Connie Willis - Pasaulio pabaigos knyga

— Kiek žinau — nieko. Apsauga neišleidžia žmonių iš čia, bet kažin ar stengiasi neįleisti čionai.

Registratorė pasikvietė Merę į šalį ir kažką tyliai, primygtinai jai sukuždėjo.

— Jau turiu eiti, — subruzdo ji. — Bet tu jokiu būdu neišeik neatlikęs imuniteto stiprinimo procedūros. Kai aplankysi Badrį, grįžk atgal čionai. Kolinai, tu pono Danvorčio palauksi čia.

Danvortis užlipo į izoliatorių. Prie durų jis nieko nerado, tad šiaip ne taip įsirangę į apsauginės aprangos komplektą, neužmiršęs pirštinių apsimauti paskiausia, ir įėjo vidun.

Dailioji slaugė, kuri taip domėjosi Viljamu, kaip tik matavo Badriui pulsą, įdėmiai žvelgdama į ekraną. Danvortis sustojo lovos kojūgalyje.

Merė buvo sakiusi, kad Badriui vaistai nepadeda, bet Danvortis vis vien buvo priblokštas, jį išvydęs. Badrio veidas vėl buvo pajuodęs nuo karštinės, po akimis tamsavo mėlynės, tarsi kas būtų jam smogęs. Badrio dešinioji ranka buvo prikabinta prie kažkokio sudėtingo šunto. Alkūnės linkis margavo šiurpiomis violetinėmis ir purpurinėmis dėmėmis. Kairioji ranka atrodė dar baisiau — visa vidinė dilbio pusė pajuodusi.

— Badri… — ištarė Danvortis, bet slaugė papurtė galvą.

— Pabūti galite tik minutėlę, — pasakė ji.

Danvortis linktelėjo.

Slaugė nuleido glebią Badrio ranką ant lovos, kažką surinko konsolės klaviatūra ir pasišalino.

Danvortis atsisėdo prie lovos ir apžvelgė ekranus. Šie atrodė lygiai taip pat, Danvorčiui — visiškai nesuprantamai, nieko jam nesakė nei diagramos, nei dantytos kreivės, nei besikeičiantys skaičiai. Jis dirstelėjo į Badrį — visai nusigalavusį, tarytum sudaužytą. Paskui švelniai patapšnojo jam ranką ir pakilo eiti.

— Tai žiurkės, — sumurmėjo Badris.

— Badri? — tyliai ištarė Danvortis. — Čia aš, ponas Danvortis.

— Pone Danvorti… — ištarė Badris neatsimerkdamas. — Aš mirštu, tiesa?

Danvortį nusmelkė baimė.

— Žinoma, ne, — atsakė kuo nuoširdžiau. — Iš kur ištraukei, kad miršti?

— Nuo to mirštama visada, — pasakė Badris.

— Ką? Nuo ko?

Badris neatsakė. Danvortis dar pasėdėjo su juo, kol atėjo slaugė, bet Badris nebeistarė nė žodžio.

— Pone Danvorti, — šnipštelėjo slaugė. — Jam reikia ilsėtis.

— Žinau. — Jis pasuko prie durų, bet ant slenksčio dar kartą atsigręžė pažvelgti į pasliką gulintį Badrį.

— Tai išgalabijo visus, — pasakė Badris. — Išžudė pusę Europos.

Kai Danvortis nulipo žemyn, Kolinas stypsojo prie registratorės staliuko ir pasakojo šiai apie Kalėdų proga gautas dovanas.

— Mamos siųstų dovanų taip ir neatnešė — tai dėl karantino. Paštas jų nepraleido.

Danvortis pasakė registratorei, kad jam turėtų suleisti preparato imunitetui stiprinti. Ši linktelėjo ir pasakė:

— Truks tik akimirką.

Jie atsisėdo laukti. Tai išgalabijo visus… — galvojo Danvortis. Išžudė pusę Europos.

— Taip ir neperskaičiau jai tekusios minklės, — pasakė Kolinas.

— Gal norite išgirsti? — Atsakymo jis net nelaukė: — Kur buvo Kaledų Senelis, kai užgeso šviesa? — Jis nutilo, dabar jau laukdamas atsakymo.

Danvortis tik papurtė galvą.

— Tamsoje.

Kolinas išsitraukė iš kišenės gumos guzulą, išvyniojo ir susibruko į bumą.

— Jaudinatės dėl tos savo merginos, ar ne? — paklausė.

— Taip.

Jis sulankstė gumos pakuotę į mažulytį gniutulą.

— Štai ko nesuprantu: kodėl jūs negalite jos iš ten ištraukti?

— Juk ji nestovi toje pačioje vietoje, į kurią persikėlė. Turime laukti sutartos susitikimo datos.

— Aš ne tai turėjau omeny. Norėjau pasakyti: kodėl jūs.negalite grįžti į tą patį akimirksnį, kai ją išsiuntėte, ir užklupti ją, dar tebesančią ten? Anksčiau, nei jai galėjo kas nors nutikti? Na, juk jūs galite persikelti į bet kurį laiką, argi ne taip?

— Ne, — atsakė Danvortis. — Tiesa, galima išsiųsti istoriką į bet kurį laiką, bet kartą jis jau nukeliavęs ten, tinklas veikia tik realiu laiku. Ar jūs mokykloje mokėtės apie paradoksus?

— Taip, — atsakė Kolinas, nors neatrodė tvirtai įsitikinęs. — Tai kažkas apie laiko kelionių taisykles, ar ne?

— Erdvėlaikio kontinuumas paradoksų neleidžia, — paaiškino Danvortis. — O jeigu Kivrinos dėka atsitiktų kas nors, kas iš tikrųjų neatsitiko, arba jei ji taptų kokio nors anachronizmo priežastimi, tai ir būtų paradoksas.

Kolinas vis dar neatrodė kaip reikiant supratęs.

— Vieną iš paradoksų apibrėžia tai, kad niekas negali būti dviejose vietose vienu metu. Ji — jau keturios dienos praeityje. Ir šito mes niekaip negalime pakeisti. Tai jau įvyko.

— Kaip tuomet ji sugrįš?

— Kai ji persikėlė į praeitį, laborantas nustatė tikslias jos buvimo koordinates — tai mes vadiname taško fiksavimu. Taškas nurodo tikslų laiką bei vietą, kur ji yra, ir veikia maždaug kaip… na… — Jis ieškojo kuo suprantamesnio palyginimo. — Na, tarkime tai — kaip saitas, kaip virvė, surišanti draugėn du laiko momentus, taigi, tinklą tam tikru sutartu metu galima vėl atidaryti ir pasiimti iškeliavusį žmogų.

— Maždaug šitaip: „Susitiksime prie varpinės pusę šešių”?

— Maždaug. Tai vadinama susitikimo laiku. Kivrinos susitikimo laikas — po dviejų savaičių. Gruodžio dvidešimt aštuntąją. Tą dieną laborantas vėl atidairys tinklą, ir Kivrina sugrįš.

— Manding, sakėte, kad laikas ten ir laikas čia sutampa. Tad kaip dvidešimt aštunta gruodžio gali būti po dviejų savaičių?

— Viduramžiais buvo naudojamas kitas kalendorius. Dabar ten — gruodžio septynioliktoji. O pagal mūsų kalendorių susitikimo laikas — sausio šeštą. — Jei tik ji tikrai ateis į susitikimo vietą. Jei tik aš surasiu laborantą, kuris atidarytų tinklą.

Kolinas išsitraukė gumos gurvuolį ir įdėmiai apžiūrėjo. Jis buvo balzganas, su mėlynu atspalviu, dėmėtas. Labai jau panašus į mėnulio žemėlapį. Kolinas įsigrūdo gumą atgal į bumą.

— Vadinasi, jeigu aš iškeliaučiau į 1320-uosius gruodžio dvidešimt šeštąją, galėčiau švęsti Kalėdas du kartus?

— Taip. Tikriausiai.

— Apokaliptiška, — pareiškė Kolinas. Jis išlankstė gumos popierėlį ir vėl sulankstė — pavyko į netgi dar mažesnį gumuliuką.

— Man atrodo, jie bus apie jus pamiršę.

— Ir man pradeda taip atrodyti, — pasakė Danvortis. Išvydęs prašmėžuojant budintį gydytoją, sustabdė jį ir pasakė laukiąs imuniteto sustiprinimo procedūros.

— O, tikrai? — gydytojas, regis, nustebo. — Tuojau pamėginsiu išsiaiškinti. — Jis išnyko už skyriaus durų.

Danvortis su Kolinu dar kiek palaukė. „Tai žiurkės”, — sakė Badris. O pačią pirmąją naktį jis klausė Danvorčio: „Kokie dabar metai?” Bet juk pats tvirtino, kad laiko paklaida — minimali! Ir dar užtikrino, kad visi asistento apskaičiavimai buvo teisingi.

Kolinas protarpiais vis išsitraukdavo iš burnos gumą ir apžiūrėdavo, kaip keičiasi jos spalva.

— O jei nutiktų kas nors siaubingo, nejaugi negalėtumėte kartelį sulaužyti taisyklių? — paklausė jis, prisimerkęs nužiūrinėdamas gumos gurvuolį. — Na, pavyzdžiui, jei ji nusilaužtų ranką arba žūtų, arba jei jai po kojomis sprogtų bomba?

— Tai ne taisyklės, Kolinai. Tai moksliniai dėsniai. Jų sulaužyti mes niekaip negalime, kad ir kiek mėgintume. Jeigu pabandytume panaikinti jau nutikusius įvykius, tinklas paprasčiausiai neatsivertų.

Kolinas išspjovė gumą į popierėlį ir rūpestingai suvyniojo.