Connie Willis - Pasaulio pabaigos knyga

— Argi ne apokaliptiška? — sužavėtas šūktelėjo Kolinas.

Net šerpę jis sugebėjo įvertinti pakankamai mandagiai.

— Juk svarbiausia — ne pati dovana, o dėmesys, ar ne? — pasakė jis, pakėlęs šaliką už vieno galo. Ir po minutės pridūrė: — Turbūt reikės apsirišti juo, kai eisiu lankyti ligonių. Jiems juk nerūpės, kaip aš atrodau.

— Kokių dar ligonių? — nesusigaudė Danvortis.

Kolinas atsikėlė nuo grindų, susigraibė savąjį krepšį ir ėmė raustis jame.

— Vakar vakare vikaras paklausė, ar neapsiimčiau atlikti vieną kitą jo pavedimą, na, užmesti akį, kaip laikosi žmonės, nešioti jiems vaistus ir kitus dalykus.

Galų gale jis ištraukė iš krepšio popierinį maišelį.

— Tai dovana jums, — pasakė, įteikdamas Danvorčiui. — Nesuvyniota, — pridūrė be jokio reikalo. — Finčas sakė, kad popierių turėtume taupyti epidemijos reikalams.

Danvortis atskleidė maišelį ir ištraukė apyplonę knygelę plonais viršeliais.

— Darbo kalendorius, — paaiškino Kolinas. — Kad galėtumėte žymėtis, kiek dienų liko iki tos jūsų panelės sugrįžimo. — Jis atvertė pirmąjį puslapį. — Žiūrėkite, specialiai pasirūpinau gauti tokį, kuriame būtų ir gruodžio mėnuo.

— Ačiū. — Danvortis atsivertė kalendorių. Kalėdos. Nekaltųjų kūdikių skerdynės. Naujieji metai. Trys Karaliai. — Puikiai sugalvojai.

— Norėjau nupirkti jums Karfakso bokšto modelį — tą, grojantį „Išgirdau skambinant varpus Kalėdų dieną”, — pasakė Kolinas, — bet jis kainuoja dvidešimt svarų!

Suskambėjo telefonas; priėjo puolė abu: ir Kolinas, ir Danvortis.

— Galvą guldau: tai mano mama, — sušniokštė Kolinas.

Tačiau skambino Merė — iš ligoninės.

— Kaip jautiesi?

— Pusiaumigas, — atsakė Danvortis.

Kolinas išsišiepė.

— Kaip laikosi Latimeras? — paklausė Danvortis.

— Puikiai, — atsakė Merė. Ji vis dar vilkėjo gydytojo chalatą, bet buvo susišukavusi ir atrodė labai jau smagiai nusiteikusi. — Atrodo, jis prasirgs lengva forma. Beje, aptikome ryšį su Pietų Karolinos virusu.

— Latimeras lankėsi Pietų Karolinoje?

— Ne. Vienas jo studentų — iš tų, kuriuos vakar prašiau tavęs apklausti… Dievulėliau, jau užvakar, visai susipainiojau laike… Taigi, vienas iš tų, kurie buvo šokiuose Hedingtone. Jis iš pradžių melavo, nes buvo išsprukęs iš fakulteto susitikti su mergina ir paprašė draugo, kad, jei kas, jį pridengtų.

— Išspruko į pasimatymą į Pietų Karoliną?

— Ne, į Londoną. Užtat ta mergina — amerikietė. Ji skrido iš Teksaso, o persėdo Čarlstone, Pietų Karolinoje. Dabar jie ten plūkiasi, mėgindami išsiaiškinti, kas iš susirgusiųjų buvo oro uoste. Pakviesk man Koliną. Norėčiau pasveikinti jį su Šventomis Kalėdomis.

Danvortis perdavė telefoną vaikinukui, ir šis ėmė dėstyti, kokias dovanas gavęs, įskaitant ir minklę, kurią rado persprogusioje pliauškynėje.

— O ponas Danvortis padovanojo man knygą apie Viduramžius. — Jis pakėlė ją prie ekrano, kad Merė galėtų pamatyti. — Ar žinojai, kad Viduramžiais už vagystę nusikaltėliui nukirsdavo galvą ir pasmeigdavo ant mieto prie Londono tilto?

— Padėkok jai už šaliką ir šiukštu neprasitark, kad vykdai kažkokius vikaro pavedimus, — sukuždėjo Danvortis, bet vaikiščias jau vėl tiesė ragelį jam. — Ji nori dar kažką jums pasakyti.

— Akivaizdu, kad tu puikiai juo rūpiniesi, — pasakė Merė. — Aš tikrai labai tau dėkinga. Dar net nebuvau parėjusi namo. Baisu net pagalvoti — jeigu ne tu, jis būtų turėjęs kiurksoti vienas per Kalėdas. Spėju, kad žadėtosios jo motinos dovanos dar neatvyko?

— Ne, — atsargiai ištarė Danvortis, skersa akimi dirstelėdamas į Koliną kuris jau buvo vėl įnikęs į knygos apie Viduramžius paveikslėlius.

— Ji net nepaskambino, — susiraukusi pareiškė Merė. — Ta moteriškė motiniško instinkto neturi nė kruopelytės. Iš kur ji žino, kad Kolinas neguli paslikas ligoninėje su keturiasdešimt laipsnių temperatūros?

— O kaip laikosi Badris? — paklausė Danvortis.

— Temperatūra šįryt šiek tiek nukrito, bet plaučiai dar gerokai apimti. Duodame jam sintamicino. Užsikrėtusiems Pietų Karolinos virusu sintamicinas puikiai padėdavo. — Ji pažadėjo pamėginsianti pareiti Kalėdų pietų ir išsijungė.

Kolinas pakėlė akis nuo knygos.

— Ar žinojote, kad Viduramžiais žmones degindavo ant laužo?

Merė pietų neparėjo ir net nepaskambino. Neskambino ir Endriusas. Danvortis dar iš pat ryto, vos išsiuntęs Koliną į valgyklą pusryčių, bandė prisiskambinti laborantui, tačiau visos linijos buvo užimtos; „šventinė kamšatis”, — bylojo kompiuterinis balsas, kurį, paskelbus karantiną, kažkas užmiršo perprogramuoti. Balsas patarė Danvorčiui nelabai svarbius skambučius atidėti kitai dienai. Jis pabandė skambinti dar su kartus — taip pat nesėkmingai.

Atskubėjo padėklu nešinas Finčas.

— Ar gerai jaučiatės, pone? — paklausė sunerimęs. — Nesusirgote?

— Ne, aš sveikas. Laukiu skambučio magistraline linija — niekaip neprasimuša.

— O, ačiū Dievui, pone. Kai neatėjote pusryčių, jau pamaniau, ar nebus nutikę blogiausia… — Jis nudengė padėklą — gaubtas buvo aptiškęs lietaus lašais. — Bijau, kad šitie kalėdiniai pusryčiai labai jau vargani, bet kiaušinių mes beveik visai nebeturime. Net nenumanau, kokie bus kalėdiniai pietūs. Visame perimetre nė nupiepusio žąsioko neberasi.

Vis dėlto pusryčiai atrodė pagarbos verti: virtas kiaušinis, rūkyta silkė, apskrita akyta bandenė su marmeladu.

— Norėjau paruošti kalėdinio pudingo, pone, bet brendžio irgi beveik nebeliko, — pasakė Finčas, traukdamas iš po padėklo plastikinį voką ir tiesdamas jį Danvoorčiui.

Danvortis atidarė voką. Pačiame viršuje gulėjo NSA direktyva, bylojanti: „Ankstyvieji gripo simptomai: 1.) Orientacijos sutrikimai. 2.) Galvos skausmas. 2.) Raumenų maudulys. Stenkitės nesusirgti. Visą laiką dėvėkite NSA nustatyto pavyzdžio kaukę”.

— Kokią dar kaukę? — paklausė Danvortis.

— NSA pristatė jas šįryt, — atsakė Finčas. — Tik štai kaip susidorosime su švaros reikalavimais — net nenutuokiu. Muilas visai baigiasi.

Direktyvų buvo dar keturios, visos išdėstytos panašiu tonu, o desertui — Viljamo Gadsono raštelis su prisegta ataskaita, ką, tikėtina, veikęs Badris pirmadienį, gruodžio dvidešimtąją. Atrodo, tas kelias iki šiol neišaiškintas valandas nuo vidurdienio iki pusės trijų Badris praleido vaikščiodamas po parduotuves. Blekvelyje jis nusipirkęs keturias knygas minkštais viršeliais, be to, Debenhemo universalinėje — raudoną šaliką ir miniatiūrinius skaitmeninius varpelius. Nuostabu. Vadinasi, dar dešimtys nežinomų kontaktų.

Sugrįžo Kolinas, nešinas kauge bandelių, surištų į servetėlę. Ant jo galvos vis dar tebekėpsojo popierinė karūna, tik sulyta ji atrodė nelabai kaip.

— Visi tikrai lengviau atsidustų, pone, — kalbėjo Finčas, — jeigu po to, kai sulauksite skambučio, jūs ateitumėte į valgyklą. Ypač nerimauja ponia Gadson — ji tvirtai įsitikinusi, kad jus irgi pakirto virusas. Pasak jos, jūs neabejotinai užsikrėtėte dėl prastos ventiliacijos miegamuosiuose.

— Būtinai pasirodysiu, kad dar gyvas, — prižadėjo Danvortis.

Finčas patraukė prie durų, bet tarpduryje atsigręžė.

— Dar šis tas apie ponią Gadson, pone. Ji elgiasi siaubingai. Be paliovos šneka visokius bjaurius dalykus apie Universitetą ir reikalauja, kad perkeltume ją gyventi pas sūnų. Jei ir toliau šitaip, visų dvasinė būsena per ją galutinai pakriks.