Connie Willis - Pasaulio pabaigos knyga

— O aš jau nė nebesitikėjau jūsų sulaukti, — pasakė ji. — Jis šaukėsi jūsų visą rytą. — Ji padavė jam SAA paketą; Danvortis apsivilko ir nusekė paskui ją vidun.

— Prieš kokį pusvalandį jis primygtinai reikalavo pakviesti jus, — sukuždėjo ji. — Vis įtikinėjo norįs kažką labai svarbaus jums pasakyti. Dabar jam jau šiek tiek gerėliau.

Atrodė Badris netgi žymiai geriau. Sodrus, bauginantis nuoraudis buvo atslūgęs; dabar tamsi oda buvo net kiek pablyškusi, bet iš esmės jis vėl priminė tą patį senąjį Badrį. Jis tysojo pusiausėda, pagalvėmis paramstytas, pritraukęs kelius prie krūtinės, rankos sulenktais pirštais gulėjo ant jų. Akys buvo užmerktos.

— Badri, — pakalbino jį slaugė, uždedama pirštinėtą ranką jam ant peties ir pasilenkdama prie pat jo. — Atėjo ponas Danvortis.

Badrio akys prasivėrė.

— Ponas Danvortis?

— Taip, — slaugė parodė į jį galvos linktelėjimu. — Juk sakiau, kad ateis.

Badris atsisėdo kiek tiesiau, bet į Danvortį nė nedirstelėjo, įtemptai žvelgė tiesiai priešais save.

— Aš čia, Badri, — tarė Danvortis, žingtelėdamas į šalį taip, kad atsidurtų jo regėjimo linijoje. — Ką norėjai man pasakyti?

Badris vis dar įsmeigęs žvilgsnį žiūrėjo tiesiai į priekį. Jo pirštai, gulintys ant kelių, ėmė neramiai krutėti. Danvortis žvilgtelėjo į slaugę.

— Taip pat jis elgėsi ir anksčiau, — pasakė ji. — Manding, jam atrodo, kad jis spausdina. — Ji užmetė akį į ekranus ir pasišalino.

Badris iš tikrųjų spausdino. Riešais atsirėmęs į kelius, jis pirštais barbeno į antklodę kažkokią sudėtingą seką. Akys įdėmiai žvelgė į kažką, esantį priešais jį, — į ekraną? — o dar po valandėlės jis suraukė antakius.

— Ne, šitaip negali būti, — tarstelėjo jis ir vėl kibo sparčiai maigyti įsivaizduojamus klavišus.

— Kas, Badri? — nenustygo Danvortis. — Kas negerai?

— Tikriausiai įsivėlė kokia nors klaida, — pasakė Badris. Jis šiek tiek palinko į šoną. — Duok šen nuosekliai visus rodmenis, eilutė po eilutės.

Juk jis kalba į konsolės mikrofoną, susigaudę Danvortis. Jis kaip tik nuskaitinėja taško rodmenis.

— Ko negali būti, Badri?

— Laiko uždelsimas, — ištarė Badris, įsmeigęs akis į įsivaizduojamą ekraną. — Rodmenų patikrinimas, — pasakė jis į mikrofoną.

— Šitaip tikrai negali būti.

— Kas negerai su tuo laiko uždelsimu? — mygė Danvortis. — Ar laiko paklaida didesnė, nei tikėjaisi?

Badris neatsakė. Surinko dar kažkokius duomenis, luktelėjo, žvelgdamas į ekraną, paskui pašėlo karštligiškai spausdinti.

— Kokia ta laiko paklaida, Badri? — kamantinėjo Danvortis.

Šis spausdino dar gerą minutę, paskui liovėsi. Pažvelgė į Danvortį.

— Taip neramu, — mąsliai ištarė.

— Neramu — dėl ko, Badri? — paklausė Danvortis.

Badris staiga atmetė antklodę ir stvėrėsi lovos turėklo.

— Privalau tučtuojau surasti poną Danvortį, — pasakė. Tada trūktelėjo kaniulę ir ėmėsi plėšti juostą.

Ekranai jam už nugaros pašėlo: pratrūko pypsėti, kreivės karštligiškai šokčiojo aukštyn žemyn. Kažkur už durų nuaidėjo pavojaus signalas.

— Nedaryk šitaip, — riktelėjo Danvortis, mėgindamas iš kitos lovos pusės jį sulaikyti.

— Jis išėjo į barą! — plėšdamas lipnią juostą rėkė Badris.

Visuose ekranuose pasirodė tiesi linija.

— Atjungta, — ištarė kompiuterinis balsas. — Atjungta.

Į palatą įpuolė slaugė.

— O Dievulėliau, jau trečiąkart jis šitaip, — šūktelėjo ji. — Pone Čauduri, nevalia šitaip elgtis. Išdraskysite visus vamzdelius.

— Nueikite ir pakvieskite poną Danvortį. Tučtuojau, — įsakė Badris. — Kažkas negerai. — Vis dėlto jis vėl atsigulė ir leidosi užklojamas. — Kodėl jis neateina?

Danvortis, nenuleisdamas akių nuo Badrio, palaukė, kol slaugė vėl pritvirtins kaniulę lipnia juostele ir iš naujo sureguliuos ekranus. Badris jau atrodė išsekęs, apatiškas, kone išsunktas. Virš kaniulės formavosi nauja kraujosruva.

Slaugė pasišalino tarstelėjusi: „Manding, bus geriausia, jei paprašysiu jam raminamųjų”.

Kai tik ji išėjo, Danvortis vėl ėmėsi kalbinti Badrį:

— Badri, čia ponas Danvortis. Juk norėjai kažką man pasakyti. Pažvelk į mane, Badri. Kas nutiko? Kas negerai?

Badris pažvelgė į j į, tačiau be jokio susidomėjimo.

— Ar laiko paklaida pernelyg didelė, Badri? Ar Kivrina pakliuvo tiesiai į marą?

— Aš neturiu laiko, — pasakė Badris. — Jau buvau ten šeštadienį ir sekmadienį. — Jis vėl pradėjo spausdinti, pirštai be paliovos krutėjo ant antklodės. — Ne, šitaip negali būti.

Slaugė sugrįžo su nauja lašelinės talpa.

— O, gerai, — ištarė Badris. Jo veidas atsipalaidavo, išraiška sušvelnėjo, tarytum didžiulis akmuo būtų nusiritęs nuo krūtinės. — Aš nežinau, kas atsitiko. Man taip siaubingai skaudėjo galvą.

Jis užsimerkė ir, slaugei net nespėjus prijungti lašelinės prie kaniulės, tylutėliai užknarkė.

Slaugė išlydėjo Danvortį iš palatos.

— Jeigu pabudęs jis vėl imtųsi jūsų šauktis, kur galėčiau jus surasti? — paklausė.

Danvortis davė jai savo telefono numerį.

— Gal galite tiksliai prisiminti, ką jis kalbėjo? — pasiteiravo, plėšdamas nuo savęs apsauginę aprangą. — Kol dar nebuvau atėjęs?

— Jis be paliovos šaukėsi jūsų, tvirtino privaląs jus surasti, nes turįs pasakyti jums kai ką labai svarbaus.

— Ar jis kalbėjo ką nors apie žiurkes? — paklausė Danvortis.

— Ne. Tik kartą pasakė, kad reikia surasti Kareną… ar Kateriną…

— Kivriną.

Ji linktelėjo.

— Taip. Štai ką jis pasakė: „Privalau surasti Kivriną. Ar laboratorija atidaryta?” O paskui dar užsiminė kažką apie avinėlį, bet apie žiurkes, man rodos, nesakė nieko. Tiesa, dažniausiai išvis neįmanoma suprasti, ką jis kalba.

Danvortis išmetė į šiukšlių dėžę impregnuotas pirštines.

— Norėčiau, kad užrašinėtumėte viską, ką jis sakys. Nesuprantamas dalis galite praleisti, — skubiai pridūrė, kol ji nespėjo paprieštarauti. — Bet visa kita užrašykite. Grįšiu pavakary.

— Pamėginsiu, — pažadėjo slaugė. — Bet dažniausiai jis vapalioja kažkokius niekus.

Danvortis nulipo žemyn. Taip, daugiausia Badris vapalioja niekus, tai tik kliedesys, kuris nieko nereiškia. Vis dėlto jis išskubėjo į lauką, nusiteikęs pasigauti taksi. Norėjo kuo skubiau grįžti į Baliolą, pasikalbėti su Endriusu — ir kad šis kaip įmanoma greičiau perskaitytų taško rodmenis.

„Šitaip negali būti”, — nuolat kartojo Badris. Reikia manyti, turėjo omeny laiko paklaidą — ką daugiau? Ar įmanoma, kad, šifruodamas skaičius, jis suklydo? Kad tik iš pradžių pamanė, jog laiko paklaida — vos keturios valandos, o paskui įsitikino, kad… Kokia gi ta paklaida? Ketveri metai? O gal dvidešimt aštuoneri?

— Greičiau pateksite ten, kur jums reikia, jei eisite pėsčias, — kažkas pasakė. Tai buvo tas pats paauglys, juodu pleistru aplipintu veidu. — Jei laukiate taksi, stypsosite čia ištisą amžinybę. Visus taksi rekvizavo kraugerė vyriausybė.

Jis mostelėjo į taksi, kaip tik privažiuojantį prie nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyriaus durų. Šoniniame automobilio lange puikavosi NSA plakatas.

Danvortis padėkojo vaikinukui ir nužingsniavo atgal į Baliolą. Vėl drengė lietus; Danvortis žingsniavo sparčiai, vildamasis, kad Endriusas jau bus paskambinęs, kad jis jau važiuoja. „Eikite, tuojau pat pakvieskite poną Danvortį, — sakė Badris. — Paskubėkite. Kažkas negerai”. Akivaizdu, kad jo atmintyje atsigamino visa tai, ką jis veikė iškart po to, kai nustatė tašką, kai, neužsimetęs net palto, per lietų tekinas pasileido į „Avinėlį ir kryžių” kviesti Danvorčio. „Šitaip negali būti”, — štai dar ką sakė jis.