Connie Willis - Pasaulio pabaigos knyga

— Ne, niekas nesusirgo, — čiauškėjo Agnesė. — Mes eisime su tavimi rinkti gebenių ir bugienių salei papuošti. Mes: ledi Kivrina, Rozemunda, Saracėnas ir aš.

Išgirdęs „ledi Kivrina”, tėvas Rošas atsigręžė ir išvydo ją, stovinčią prie pilioriaus. Jis nuleido Agnesę ant grindų.

Ieškodama paramos, Kivrina delnu atsirėmė bent jau į piliorių.

— Meldžiu atleisti, šventasis tėve, — prašneko ji. — Apgailestauju, kad suklykiau ir pabėgau nuo jūsų. Buvo tamsu, ir aš jūsų nepažinau…

Vertėjas, vis dar per žingsnį atsiliekantis, išvertė: „Aš nežinojau, kas tu”.

— Ji išvis nieko nežino, — įsikišo Agnesė. — Negeras vyras trenkė jai per galvą, ir dabar ji neprisimena nieko, tik savo vardą.

— Girdėjau apie tai, — atsakė kunigas, vis dar žiūrėdamas į Kivriną. — Ar tiesa, kad neprisimeni, ko atkeliavai pas mus?

Ji ir vėl pajuto nenumaldomą poreikį iškloti jam visą tiesą — kaip ir tada, kai jis klausė, kuo ji vardu. Aš — istorikė, norėjo pasakyti ji. Aš atvykau čionai stebėti jūsų, bet susirgau ir dabar nežinau, kur yra plyšys man grįžti namo.

— Ji neprisimena nieko, kas ji tokia, — vėl įsikišo Agnesė. — Ji net neprisiminė, kaip kalbėti. Turėjau ją išmokyti.

— Vadinasi, neprisimeni, kas tu esi? — paklausė jis.

— Ne.

— Ir neprisimeni, kaip patekai čionai?

Bent jau į šitą klausimąjį galėjo atsakyti tiesą.

— Ne, — pasakė. — Prisimenu tik tiek, kad jūs kartu su Gavynu atgabenote mane į dvarą.

Agnesei šis pokalbis jau gerokai nusibodo.

— Ar mes galėsime keliauti su tavimi prisirinkti bugienių?

Galėjai pamanyti, kad kunigas jos net neišgirdo. Jis ištiesė ranką, lyg ketindamas palaiminti Kivriną, bet tik palietė jos smilkinį; staiga ji sumojo, kad tą pat jis ketino daryti ir ten, prie antkapio.

— Nėra jokios žaizdos, — ištarė jis.

— Žaizda užgijo, — atsakė ji.

— Noriu jau eiti! — Agnesė timpčiojo tėvąRošąuž rankos.

Jis pakėlė ranką, tarsi ketindamas dar kartą paliesti jos smilkinį, bet tuoj pat atitraukė.

— Tik nereikia bijoti, — pasakė. — Viešpats atsiuntė tave mums kažkokiam kilniam tikslui.

Nieko panašaus, pagalvojo Kivrina. Dievas čia niekuo dėtas. Mane atsiuntė „Medievalis”. Vis dėlto ji pasijuto drąsiau.

— Ačiū, — ištarė.

— Noriu jau eiti, dabar! — nerimo Agnesė, timpčiodama nūn jau Kivriną už rankos. — Eik, pasiimk savo asilą, — paliepė ji tėvui Rošui. — O mes pasiimsime Rozemundą.

Ji pasuko atgal į navą, ir Kivrinai neliko kitos išeities, kaip sekti iš paskos, kad mergytė nepasileistų tekina. Bet joms dar nepasiekus durų, šios atsilapojo — ant slenksčio išdygo Rozemunda ir mirksėdama pažvelgė vidun.

— Jau ir lyja. Ar radote tėvą Rošą? — paklausė ji.

— O tu parnešei Juočkį į arklidę? — paklausė Agnesė.

— Taip. O jūs pasivėlinote, ar ne? Tėvas Rošas jau išėjęs?

— Ne, jis čia, ir mes eisime kartu su juo. Jis buvo bažnyčioje, o ledi Kivrina…

— Jis nuėjo atsivesti asilo, — pasiskubino įsiterpti Kivrina, kol Agnesė neišklojo visko, kas atsitiko.

— Aš tikrai išsigandau tada, kai tu netikėtai iššokai iš stoginės, Rozemunda, — buvo bepradedanti Agnesė, bet Rozemunda jau nužingsniavo prie arklio.

Lyti dar nelijo, bet ore tvenkėsi drėgna miglelė. Kivrina užkėlė į balną Agnesę ir, pasinaudojusi šventoriaus varteliais kaip laipteliu, pati užsiropštė ant savojo keršio. Tėvas Rošas atsivedė asilą, ir visi patraukė takučiu pro bažnyčią, kirto nedidelį medžių guotą už jos, paskui — siaurą apsnigtos pievos rėžį ir pagaliau pasiekė mišką.

— Šituose miškuose yra vilkų, — pranešė Agnesė. — Gavynas vieną užmušė.

KiVrina jos beveik nesiklausė. Ji stebėjo tėvą Rošą, žingsniuojantį greta asilo, ir stengėsi prisiminti tą naktį, kai ją gabeno į dvarą. Rozemunda minėjo, kad Gavynas pakeliui susitikęs tėvą Rošą, ir šis atlydėjęs juos iki pat dvaro, bet šitaip negalėjo būti.

Juk jis pasilenkęs žiūrėjo įjądar tada, kai ji sėdėjo, nugara atsirėmusi į vežimo ratą. Ji gana aiškiai įžiūrėjo jo veidą mirguliuojančioje laužo šviesoje. Jis sakė jai kažką, koji nesuprato, o ji pati meldė: „Pasakyk ponui Danvorčiui, kad pasiskubintų mane iš čia ištraukti”.

— Rozemunda joja visai ne taip, kaip dera mergelei, — oriai pareiškė Agnesė.

Ši ir iš tikrųjų buvo nujojusi tolokai į priekį, gerokai aplenkusi asilą, ir dabar nekantriai laukė jų prisivejant, beveik nebematoma už kelio posūkio.

— Rozemunda! — pašaukė Kivrina, ir ši atšuoliavo atgal. Vos neužlėkusi ant asilo, staigiai trūktelėjo vadeles — jos kumelė sustojo lyg įbesta.

— Nejaugi negalėtume pasijudinti greičiau? — piktai paklausė, apsisuko ir vėl nujojo pirmyn. — Jei pradės lyti, mes niekada nebaigsime.

Dabar jie jau keliavo mišku, kelias, kuriuo jojo, buvo ne ką platesnis už žvėrių pramintą taką. Kivrina nužiūrinėjo medžius, stengdamasi prisiminti, ar kaip tik šiuos jau mačiusi. Pakeliui pasitaikė tankus karklynas, bet lyg ir per toli nuo kelio, be to, greta jo gurgėjo upokšnis, ledo sukaustytomis pakrantėmis.

Kitapus kelio, nedidelėje atviroje aikštelėje stūksojo milžinas plataninis klevas, amalo apraizgytomis šakomis. Už jo rikiavosi šermukšnių eilė — šie augo tokiais lygiais tarpais, tarsi kas būtų tyčia juos čia pasodinęs. Šermukšnių Kivrina išvis neprisiminė.

Jukjątikrai turėjo gabenti kaip tik šituo keliu, ir ji vylėsi, kad kokia nors detalė galbūt netikėtai atgaivins atmintį, tačiau dabar išvis niekas neatrodė atpažįstama. Tada buvo pernelyg tamsu, o ji — pernelyg sunkiai sirgo.

Visa, ką ji prisiminė aiškiai, buvo pati plyšio vieta, nors ir ją gaubė kažkoks ūkanotas nerealumo pojūtis kaip ir kelionę į dvarą. Taip, buvo nedidukė miško laukymėlė, joje augo ąžuolas, netoliese — tankus karklynas. Ir tėvo Rošo veidas — palinkęs prie pat jos, sėdinčios atsirėmusios į vežimo ratą.

Tikriausiai jis buvo su Gavynu, kai šis ją surado, o gal Gavynas atsivedė jį atgal, iki pat plyšio. Ji juk pakankamai aiškiai matė laužo šviesos nutviekstąjo veidą. O paskui, kelio išsišakojime, ji nukrito nuo arklio.

Kol kas jie neprijojo jokio kelio išsišakojimo. Kivrina nepastebėjo net smulkių takelių, nors ir žinojo, kad jų miške turėtų vingiuoti gausiai: vedančių iš vieno kaimelio į kitą ar į laukus, ar į to sergančio kumečio, kurio lankyti ėjo Elivysa, trobelę.

Jie įkopė į neaukštą kalvą; jos viršūnėje tėvas Rošas stabtelėjo ir atsigręžė pasižiūrėti, ar moterys seka iš paskos. Jis tikrai žino, kur yra plyšys, pagalvojo Kivrina. Ji vylėsi, kad tėvas Rošas vietą žino bent maždaug, galbūt ją jam nupasakojo Gavynas, galbūt pasakė, prie kurio kelio suradęs Kivriną. Tačiau jam nė nereikėjo to daryti. Tėvas Rošas puikiausiai žino, kur yra plyšys. Jis pats buvo ten.

Kivrina su Agnese pasiekė kalvos keterą, bet Kivrina taip ir neišvydo nieko, tik medžius; kitas kalvos šlaitas irgi buvo tankiai apaugęs medžiais. Reikia manyti, tai — Vyčvudo giria, o jeigu tikrai taip, tuomet plyšio vieta slepiasi kažkur daugiau nei šimto kvadratinių kilometrų plote. Savo jėgomis Kivrina niekada jos nesuras. Kad ir kiek bandė žvilgsniu skvarbyti tankmę, ką nors įžiūrėti pavyko ne daugiau nei dešimties metrų nuotoliu.

Kai nusileido kalvos šlaitu žemyn, Kivriną tiesiog pribloškė miško tankumas. Čia tarp medžių jau tikrai nevingiavo jokie takeliai. Kamienų išvis beveik neskyrė jokie tarpai, o viena kita pasitaikiusi properša buvo pririzgusi brūzgynų, užversta nukritusiomis šakomis ir sniegu.