Connie Willis - Pasaulio pabaigos knyga

Kol jie parsirado į Baliolą, virusas paguldė dar du iš sulaikytųjų. Danvortis nusiuntė Koliną į lovą, o pats padėjo Finčui paguldyti susirgusiuosius ir paskambino į ligoninę.

— Visos mūsų mašinos šiuo metu išvykusios, — pranešė jam registratorė. — Atsiųsime greitąją iš karto, kai tik galėsime.

Greitosios jie sulaukė tik pusiaunaktį. Kai Danvortis pats pasiekė lovą, buvo jau po pirmos.

Kolinas miegojo sudedamoje lovelėje, kurią jam iš kažkur atnešė Finčas; „Riterių amžius” gulėjo greta jo ant pagalvės. Danvortis jau tiesė ranką patraukti knygą, bet persigalvojo — nenorėjo vaikinuko pažadinti. Tada pats krito į lovą.

Kivrina negalėjo pakliūti į maro pragaištį. Badris juk sakė, kad laiko paklaida — vos keturios valandos, o maras Angliją užgriuvo 1348-aisiais. O Kivrina išsiųsta į 1320-uosius.

Danvortis apsivertė ant kito šono ir ryžtingai užsimerkė. Ji tikrai negalėjo pakliūti į marą. Badris kliedėjo. Juk prišnekėjo visokių dalykų: apie kažkokį dangtį ir sudaužytą porcelianą, dar — apie žiurkes. Beprasmiški kliedesiai. Tai karštinė kalta. Jis liepė Danvorčiui atsitraukti, o gal daryti kažką atsargiai, nesupaisysi. Bruko jam kažkokius įsivaizduojamus užrašus. Visa tai ničnieko nereiškia.

„Tai žiurkės”, — tvirtino Badris. Keturioliktojo amžiaus žmonės nežinojo, kad užkratą platina žiurkių utėlės. Jie net nenutuokė, kas sukėlė ligą. Bandė kaltinti visus iš eilės: žydus, raganas, pamišėlius. Žudydavo nevispročius, kardavo senas moteris. Degindavo ant laužo nepažįstamus.

Danvortis išsiropštė iš lovos ir nustypčiojo į svetainę. Ant pirštų galiukų pritipeno prie Kolino lovelės ir ištraukė „Riterių amžių” vaikinukui iš po galvos. Šis krustelėjo, bet nepabudo.

Danvortis atsisėdo ant palangės ir atsivertė skyrių apie Juodąją Mirtį. Epidemija prasidėjo Kinijoje 1333-aisiais ir prekybiniais laivais greitai persikėlė į Vakarus — pasiekė Mesinos uostą Sicilijoje, o iš ten — Pizą. Užkratas labai greitai išplito Italijoje ir Prancūzijoje: aštuoniasdešimt tūkstančių mirusių Sienoje, šimtas tūkstančių — Florencijoje, trys šimtai tūkstančių — Romoje. O paskui maras persikėlė ir per Lamanšą. Angliją pasiekė 1348-aisiais, „šiek tiek prieš Jono Krikštytojo dieną” — birželio dvidešimt ketvirtąją.

Tai reikštų, kad laiko paklaida — dvidešimt aštuoneri metai. Badris nerimavo dėl galimo pernelyg didelio laiko uždelsimo, bet kalbėjo apie savaites, ne metus.

Danvortis siektelėjo per Kolino lovelę ir pasiėmė iš lentynos Ficvilerio „Pandemijas”.

— Ką jūs čia darote? — per miegus paklausė Kolinas.

— Skaitinėju apie Juodąją Mirtį, — sukuždėjo Danvortis. — Miegok.

— Jie maro šitaip nevadino, — neaiškiai suniurzgė Kolinas — gumos gniutulą ir miegodamas laikė burnoje. Vaikiščias apsivertė, susivyniodamas į antklodę. — Vadino mėlynąja liga.

Danvortis nusinešė abi knygas į savo lovą. Pasak Ficvilerio, maras Angliją pasiekė 1348-aisiais, per Petrines, vadinasi, birželio dvidešimt devintąją. Oksfordą jis pasiekė gruodį, Londoną — jau 1349-ųjų spalį, o paskui persikėlė per Lamanšą atgal — užgriuvo Nyderlandus bei Norvegiją. Juodoji Mirtis šlavė visus iš eilės, nepalietė tik Bohemijos ir Lenkijos, kurios suskubo paskelbti karantiną, ir, kad ir kaip keista, neprasibrovė į kai kurias Škotijos dalis.

Savo kelyje Juodoji Mirtis šienavo viską, tarsi koks Mirties Angelas, išguldydama ištisus kaimus, nepalikdama nieko, kas galėtų atlikti paskutiniąsias apeigas ar palaidoti pūvančius kūnus. Buvo vienuolynas, kuriame išmirė visi vienuoliai, išskyrus vieną.

Vienintelis, likęs gyvas, paliko, užrašus. „Tam, kad visi tie dalykai, kuriuos reikia atminti, nepražūtų laiko tėkmėje ir neišsitrintų iš atminties tų, kurie ateis po mūsų, — rašė jis, — aš, regėdamas šitiek blogybių, o ir visą pasaulį, deja, dūstantį Didžiojo Blogio gniaužtuose, pats būdamas jau tarsi tarp mirusiųjų, pats laukdamas mirties, privalau suguldyti į raštus visus tuos dalykus, kurių liudininkas buvau”.

Jis užrašė viską — tikras istorikas, o paskui, matyt, mirė ir pats — visiškai vienas. Jo rankraštis nutrūko staiga, o apačioje buvo įrašas jau kita ranka: „Atrodo, čia autorius numirė”.

Kažkas pabarbeno į duris. Finčas. Su chalatu, apsiblaususiomis akimis, paklaikęs.

— Dar viena iš sulaikytųjų, pone, — išbėrė jis.

Danvortis pridėjo pirštą prie lūpų ir drauge su Finču išėjo į koridorių.

— Į ligoninę skambinai?

— Taip, pone, bet jie sakė, kad greitosios automobilį galės atsiųsti ne anksčiau nei po kelių valandų. Liepė susirgusiąją izoliuoti, duoti jai dimantadino ir girdyti apelsinų sultimis.

— Kurių, manau, beveik visai nebeliko, — suirzęs drėbtelėjo Danvortis.

— Taip, pone, bet ne tai blogiausia. Su ja neįmanoma susišnekėti.

Danvortis liepė Finčui palaukti už durų, kol apsirengs ir susiras veido kaukę, paskui abu drauge nužingsniavo į Salviną. Prie durų spietėsi sulaikytųjų būrelis gana keistokais apdarais, kuriuos sudarė apatiniai drabužiai, paltai bei antklodės. Tik keleto veidus dengė kaukės. Užporyt visi jie jau tysos pasliki, dingtelėjo Danvorčiui.

— O, ačiū Dievui, jūs čia, — subruzdo kažkas iš sulaikytųjų. — Ničnieko negalime su ja padaryti.

Finčas nusivedė Danvortį pas susirgusiąją, kuri labai tiesi sėdėjo lovoje. Tai buvo pagyvenusi moteris žilais išsidraikiusiais plaukais — tokiomis pat nesveikai blizgančiomis akimis, tokia pat karštligiškai gyvybinga, koks buvo ir Badris pirmąją naktį.

— Nešdinkis! — suriko ji vos išvydusi Finčą ir mostelėjo ranka jo pusėn. Paskui degančios jos akys smigo į Danvortį. — Tėveli! — sušuko ji ir įnoringai atkišo apatinę lūpą. — Aš buvau negera mergaitė, — sučiepsėjo ji vaikišku balseliu. — Suvalgiau visą gimtadienio tortą, ir dabar man skauda pilvuką.

— Dabar suprantate, ką turėjau omeny, pone? — įsikišo Finčas.

— Ar indėnai tikrai ateina, tėveli? — paklausė ji. — Man nepatinka indėnai. Jie turi lankus ir strėles.

Kol bendromis pastangomis jiems pavyko šiaip taip paguldyti ją į sudedamą lovelę vienoje iš auditorijų, atėjo ir rytas. Danvortis galiausiai griebėsi paskutinės likusios išeities ir, vos jis pasakė: „Tėvelis nori, kad jo geroji mergytė tuojau pat gultų į lovelę”, — ji netikėtai nurimo, bet tuoj pat atvažiavo ir greitoji.

— Tėveli! — sriūbavo moteris, kai sanitarai kėlė ją į mašiną. — Nepalik manęs čia vienui vienos!

— O jergutėliau, — suaimanavo Finčas, kai greitoji pagaliau nuvažiavo. — Jau ir pusryčių metas praėjo. Tikiuosi, jie nesurijo viso kumpio.

Jis nuskubėjo skirstyti maisto davinių, o Danvortis grįžo į savo butą laukti Endriuso skambučio. Ant laiptų susidūrė su Kolinu — šis žiaumojo skrudintos duonos riekelę, tuo pat metu brukdamas ranką į striukės rankovę.

— Vikaras prašė padėti jam surinkti sulaikytiesiems drabužių, — pranešė jis pilna burna. — Skambino tetulė Merė. Sakė, kad būtinai jai perskambintumėte.

— O kaip Endriusas? Neskambino?

— Ne.

— Gal jau atkurtas telefono vaizdo ryšys?

— Ne.

— Neužmiršk dėvėti privalomos kaukės! — šūktelėjo Danvortis vaikiščiui pavymui. — Ir šaliko — taip pat!

Jis paskambino Merei ir nekantriai pratrypčiojo prie telefono geras penkias minutes, kol ji pagaliau pakėlė ragelį.

— Džeimsai, čia tu? — išgirdo jis Merės balsą. — Skambinau dėl Badrio. Jis nori tave pamatyti.