį prisivijo.

— Kas atsitiko? — paklausė Kivrina.

— Nagi eime, Balaamai, — įkalbinėjo tėvas Rošas. Sučiupęs vadeles abiem didžiulėmis rankomis, kaip reikiant trūktelėjo gyvulį, bet šis nepajudėjo iš vietos. Įsitempęs priešinosi kunigui, užpakalinėmis kanopomis įsispyręs į žemę ir pritūpęs ant jų — atrodė beveik kaip atsisėdęs.

— Galbūt jam nepatinka lietus, — pareiškė Agnesė.

— Ar galime kuo nors padėti? — paklausė Kivrina.

— Ne, — atsakė jis, pamodamas ranka. — Verčiau jokite pirmyn. Jei greta nebus arklių, jis paklus lengviau.

Apsivyniojęs pavadį aplink riešą, jis apėjo asilą iš užpakalio, tarsi ketintų jį stumti. Kivrina drauge su Agnese užjojo į kalvos keterą, vis atsigręždama per petį: nuogąstavo, kad asilas gali netikėtai spirti užpakalinėmis kanopomis kunigui į galvą. Paskui jos lėtai pajudėjo šlaitu žemyn, į kitą kalvos pusę.

Mišką prieš akis gaubė lietaus šydas. Sniegas ant kelio jau tirpo, kalvos papėdė buvo virtusi pažliugusia pelke. Abiejose pusėse augo tankūs krūmokšniai, padengti sniego sluoksniu. Rozemunda lūkuriavo gretimos kalvos viršūnėje. Ši buvo apaugusi medžiais tik iki pusės, o virš jų driekėsi sniego dykra. O juk už tos kalvos, dingtelėjo Kivrinai, plyti atvira lyguma, tolumoje matyti kelias, o horizonte dūluoja Oksfordas…

— Kur skubi, Kivrina? Palauk! — sušuko Agnesė, bet Kivrina jau buvo spėjusi nujoti šlaitu žemyn ir nusiropšti nuo keršio. Ji purtė sniegą nuo brūzgynų, norėdama įsitikinti, ar tai — tikrai karklai. Tai ir buvo karklai, o už jų Kivrina įžiūrėjo milžino ąžuolo šakų vainiką. Paskubomis užmetusi keršio pavadį ant rusvos karklo šakos, ji ėmė brautis per tankmę. Apsnigtos šakos buvo tvirtai prišalusios viena prie kitos. Kivrina strigo, sniegas nuo šakų kaskadomis griuvo jai ant galvos. Padangėn siūbtelėjo piktai krykaujančių paukščių pulkelis. Kivrina skverbėsi pro apsnigtas šakas į laukymę, kuri tiesiog privalėjo ten būti. Ir buvo.

O štai ir ąžuolas, o už jo, į kitą pusę nuo kelio, — baltakamienių beržų guotas; tai dėl jų miškas ton pusėn atrodė retėjąs. Taip, vieta ta, čia ir būsiąs plyšys.

Vis dėlto kažkas vis vien atrodė ne taip, kaip turėtų. Laukymėlė juk buvo mažesnė, argi ne taip? O ąžuolas buvo labiau lapotas, jo šakose — daugiau paukščių lizdų. Vienoje aikštelės pusėje augo dygioji slyva, apsikaišiusi gana grėsmingai atrodančiais spygliais, su išbrinkusiais, juosvai purpuriniais pumpurais. Juk šis augalas būtinai turėjo kristi į akis ir anąsyk, ar ne?

Tai sniegas, galvojo ji, dėl sniego ir laukymė atrodo erdvesnė. Lygutėlio, nelytėto sniego patalo storis čia siekė gal pusmetrį. Dėl to viskas ir atrodė visai kitaip nei anksčiau.

— Ar tėvas Rošas atvedė mus čionai rinkti gebenių? — Per karklyno tankmę artyn jau brovėsi Rozemunda. Išnirusi į aikštelę ji apsidairė, rankomis įsisprendusi į klubus. — Nėra čia jokių gebenių.

O juk buvo, ar ne? Aplink ąžuolo kamieną papėdėje tikrai raizgėsi gebenės. Augo ir grybai, tiesa? Tai sniegas, galvojo Kivrina. Sniegas užklojo visus ženklus, kurie padėtų atpažinti vietą. O drauge — ir pėdsaką, kurį paliko Gavynas, tempdamas vežimą bei dėžes.

O dėžutė? Gavynas juk taip ir neparnešė žalvariu kaustytos dėžutės! Paprasčiausiai nepastebėjo jos, paslėptos pakelės šabakštyne.

Kivrina prasibrovė pro Rozemundą ir vėl nėrė į karklyną, net nesistengdama išvengti nuo šakų žyrančio susigulėjusio sniego. Žinoma, dėžutė irgi bus apsnigta, bet šalikelėje sniego sluoksnis ne toks storas, o dėžutė — beveik keturiasdešimties centimetrų aukščio.

— Ledi Katerina! — sušuko Rozemunda, kuri brovėsi jai iš paskos, neatsitikdama nė per žingsnį. — Kur dabar susiruošei tu?

— Kivrina! — antrino seseriai graudus Agnesės balselis. Mergytė vidur kelio bandė nusiropšti nuo ponio, bet jos koja įsipainiojo balnakilpėje. — Ledi Kivrina, ateik!

Kivrina tik dirstelėjo į ją nereginčiu žvilgsniu, paskui atsigręžė į kalvą.

Tėvas Rošas jos viršūnėje vis dar grūmėsi su asilu. Būtinai reikia rasti dėžutę anksčiau, nei jis ateis.

— Nenulipk nuo ponio, Agnese! — šūktelėjo Kivrina ir kibo raustis sniege po karklais.

— Ko ieškai? — paklausė Rozemunda. — Jokių gebenių čia nėra.

— Ledi Kivrina, ateik tuojau pat! — sukliegė Agnesė.

Sniegas galėjo nulenkti karklų šakas, tad dėžutė tikriausiai pasmuko po jais giliau. Kivrina pasilenkė, laikydamasi liaunų slidžių šakelių, ir pabandė nužerti sniegą. Bet dėžutės niekur nesimatė. Tai buvo aišku iš. karto. Juk karklai pridengė ir žoles, ir žemę apačioje, sniego sluoksnis buvo vos kelių centimetrų storio. Bet jeigu čia — tikrai ta vieta, dėžutė irgi turi būti kažkur čia, lyg apdujusi tikino save Kivrina. Jei tik čia — tikrai ta vieta.

— Ledi Kivrina! — sušuko Agnesė; Kivrina grįžtelėjo į ją. Mergytė vis dėlto sugebėjo nusiropšti nuo ponio ir dabar kiek kojos nešė skuto pas ją.

— Tiktai nebėk! — jau žiojosi sakyti Kivrina, bet nesuspėjo: Agnesės koja užkliuvo už provėžos, ir mergytė plojosi žemėn.