Connie Willis - Pasaulio pabaigos knyga

Įsidarbinusi mergaičių aukle, įgijau nemaža privalumų: dabar galiu klausinėti jas apie tėvą ar kaimą visko, kas tik šaus į galvą, be to, galiu vaikščioti į arklides ir į bažnyčią, galiu kalbėtis su kunigu ir su Gavynu. Bėda tik ta, kad nuo mergaičių daug kas šiepiama. Kartą jau atkreipiau dėmesį, kaip staigiai nutilo Elivysa, kažką kalbėjusi Imeinai, vos į menę įėjome mudvi su Agnese, o kai paklausiau Rozemundos, kodėl jos atsikraustė pagyventi čia, ji atsakė tiek tiek: „Tėtis mano, kad Ašenkote oras sveikesnis.“

Šitaip pirmą kartą išgirdau paminint kaimo pavadinimą. Nei mano žemėlapyje, nei 1086-ųjų žemės nuosavybės aprašymo knygoje — Domesday Book — neminimas joks Ašenkotas. Įtariu, kad jis bus vienas iš tų „dingusiųjų kaimų”. Kaimelis, kuriame vos keturiasdešimt gyventojų, galėjo išmirti visas iki paskutinio žmogaus Juodosios Mirties laikotarpiu, o gal jį plėsdamasis prarijo kuris nors iš netolimų miestelių. Bet aš vis vien manau, kad tai ir bus Skendgeitas.

Paklausiau mergaičių, ar joms girdėtas Skendgeito pavadinimas, ir Rozemunda atsakė tokio kaimo nežinanti, bet tai dar nieko neįrodo — juk jos kilusios ne iš šių apylinkių. Vis dėlto Agnesei šovė į galvą paklausti Maisrės, tačiau apie tokį negirdėjusi ir ji. Pirmieji rašytiniai šaltiniai, kuriuose minimi vietovardžiai su priesaga „geitas„ (iš tiesų šis žodis reiškė užtvanką arba vandens slenkstį) datuojami tik 1360-aisiais, o daugumą anglosaksiškųjų vietovardžių pakeitė normaniškieji — arba vietos buvo pavadintos pagal naujojo savininko pavardę. Ši aplinkybė nieko gero nežada Gnomui D'lveri ir baigčiai to teismo, iš kurio jis vis negrįžta. Žinoma, gali būti ir taip, kad kaimas vis dėlto — ne tas. O tai jau būtų bloga žinia man.

(Pauzė)

Riteriška Gavyno meilė Elivysai, panašu, visiškai netrukdo jam tenkinti kūno poreikius su tarnaitėmis. Sykį paprašiau Agnesės, kad nusivestų mane į arklidę pasižiūrėti jos ponio — vyliausi sutiksianti ten Gavyną. Jis iš tikrųjų buvo ten — viename iš gardų drauge su Maisre; sklindančių iš ten garsų nieku gyvu nepavadintum rafinuotais. Maisrė neatrodė įsibauginusi labiau nei paprastai, o abiem rankomis, užuot dangsčiusi ausis, laikė suglobsčiusi sijonus, pasikėlusi juos virš juosmens — vadinasi, tikrai ne išprievartavimas. Žinoma, Ir ne l‘amour courtois.

Teko paskubomis nukreipti Agnesės dėmesį ir skubiai išvilioti ją iš arklidės, tad pasakiau, kad norėčiau pereiti per ganyklą ir apžiūrėti varpinę. Mudvi sulindome vidun paspoksoti į storą virvę.

— Tėvas Rošas skambina varpu tada, kai kas nors miršta, — paaiškino man Agnesė. — Jeigu jis nepaskambins, prisistatys velnias ir nusineš numirėlio sielą, tada jis nebegalės pakliūti į dangų. — Atrodo, mane pavaišino dar vienu pavyzdžiu tų prietaringų paistalų, kurie taip siutina ledi Imeiną.

Agnesė įsigeidė paskambinti varpu, bet man pavyko ją perkalbėti: pasiūliau verčiau eiti į bažnyčią susitikti su tėvu Rošu.

Tėvo Rošo bažnyčioje nebuvo. Agnesė pasakė, kad jis tikriausiai vis dar pas sergantį kumetį, kuris „vis dar niekaip nemiršta, nors jau atliko išpažintį ir gavo išrišimą”, o gal meldžiasi kur nors vienumoje.

— Tėvas Rošas papratęs eiti melstis į mišką, — paaiškino mergytė, pro krucifiksą žvilgčiodama į altorių.

Bažnyčia — normaniška: su centrine nava, smiltainio pilioriais, akmeninėmis plytelėmis grįstomis grindimis. Langai su vitražais maži, labai siauri, tamsių spalvų. Nenuostabu, kad šviesos vidun beveik visai neįspįsta. Daugmaž ties navos viduriu — vienišas kapas, tikriausiai tas pats, prie kurio man teko padirbėti kasinėjimuose. Jo viršuje — riterio atvaizdas, rankos su šarvinėmis pirštinėmis sukryžiuotos ant krūtinės, prie šono kabo kardas. Ant šono išraižytas įrašas byloja: „Requiescat cum Sanctis tuis in aeternum”. Lai jis ilsisi su Tavo angelais per amžius. Kape, kurį mačiau kasinėjimuose, irgi buvo įrašas, prasidedantis žodžiu „Requiescaf”, bet likusioji įrašo dalis, kai aš lankiausi ten, dar nebuvo atidengta.

Agnesė pranešė man, kad čia palaidotas jos senelis, kuris mirė nuo karštinės „jau labai, labai seniai”, tačiau kapas atrodo dar visai šviežias, taigi, gerokai skiriasi nuo to, kurį mačiau kasinėjimuose. Šis išpuoštas daugybe visokiausių detalių, kurių ant mano matyto antkapio nebuvo, bet jos galėjo nubyrėti, laikui bėgant.

Išskyrus antkapį su grubaus darbo skulptūra, nava visiškai tuščia. Keturioliktojo amžiaus žmonės mišių klausydavo stovėdami, tad jokių klauptų čia nebuvo, o tradicija prigrūsti bažnyčią skulptūrų bei paminklų atsirado tik šešioliktojo amžiaus pradžioje.

Navą nuo šešėliuotos presbiterijos įdubos su altoriumi skyrė medinis dvyliktojo amžiaus drožinėtas kryžius su Nukryžiuotuoju. Viršuje, abipus krucifikso, du grubiai nutepti paveikslai, vaizduojantys paskutiniojo Teismo dieną. Vienoje pusėje — dorieji tikratikiai, žengiantys į dangų, kitoje — nusidėjėliai, amžiams bloškiami į pragarą. Tačiau vieni nuo kitų jie beveik nesiskiria: ir tie, ir tie nutapyti akį rėžiančiomis raudonomis ir mėlynomis spalvomis, o pažiūrėjus į veidus, visi atrodo vienodai suglumę.

Altorius labai kuklus, dykas, tik užtiestas drobiniu audeklu, o abiejuose galuose stovi po žvakidę. Ne itin kruopščiai išdrožta skulptūra vaizduoja ne Mergelę Mariją, kaip maniau anksčiau, o šventąją Kotryną Aleksandrietę. Skulptūra — priešrenesansinių laikų stiliaus: trumpas liemuo su užrioglinta didele galva, ketvirtainiškas vienuolės gobtuvas, siekiantis tik vos vos žemiau ausų. Šventoji stovi, viena ranka apglėbusi lėlę primenantį vaiką, o kitoje laiko ratą. Ant grindų priešais statulą buvo trumpas gelsvas žvakigalis ir du aliejiniai žibintai.

— Ledi Kivrina, tėvas Rošas sako, kad tu — šventoji, — ėmė ir pareiškė Agnesė, kai vėl išėjome į lauką.

Šiuokart painiavos kilmę įžvelgti buvo nesunku; kažin, pagalvojau sau, gal panašiai nutiko ir su tais varpais bei velniu, raitu ant juodo žirgo?

— Aš nešioju šventosios Kotrynos Aleksandrietės vardą — paaiškinau, — lygiai kaip ir tu pavadinta šventosios Agnietės garbei. Tačiau mes pačios nesame šventosios.

Agnesė papurtė galvą.

— Jis sako, kad, priartėjus paskutiniosioms dienoms, Dievas atsiųs į žemę nusidėjėliams savo šventuosius. Jis sako, kad, kai meldiesi, kalbi su Dievu jo kalba.

Aš visąlaik stengiausi įrašinėti savo įspūdžius labai atsargiai, kalbėti į suglaustus delnus tik tada, kai kambaryje nieko nėra, tačiau net nenutuokiu, ko galėjau prišnekėti tada, kai gulėjau karščiuodama. Prisimenu, prašiau ir prašiau jo man padėti, prašiau, kad jūs atskubėtumėte manęs iš čia ištraukti. O jeigu tėvas Rošas girdėjo mane kažką murmant šiuolaikine anglų kalba, jam net labai galėjo pasirodyti, kad šneku kažin kokia dvasių kalba. Dar laimė, kad jis laiko mane šventąja, o ne ragana, bet ledi Imeina irgi pakankamai daug laiko praleido prie mano patalo, kai sirgau… Nuo šiol teks dar labiau pasisaugoti.

(Pauzė)

Dar kartą nuėjau į arklidę (prieš tai apdairiai įsitikinusi, kad Maisrė — tikrai virtuvėje), bet Gavyno neradau, nebuvo ir Gringoleto. Užtat radau visas savo dėžes ir išardyto vežimo likučius. Kaip kažin ką, Gavynui teko bene dešimt kartų keliauti ten ir atgal, kol atbogino viską. Kruopščiai peržiūrėjau daiktus, bet žalvariu kaustytos dėžutės taip ir neaptikau. Taigi, lieka tikėtis, kad jos Gavynas nepastebėjo, galbūt ji iki šiol tebeguli šalikelėje, kur pati ją ir numečiau. Jeigu tikrai taip, dėžutę neabejotinai palaidojo sniegas, bet šiandien protarpiais kyščioja saulė ir sniegas pradeda trupučiuką težti.