Connie Willis - Pasaulio pabaigos knyga

Merė neatrodė itin sužavėta.

— Ar suderinai visa tai su Gilkraistu?

— Gilkraistu? Jis neturi laiko! Pernelyg užsiėmęs planais, kaip čia kitu reisu išsiimtus Kivriną tiesiai į Juodąją Mirtį!

— Vis dėlto, manau, neturėtum šito imtis, nesusitaręs su juo. Šiaip ar taip, jis — laikinai einantis dekano pareigas, taigi, rimtai suremti su juo ragus tikrai neverta. Jeigu paaiškės, kad kas nors iš tiesų negerai ir Endriusui prireiks nutraukti perkėlimą, tuomet Gilkraisto pritarimo tau būtinai reikės. — Ji nusišypsojo Danvorčiui. — Aptarsime tai, kai ateisi. Beje, jei jau būsi ligoninėje, norėčiau, kad pasiskiepytum.

— Maniau, tu jau lauki analogo.

— Taip, laukiau, bet pirminių atvejų reakcija į Atlantos rekomenduotą gydymą manęs anaiptol netenkina. Vienam kitam gal kiek ir pagerėjo, o štai Badrio būklė netgi pablogėjo. Taigi, noriu, kad visiems rizikos grupės žmonėms būtų kuo skubiau atlikta imuniteto stiprinimo procedūra.

Atėjo ir vidudienis, o Endriusas vis dar neskambino. Danvortis išsiuntė Koliną į ligoninę skiepytis. Vaikinukas grįžo skausmo perkreiptu veidu.

— Nejaugi taip blogai? — paklausė Danvortis.

— Netgi dar blogiau, — atsakė Kolinas, dribdamas į krėslą prie lango. — Išeinantį mane pristvėrė ponia Gadson. Aš tryniausi ranką, tai ji ir prikibo: kur aš buvau ir kodėl vietoj jos Viljamo skiepijo mane? — Jis priekaištingai nužvelgė Danvortį. — Po šimts, juk skauda! Ji štai porina man, kad jei kas nors šiame pasaulyje ir priklauso rizikos grupei, tai neabejotinai jos vargšas Vilis, o jeigu vietoj jo subado mane — tai jau tikra nekrofilija.

— Norėjai pasakyti — nepotizmas.

— Tegul bus nepotizmas. Tikiuosi, tasai kunigas suras jai kokį nors absoliučiai lavonišką darbą.

— O kaip laikosi tavo tetulė Merė?

— Jos aš net nemačiau. Jie ten verčiasi per galvas, stato lovas koridoriuose ir panašiai.

Kolinas ir Danvortis paeiliui nuėjo į valgyklą kalėdinių pietų. Kolinas tam sugaišo ne daugiau penkiolikos minučių.

— Varpininkai pradėjo skalambyti savo varpais, — pranešė grįžęs. — O ponas Finčas prašė jums pasakyti, kad baigėsi cukrus ir sviestas, grietinėlės irgi beveik nebėra. — Iš striukės kišenės jis išsitraukė pyragaitį su želė. — Kažin, kodėl niekada neišsenka Briuselio kopūstų atsargos?

Danvortis prisakė jam tučtuojau jį pakviesti, jei paskambintų Endriusas, ir užrašyti bet kieno kito skambinusio žinias, tada pats patraukė į valgyklą. Varpininkai iš tikrųjų buvo įsismarkavę kaip reikiant — Mocarto kanonas griaudėjo iš tolo.

Finčas padavė Danvorčiui lėkštę — atrodė, kad didžiąją patiekalo dalį iš tiesų sudaro Briuselio kopūstai.

— Bijau, kad kalakutienos beveik visiškai nebeliko, pone, — pranešė jis. — Bet džiaugiuosi, kad atėjote. Jau beveik metas karalienės kalėdiniam sveikinimui.

Varpininkai užbaigė Mocarto kanoną, entuziastingų katučių lydimi. Artyn priėjo ponia Teilor, vis dar mūvinti baltomis pirštinėmis.

— O štai ir jūs, pone Danvorti, — prašneko. — Pasigedau jūsų per pusryčius, o ponas Finčas sako šiuo klausimu kreiptis į jus. Mums būtinai reikia kambario repeticijoms.

Danvorčiui labai niežėjo liežuvį leptelėti: „O aš ir nežinojau, kad jūs repetuojate”. Jis prisikimšo bumą Briuselio kopūstų.

— Kambario repeticijoms?

— Taip. Kad galėtume repetuoti mūsiškę „Chicago Surprise Minor”. Jau sutariau su Kristaus bažnyčios klebonu — surengsime ten koncertą pirmąją naujųjų metų dieną. Tačiau mums būtina kur nors repetuoti. Sakiau ponui Finčui, kad tas didysis kambarys Berde tiktų kuo puikiausiai…

— Vyresniųjų bendrasis kambarys.

— Bet ponas Finčas paaiškino, kad ten dabar — atsargų sandėlis.

Kokių dar atsargų? Pasak to paties Finčo, produktai jau pasibaigė — ar beveik pasibaigė — visi, išskyrus nebent Briuselio kopūstus.

— O dar jis sakė, kad įsikurti auditorijose irgi negalime, nes patalpų jau trūksta ligoninei, tad ten bus įrengtos palatos. O mums būtina kokia nors tyki vietelė, kur galėtume susikaupti. „Chicago Surprise Minor” — labai sudėtingas kūrinys. Varpų įsijungimo ir išsijungimo eilės tvarka, o taip pat ir pagrindinio varpo ritmo kaitaliojimas reikalauja visiško susitelkimo. Be jokios abejonės, dar reikia atsižvelgti ir į papildomų judesių būtinybę.

— Žinoma, — pasakė Danvortis.

— Didelio kambario mums nereikia, bet jis turėtų būti visiškai atskiras. Iki šiol mes repetavome čia, valgomajame, bet čia nuolat vaikščioja žmonės, ir mūsų tenoras vis pameta ritmą.

— Esu tikras, kad pavyks ką nors jums surasti.

— Žinoma, kadangi turime septynis varpus, reikėtų skambinti tripletais, bet pernai Šiaurės Amerikos Bažnyčia atliko čia Filadelfijos tripletus, ir, kiek supratau, rezultatas buvo visai prastas. Tenoras vis atsilikdavo per visą taktą, mojai buvo tiesiog siaubingi. Tai dar viena priežastis, dėl kurios mums būtinas repeticijų kambarys. Tam, kad varpo dūžis skambėtų švariai, tikslus rankos mojis — labai svarbu.

— Na žinoma, — visiškai sutiko Danvortis.

Tolimajame valgyklos gale tarpduryje išdygo ponia Gadson, atrodė nusiteikusi itin nuožmiai ir motiniškai.

— Atleiskite, bet kaip tik dabar laukiu ypač svarbaus skambučio magistraline linija, — skubiai išbėrė Danvortis, atsistodamas taip, kad ponia Teilor atsidurtų tarp jo ir ponios Gadson.

— Magistraline linija? — pakartojo ponia Teilor, linguodama galvą. — Tai yra, tarpmiestinio ryšio? AJk jūs, anglai! Kol susigaudysi, ką jūs norite pasakyti…

Danvortis spruko lauk pro maisto atsargų sandėliuko duris, paskubomis pažadėjęs būtinai surasti kokią nors patalpą kad varpininkai galėtų tobulinti savo pagrindinio varpo ritmą ar bet ką kita. Grįžęs į savo kambarį sužinojo, kad Endriusas taip ir nepaskambino. Žinutė buvo tik viena — iš Montojos.

— Ji prašė pasakyti jums štai ką: „Nesirūpinkite”, — pranešė Kolinas.

— Ir viskas? Ji nieko daugiau nepasakė?

— Nieko. Tiek ir tepasakė: „Perduok ponui Danvorčiui, tegul nebesirūpina”.

Kažin, ką tai galėtų reikšti? — susimąstė Danvortis. Nejaugi ji per kokį nors stebuklą surado Besingeimą ir gavo jo parašą? O gal paprasčiausiai išsiaiškino, ar jis „lašišinis”, ar „upėtakinis”? Valandėlę jis svarstė, ar nereikėtų paskambinti jai pačiam, bet pabūgo, kad telefono linija atsikimšti pasirinks kaip tik tą akimirką, kai kalbės su Montoja, ir tuomet jis pražiopsos Endriuso skambutį.

Tačiau kai jis prisiruošė paskambinti (o gal jos — atsikimšti), buvo jau beveik keturios.

— Meldžiu atleisti, kad nepaskambinau anksčiau, — išsyk atsiprašė Endriusas.

Vaizdo ekrane vis dar nebuvo, bet Danvortis fone girdėjo muziką ir kažkieno balsus.

— Buvau išvykęs, grįžau tik vakar vėlai vakare, — kalbėjo Endriusas. — O šiandien niekaip negalėjau prisiskambinti. Linijos visą laiką užimtos, žinote, tie šventiniai kamščiai. Bandžiau sukti kas…

— Ar gali atvažiuoti į Oksfordą? — pertraukė jį Danvortis. — Man reikia, kad perskaitytum taško rodmenis.

— Žinoma, pone, — tuoj pat atsakė Endriusas. — Kada?

— Kuo skubiau. Gal šįvakar?

— O… — burbtelėjo jis jau nebe taip entuziastingai. — Gal galima atidėti iki rytdienos? Mano draugė šįvakar grįžta vėlai, kad Kalėdas ketinome drauge atšvęsti rytoj, bet galėčiau atvažiuoti traukiniu pavakary ar vakare. Ar jums tiks? Ar taško nustatymo laikas ribotas?

— Taškas jau nustatytas, bet laborantą pakirto virusas, tad man reikia, kad kas nors perskaitytų rodmenis, — atsakė Danvortis. Endriuso gale kažkas prapliupo juoktis. Danvortis ėmė kone šaukti: — Kaip manai, kada galėtum atvykti?