Connie Willis - Pasaulio pabaigos knyga

— Maisre, — tarstelėjo Elivysa, — stalas atrodo jau pakankamai švarus. Nueik į palėpę, atnešk iš skrynios druskinę ir sidabrinį pusdubenį.

Moteris su skrofuliozės randais išskubėjo iš kambario, ir netgi Maisrė negaišuodama pasuko prie kopėčių. Kivrina užsimetė apsiaustą ir greitosiomis suraizgė raištelius baimindamasi, kad ledi Imeina vėl pradės ką nors porinti apie užpuolikus, tačiau nė viena moterų nieko nebesakė. Juodvi stovėjo, Imeina — vis dar gniaužydama rankoje skudurėlį, akivaizdžiai laukdamos, kad Kivrina ir Rozemunda kuo greičiau išeitų.

— Ar… — prasižiojo Rozemunda, bet, taip nieko daugiau ir nepasakiusi, išbėgo paskui Agnesę.

Kivrina nuskubėjo joms iš paskos. Gavynas išvykęs, bet ji gavo leidimą keliauti į mišką — nereikės net eiti pėsčiomis. O su jomis dar eis ir kunigas. Rozemunda kitąsyk minėjo, kad Gavynas, gabendamas Kivriną į dvarą, pakeliui susitiko tėvąRošą. O gal net buvo nusivedęs jį iki pat laukymės.

Kivrina beveik tekina nuskubėjo į arklidę baimindamasi, kad paskutinę akimirką Elivysa gali šūktelėti per kiemą joms grįžti — neva persigalvojusi. Juk Kivrina dar ne visai pasveikusi, o miškuose — pernelyg pavojinga.

Tikriausiai apie tą patį galvojo ir mergaitės. Agnesė jau sėdėjo raita ant savo ponio, o Rozemunda veržė kumelės balno pavaržą. Paaiškėjo, kad ponis — toli gražu ne ponis; tai buvo augalotas bėris, neką mažesnis už Rozemundos kumelę, o Agnesė, įsitaisiusi balne aukšta atkalte, atrodė atsidūrusi neapsakomai aukštai. Berniukas, tas pats, kuris buvo atbėgęs pranešti Elivysai apie apšlubusią kumelę, laikė arklį už pavadžio.

— Nestypsok išsižiojęs, Kobai! — aprėkė jį Rozemunda. — Pabalnok ledi Katerinai keršį!

Berniukas paklusniai paleido pavadį. Agnesė pasilenkė toli į priekį jo gaudyti.

— Ne mamos kumelę! — riktelėjo Rozemunda. — Keršį — roncin !

— Keliausime į bažnyčią, Saracėnai, — porino arkliui Agnesė.

— Pasakysime tėvui Rošui, kad trauksime į mišką drauge su juo, o tada tai jau pasijodinėsime! Saracėnas nepaprastai mėgsta, kai aš juo jodinėju! — Ji gerokai per smarkiai pasilenkė, norėdama patapšnoti trumpai nukirptus arklio karčius. Kivrina vos susilaikė nepripuolusi stverti jos, kad nenukristų.

Jodinėti ji, reikia manyti, mokėjo kuo puikiausiai — nei Rozemunda, nei arklį Kivrinai balnojantis berniukas net nedirstelėjo į ją — tačiau vis vien baugu buvo net žiūrėti į mergytę, tokią mažyliukę, sėdinčią taip aukštai balne, minkštapadžiais bateliais įsirėmusią į specialiai jai priveržtas balnakilpes, maža to, joti atsargiai ji tikriausiai nesugebėjo lygiai taip pat, kaip ir vaikščioti lėtai.

Kobas pabalnojo keršį, išvedė laukan ir sustojo lūkuriuodamas.

— Kobai! — grubiai riktelėjo Rozemunda. Berniukas pasilenkė ir laipteliu sudėjo rankas. Rozemunda pasilypėjo ant jų ir įsėdo į balną. — Nestovėk kaip koks pusgalvis stuobrys. Padėk ledi Katerinai.

Jis klupdamas nuskubėjo pagelbėti Kivrinai. Ši akimirką sudvejojo, niekaip nesusigaudydama, kokia musė galėjo įgelti Rozemundą. Akivaizdu: mergaitė smarkiai susikrimto išgirdusi, kad Gavynas išjojo pas serą Bloetą. Atrodė, kad apie tėvo teismą Rozemunda nieko nežino, bet galėjo būti ir taip, kad ji žinojo kur kas daugiau, nei manė Kivrina — ar jos motina bei senelė.

„Toks galingas žmogus kaip seras Bloetas”, — sakė Imeina. Ir dar: „Netrukus mums verkiant reikės jo palankumo”. Galbūt Imeina pakvietė jį anaiptol ne vien dėl įgeidžio, kaip kad atrodė. Galbūt tai reiškė, kad lordas Gijomas įklimpęs į rimtesnę bėdą, nei manė Elivysa, o Rozemunda, tykiai palinkusi prie siuvinio, tai perprato.

— Kobai! — riktelėjo Rozemunda, nors berniukas akivaizdžiai laukė, kol Kivrina susiruoš sėsti į balną. — Jei dar ilgai šitaip miegosi, mes neberasime tėvo Rošo!

Kivrina padrąsinančiai šyptelėjo Kobui ir sudėjo rankas jam ant peties. Vienas pirmųjų dalykų, kurių ponas Danvortis primygtinai liepėjai išmokti, ir buvo jodinėjimas. Ji specialiai lankė pamokas, tad laikytis balne gebėjo visai neblogai. Jai smarkiai pasisekė, kad moteriškas balnas, kuriame sėdint abi kojas tenka nuleisti vienoje pusėje, bus išrastas tik 1390-aisiais, be to, Viduramžių balnai buvo gana gilūs, su aukšta guga. Šio, į kurį sėdo dabar, atkaltė buvo netgi dar aukštesnė nei to, kurį naudojo mokydamasi jodinėti.

Vis dėlto, jei kam ir lemta nusivožti žemėn, tai man, ne Agnesei, galvojo ji žvelgdama į mergytę, kuri ramiausiai sėdėjo aukštybėse, visiškai pasitikėdama savimi. Ji netgi nesilaikė, o persisukusi krapštėsi su kažkuo, esančiu balnakrepšyje jai už nugaros.

— Nagi, keliaujam! — nekantriai tarstelėjo Rozemunda.

— Seras Bloetas pažadėjo padovanoti man sidabrinę grandinėlę Saracėno kamanoms, — pareiškė Agnesė, vis dar knisdamasi balnakrepšyje.

— Agnese! Baik kuistis, jojam! — nekantravo Rozemunda.

— Seras Bloetas sakė atvešiąs ją, kai atvažiuos pas mus Velykoms.

— Agnese! — suriko Rozemunda. — Judinkis! Tuojau pradės lyti.

— Ot ir nepradės, — nerūpestingai atšovė Agnesė. — Seras Bloetas…

Rozemunda perpykusi užsipuolė seserį:

— O tu gal dabar pat gali paprašyti, kad nelytų? Visiška mažė, štai kas tu! Kniaukiantis kūdikis vystykluose!

— Rozemunda! — nebeištvėrė ir Kivrina. — Kaip kalbi su sesute? — Ji priėjo arčiau ir sugriebė kadaruojančias kumelės kamanas. — Kas atsitiko, Rozemunda? Ar tave kas nors nuliūdino?

Rozemunda aštriai trūktelėjusi įtempė vadeles.

— Tik tai, kad reikia visą amžinybę klausytis, ką pliauškia šita mažė!

Kivrina, suraukusi antakius, paleido vadeles. Kobas sunėrė pirštus, siūlydamas pakopą ir jai, kad galėtų užlipti ant arklio. Kivrina dar niekad nebuvo mačiusi, kad Rozemunda elgtųsi šitaip.

Jos išjojo iš kiemo ir pro ištuštėjusį kiaulių gardą pasuko į ganyklą. Diena buvo apsiūkusi, ūkanota, bevejame danguje kabojo sunkūs, lietaus pritvinkę debesys. Atrodė, kad jie bet kurią akimirką gali praplyšti — Rozemunda, ko gero, neklydo sakydama, kad „tuojau pradės lyti”. Žvarbiame ore tiesiog tvyrojo drėgna miglelė. Kivrina spirtelėjo arklio šonus, ragindama j į žingsniuoti sparčiau.

Iškart krito į akis, kad kaimas ruošiasi Kalėdoms. Iš kiekvienos lūšnos vinguriavo dūmų siūlelis, tolimajame pievos gale du vyrai kapojo malkas ir mėtė į jau gerokai išaugusią krūvą. Greta prievaizdo būsto ant iešmo kepė didelis gabalas mėsos — bene visas ožiukas? Prievaizdo žmona pritūpusi priešais namus melžė kaulėtą karvę — tą pačią, į kurią Kivrina bandė ramstytis tą dieną, kai traukė ieškoti plyšio. Juodu su ponu Danvorčiu vos nesusipliekė besiginčydami, ar jai reikėtų išmokti melžti. Kivrina tvirtino, kad keturioliktame amžiuje žiemą niekas karvių nemelždavo — esą leisdavo užtrūkti, o sūriams naudodavo ožkos pieną. Ir dar ji sakė, kad ožkų mėsa maistui nebuvo naudojama.

— Agnese! — piktai riktelėjo Rozemunda.

Kivrina pakėlė galvą. Agnesė kažko sustojo ir persisukusi vėl tyrinėjo balnakrepšį. Išgirdusi sesers balsą, ji klusniai pajudėjo pirmyn, bet Rozemunda tik tarstelėjo: „Nebeketinu laukti tavęs, snargle!” — ir pasileido risčia, išblaškydama persigandusius viščiukus ir vos nepargriaudama basakojės mergaičiukės, nešinos pilnu glėbiu žabų.

— Rozemunda! — sušuko Kivrina, bet mergaitė jau buvo nujojusi per toli, kad išgirstų, o Kivrina negalėjo jos vytis — nenorėjo palikti Agnesės.