Connie Willis - Pasaulio pabaigos knyga

— Ir aš turiu ką pridurti, — įsiterpė Kolinas. — Toji Rakštis Subinėj pareiškė man, kad neatvėsusios bandelės kenkia mano imuninei sistemai.

— Nejaugi nėra kokio nors savanoriško darbelio, kuriuo ji galėtų užsiimti, na, kad ir ligoninėje? — paklausė Finčas. — Kad būtų galima išgrūsti ją kuo toliau nuo fakulteto?

— Nieku gyvu negalime užkarti jos vargšėms gripo aukoms ant sprando. Žiūrėk, dar ir pribaigs ką nors. Kažin, gal reikėtų pasiteirauti vikaro? Jis ieškojo savanorių, galinčių atlikti jo pavedimus.

— Vikaro? — pašiurpo Kolinas. — Pasigailėkite, pone Danvorti! Juk aš bėgioju su vikaro pavedimais!

— Tuomet gal tiks Šventosios Reformacijos kunigas? — pasiūlė Danvortis. — Jis — didelis mėgėjas sustiprinti tikinčiuosius išbandymų laikais Šventojo Rašto skaitymu. Manding, tuodu visai neblogai sutartų.

— Tuojau pat jam ir paskambinsiu, — pareiškė Finčas ir išskubėjo.

Danvortis papusryčiavo, nevalgė tik bandelės, kurią mielai sudorojo Kolinas, o paskui nunešė padėklą į valgyklą, prigrasęs tučtuojau jį pakviesti, jei paskambintų laborantas. Vis dar lijo, vanduo srūte sruvo nuo pajuodusių medžių šakų, lašai žvilgėjo net ant Kalėdinės eglutės lempučių.

Visi tebesėdėjo prie stalo, išskyrus varpininkus, kurie, jau mūvėdami savo baltąsias pirštines, susispietė viename gale, ant stalo priešais save išsidėlioję varpelius. Finčas demonstravo, kaip reikia užsidėti NSA nustatyto pavyzdžio kaukes: trūktelėti juosteles abiejuose galuose ir prispausti kaukę prie skruostų.

— Tikrai neatrodote sveikas, pone Danvorti, — prapliupo ponia Gadson. — Ir nenuostabu. Gyvenimo sąlygos fakulteto bendrabučiuose — tiesiog pasibaisėtinos. Mane stebina tik tai, kad čia nekilo kokia nors epidemija jau gerokai anksčiau. Ventiliacija tokia, kad neverta nė minėti, o darbuotojai — visiškai nesukalbami. Tas jūsų ponas Finčas, kai paprašiau jo perkelti mane į sūnaus kambarį, kalbėjo su manim išties labai grubiai. Pareiškė, kad tai aš pati sugalvojau brautis į Oksfordą per karantiną, tad dabar turiu džiaugtis tokiomis gyvenimo sąlygomis, kokias gaunu.

Atšvilpė Kolinas.

— Kažkas jums skambina, — atraportavo.

Danvortis jau buvo beišslystąs poniai Gadson iš nagų, bet ji visa savo impozantiška figūra užtvėrė jam kelią.

— Pasakiau ponui Finčui, kad jis pats gal ir galėtų ramiai sėdėti namie, jei jo sūnui grėstų pavojus, bet aš — tikrai ne.

— Atleiskite, bet man skambina, turiu atsiliepti, — bandė sakyti Danvortis.

— Pasakiau jam, kad niekas negali sulaikyti motinos, skubančios pas savo vaiką, kuris kažkur tolybėje vienas pats guli ligos patale.

— Pone Danvorti! — sušuko Kolinas. — Greičiau eikite čionai! — Be jokios abejonės, jums buvę nebuvę visa tai, ką sakau! Jūs tik pažvelkite į šitą vaiką! — Ji stvėrė Koliną už rankos. — Niekam nerūpi, kad, kliokiant lietui, jis laksto netgi be palto!

Danvortis pasinaudojo proga, kad ji pasisuko, ir sėkmingai prasmuko pro ją.

— Iškart matyti — jums visiškai nerūpi, kad jūsų berniukas gali susičiupti indiškąjį gripą! — Kolinas išsirangė iš jos gniaužtų. — Leidžiate jam kiek telpa kimšti bandelių ir lakstyti permirkusiam iki siūlo galo!

Danvortis tekinas nuskubėjo per kiemą, Kolinas mynė jam ant kulnų.

— Nė kiek nenustebsiu, jei paaiškės, kad šitas virusas ir atsirado Baliole! — jiems pavymui suklykė ponia Gadson. — Šitoks apsileidimas, kur tai matyta! Nedovanotinas apsileidimas!

Danvortis įgriuvo į kambarį ir stvėrė telefoną. Ekrane vaizdo nebuvo.

— Endriusai! — suriko. — Ar čia tu? Negaunu vaizdo!

— Telefono linija perkrauta, — atsiliepė Montojos balsas. — Tad vaizdo perdavimas išvis nutrauktas. Skambina Lupė Montoja. Ponas Besingeimas — lašišinis ar upėtakinis?

— Ką? — riktelėjo Danvortis, susiraukęs stebeilydamas į tuščią ekraną.

— Visą rytą skambinėjau į Škotijos žvejybos agentūras. Kai išvis pavykdavo prasimušti, žinoma. Jie man pasakė, kad nuo to priklauso, kur jis galėtų būti: jis lašišinis ar upėtakinis? Gal ką nors pasakyti galėtų jo draugai? Ar Universitete yra kas nors, kas važinėja su juo žvejoti? Galbūt kas nors žino, ką jis ten gaudo?

— Aš tai tikrai nežinau, — atsakė Danvortis. — Ponia Montoja, tiesą sakant, šiuo metu kaip tik laukiu labai svarbaus…

— Išbandžiau viską, kas tik įmanoma, teiravausi viešbučiuose, užeigose, valčių nuomos punktuose, atkapsčiau netgi jo kirpėją. Prisiskambinau net įTorkvėjųjo žmonai — ji tvirtina, kad jis nepasisakęs jai, kur važiuojąs. Tikiuosi, tai nereiškia, kad jis išsitrenkė kur nors su kita moterimi — ir visai ne į Škotiją…

— Nemanau, kad ponas Besingeimas…

— Taigi tataigi, o jeigu ne taip, kodėl tuomet nė viena gyva dvasia nežino, kur jis prašapo? Ir kodėl pats neduoda jokios žinios? Juk apie epidemiją skalambija visi laikraščiai, praneša per kiekvienas žinias…

— Ponia Montoja, aš…

— Panašu, kad teks skambinti ir lašišų, ir upėtakių mėgėjų draugijoms. Jei pavyks jį surasti, būtinai pranešiu jums.

Galų gale ji baigė pokalbį. Danvortis padėjo ragelį ir įsistebeilijo į jį, šventai įsitikinęs, kad Endriusas bandė prisiskambinti kaip tik tuo metu, kai jis kalbėjosi su Montoja.

— Rodos, sakėte, kad Viduramžiais irgi siautėjo epidemijos? — paklausė Kolinas. Jis sėdėjo ant palangės su knyga apie Viduramžius ant kelių ir pilna burna šlamštė bandeles.

— Taip.

— Kažkodėl šitoje knygoje nieko apie tai nerandu. Kokios nuorodos reikėtų ieškoti?

— Pamėgink Juodąją Mirtį, — patarė Danvortis.

Netverdamas savame kailyje jis palaukė dar ketvirtį valandos, paskui vėl pamėgino skambinti Endriusui pats. Tačiau linija tebebuvo užkimšta.

— Ar žinojote, kad Juodoji Mirtis siautėjo ir Oksforde? — vėl prašneko Kolinas. Jis jau spėjo sudoroti visas bandeles ir vėl kibo į muilo saldainiukus. — Kaip tik per Kalėdas. Visai kaip pas mus!

— Kažin, ar gripą galima lyginti su maru, — atsiliepė Danvortis, įdėmiai žvelgdamas į telefoną, tarsi žvilgsniu galėtų priversti jį suskambėti. — Juodoji Mirtis išguldė trečdalį, kitais duomenimis — netgijrnsę Europos gyventojų.

— Žinau, — atsakė Kolinas. — Be to, maras buvo žymiai įdomesnis. Jį platino žiurkės, ligoniams išaugdavo tie didžiuliai bo… bo…

— Bubonai.

— Na taip, išaugdavo didžiuliai bubonai pažastyse, paskui pajuosdavo ir dar labiau išpampdavo, ir tada žmogus mirdavo! O kai sergi gripu, nebūna ničnieko panašaus, — lyg ir nusivylęs pridūrė jis.

— Nebūna, — sutiko Danvortis.

— Be to, gripas — tik viena liga. O maro buvo trys rūšys. Buboninis — na, tai tas, kai išauga bubonai, dar — pneumoninis, — jis pabrėžė „p”, — tai tas, kuris įsimesdavo į plaučius ir pradėdavai kosėti krauju, ir dar tas… na… sep… ta… sep…

— Septiseminis.

— Septiseminis — tai tas, kuris užnuodydavo kraują ir pribaigdavo ligonį per tris valandas, o visas jo kūnas pajuosdavo. Argi ne apokaliptiška?

— Taip, — nesiginčijo Danvortis.

Tuojau po vienuolikos telefonas suskambėjo; Danvortis skubiai stvėrė ragelį, bet skambino Merė — pasakė niekaip negalėsianti ateiti pietų.

— Šįryt atvežė dar penkis, — pranešė ji.

— Ateisime į ligoninę iškart po to, kai sulauksiu skambučio magistraline linija, — pažadėjo Danvortis. — Man turi paskambinti vienas mūsų laborantų. Paprašysiu, kad atvyktų čionai ir perskaitytų taško rodmenis.