Connie Willis - Pasaulio pabaigos knyga

Ten, kur jie išsuko iš kelio, neaugo joks karklynas, nebuvo ir kalvos. Tikriausiai tėvas Rošas veda tuo keliu, kuriuo ją gabeno Gavynas. Kivrina prisiminė, kad jie ilgokai keliavo per mišką, kol priėjo kelio išsišakojimą.

Visos trys pasuko paskui kunigą į tankmę, Rozemunda — paskutinė. Beveik iš karto teko nulipti nuo arklių. Jei Rošas ir vedė jas kokiu nors taku, jo Kivrina taip ir neįžiūrėjo. Kelią jis rinkosi, vadovaudamasis galaižin kokiais ženklais sniege, protarpiais nerdamas po žemomis šakomis, nuo kurių sniegas pažirdavo jam už apykaklės, kitąsyk aplenkdamas dygų laukinės kryklės krūmą.

Kivrina stengėsi įsiminti kraštovaizdį, kad kitą kartą rastų kelią sugrįžti čia viena, bet netrukus prarado viltį: miškas visąlaik buvo gluminančiai vienodas. Tiesa, kol žemė apsnigta, ji galėtų sekti jų kojų bei arklių kanopų pėdsaku. Taigi, reikės būtinai suskubti vėl ateiti čia, kol sniegas nenutirpęs, ir paženklinti kelią įrantomis medžių kamienuose ar audinio skiautėmis. O gal, sekant Joniuko ir Grytutės pavyzdžiu, — duonos trupinėliais.

Visiškai nesunku suprasti, kaip jie, Snieguolė ir visi kiti, pasiklysdavo šitokioje girioje. Jie sukorė gal vos kelis šimtus metrų, bet Kivrina atsigręžusi jau nebesusigaudė, kurioje pusėje liko kelias, net pėdsakai ne kažin kiek tegelbėjo. Joniukas ir Grytutė galėjo šitaip klaidžioti ištisus mėnesius, taip ir nerasdami namų… ar lygiai taip pat nerasdami ir raganos trobelės.

Tėvo Rošo asilas sustojo.

— Kas nutiko? — paklausė Kivrina.

Tėvas Rošas pavėdėjo asilą į šoną ir pririšo prie šaltekšnio medžio.

— Čia ir yra ta vieta.

Tačiau tai tikrai nebuvo plyšio vieta. Jos net nepavadintum laukyme — tiesiog erdvės plotelis, kuriame ąžuolas, plačiai išskėtęs šakas, užgožė visą kitą augmeniją. Jauteisi beveik kaip palapinėje, žemė po medžiu buvo nužerta vos keliais žiupsniais sniego.

— Ar galime užsikurti laužą? — paklausė Agnesė ir, palindusi po šakomis, nudrožė prie akmenimis apdėliotos nuodėgulių krūvelės — čia kadaise kūrentasi laužo. Ant laužavietės voliojosi tamtyč čia atitemptas storas sausuolis. Agnesė atsisėdo ant jo.

— Man šalta, — pareiškė ji, koja baksnodama aprūkusius akmenis.

Laužas čia degė nelabai ilgai. Sausuoliai net nebuvo kaip reikiant apanglėję. Kažkas tyčia gesino laužą, užžerdamas žemėmis. Tėvas Rošas juk tupėjo priešais ją, o ant jo veido mirgėjo laužo šviesos atšvaitai…

— Na? — nekantriai paklausė Rozemunda. — Ar ką nors prisimeni?

Jos tikrai būta čia. Kivrina prisiminė laužą. Tada ji manė, kad laužą kažkas kuria tam, kad sudegintų ją. Bet vėlgi čia kažkas ne taip. Rošas juk tikrai buvo prie pat plyšio. Ji puikiai prisimena: sėdėjo nugeibusi, nugara atsirėmusi įvežimo ratą, o jis pasilenkęs žiūrėjo į ją.

— Esi tikras, kad Gavynas surado mane kaip tik čia?

— Taip, — atsakė Rošas suraukdamas antakius.

— Jeigu ateis tas negeras žmogus, nusmeigsiu jį savo durklu, — pareiškė Agnesė, ištraukdama iš laužo apdegusį pagaikštį ir mosuodama juo. Suanglėjęs šakalio galas nulūžo. Agnesė atsitūpė prie ugniavietės, išsitraukė kitą pagalį, o paskui klestelėjo tiesiog ant žemės, nugara atsirėmė į rąstą ir ėmė daužyti abu pagalius vieną į kitą. Į visas puses pažiro angliukų trupinėliai.

Kivrina pasižiūrėjo į Agnesę. Juk ji pati sėdėjo atremta į rąstą, kol jie kūrė laužą, Gavynas pasilenkė prie jos, liepsnos atšvaituose sužioravo ugniniai jo plaukai, jis kažką sakė jai, bet ji nesuprato. O paskui Gavynas užgesino laužą, išspardydamas nuodėgulius, o siūbtelėję dūmai Kivriną apakino.

— Na, ar prisiminei save? — paklausė Agnesė, sviesdama pagalius atgal į laužavietę tarp akmenų.

Rošas vis dar žvelgė į ją suraukęs antakius.

— Ledi Katerina, ar sergi? — paklausė.

— Ne. — Ji išspaudė šiokią tokią šypseną. — Tiktai… na, tikėjausi, kad, išvydusi tą vietą kur mane užpuolė, ką nors prisiminsiu.

Jis dar valandėlę stebeilijo į ją tokiu pat rimtu žvilgsniu kaip ir bažnyčioje, o paskui apsisuko ir patraukė prie asilo.

— Eime, — ištarė.

— Tai ar prisiminei? — nenustygo Agnesė, pliaukšėdama pirštinėtomis rankomis. Jos pirštinių delnai buvo visi suodini.

— Agnese! — sušuko Rozemunda. — Tik pažiūrėk, kaip išsiterliojai pirštines. — Ji grubiai timptelėjo mergytę ir pastatė ant kojų. — Ir kas liko iš tavo apsiausto? Argi galima sėdėti šaltame sniege? Tu bjauri mergiščia!

Kivrina išskyrė mergaites, kol tos dar nesusipešė.

— Rozemunda, atrišk Agnesės ponį, — paliepė. — Metas eiti prisirinkti gebenių. — Ji nupurtė sniegą nuo Agnesės apsiausto ir pamėgino apvalyti baltą kailį, bet ne kažin kątepešė.

Tėvas Rošas laukė jų stovėdamas prie asilo vis su ta pačia keistai rimta išraiška veide.

— Pirštines išvalysime namuose, — paskubomis išbėrė Kivrina.

— Eime, neatsilikime nuo tėvo Rošo.

Paėmusi arklį už pavadžio, Kivrina nusekė paskui mergaites ir tėvą Rošą — kelis metrus paėjėję atgal savo pačių pėdomis, jie netikėtai pasuko kita kryptimi ir beveik iš karto išniro į kelią. Išsišakojimo nebebuvo matyti, ir Kivrina nesusigaudė, ar jų atsidurta tame pačiame kelyje, tik kiek tolėliau, ar tai — išvis kitas kelias. Kraštovaizdis visur atrodė vienodas: alksniai, mažyčiukės laukymėlės, didžiuliai ąžuolai.

Dabar jau aišku, kas nutiko. Gavynas bandė pargabenti ją į dvarą, bet jos būklė buvo jau pernelyg prasta. Ji nukrito nuo jo arklio, tad jis nunešė ją į mišką, užkūrė laužą ir paliko ją ten, atremtą į išvirtusį kamieną; o pats nuskubėjo ieškoti pagalbos.

Arba jis ketino susikurti didelį laužą ir pralaukti priėjo iki ryto, bet tėvas Rošas, pastebėjęs ugnį, atėjo padėti, ir juodu bendromis pastangomis vis dėlto parnešėją į dvarą. Taigi, tėvas Rošas net nenutuokia, kur yra plyšys. Jis pamanė, kad Gavynas bus radęs ją ten, po ąžuolu.

Reikia manyti, vaizdinys, kad ji sėdi atsirėmusi įvežimo ratą, o jis pasilenkęs žiūri į ją — tik karštligės sukeltas regėjimas. Visa tai jai bus prisisapnavę, kai karščiuodama gulėjo lovoje — taip pat, kaip prisisapnavo varpai, laužas, kraunamas jai pačiai sudeginti, ir baltasis arklys.

— O kur jį dabar neša? — irzliai suniauzgė Rozemunda — Kivrinai net kilo pagunda kaip reikiant jai pliaukštelėti. — Gebenės auga ir kur kas arčiau namų. O ir lyti pradeda.

Ji sakė tiesą. Krintanti rūkana po truputį virto duksna.

— Jau kažin kada būtume prisirinkę žalumynų ir grįžę namo, jei ta mažė Agnesė nebūtų sumaniusi užrioglinti ant arklio šuns! — Ji vėl nušuoliavo pirmyn — Kivrina net nebebandė jos sulaikyti.

— Rozemunda — tikra storžievė, — solidžiai pareiškė Agnesė.

— Taip, — nesiginčijo Kivrina. — Tikrai. Gal tu žinai, kas jai nutiko?

— Tai dėl sero Bloetp, — paaiškino Agnesė. — Jai reikės už jo tekėti.

— Ką? — net žioptelėjo Kivrina. Imeina kažką užsiminė apie vestuves, bet Kivrina pamanė, jog kalbama tikriausiai apie vienos iš sero Bloeto dukterų vedybas su kuriuo nors lordo Gijomo sūnumi. — Kaip seras Bloetas gali vesti Rozemundą? Argi jis dar nevedęs? Argi ledi Yvolda — ne jo žmona?

— Ne, — Agnesė, atrodo, gerokai nustebo. — Ledi Yvolda — sero Bloeto sesuo.

— Bet Rozemunda dar per jauna tekėti, — pasakė Kivrina, nors ir žinojo, kad yra ne taip. Keturioliktame amžiuje mergaites sužadėdavo dar nesulaukusias tekėti tinkamo amžiaus, kartais netgi — vos gimusias. Viduramžiais vedybos iš išskaičiavimo buvo įprastas reiškinys, tokiu būdu buvo siekiama sujungti žemes ar sutvirtinti savo visuomeninę padėtį, tad nieko nuostabaus, kad Rozemunda, būdama gal net Agnesės amžiaus, jau buvo pažadėta į žmonas kokiam nors galingam bajorui — na, kad ir serui Bloetui. Kivrina nejučia prisiminė visas girdėtas Viduramžių istorijas apie jaunas mergeles, ištekintas už bedančių, iškaršusių senių.