Connie Willis - Pasaulio pabaigos knyga

— Taip ir žinojau, reikėjo rinktis Kristaus Bažnyčią, — pasakė vikaras.

— Ką jie visi čia veikia? — gūžčiojo pečiais Danvortis. — Nejaugi dar nesupranta, kad siaučia epidemija?

— Visada šitaip, — atsakė vikaras. — Prisimenu, kas dėjosi, kai prasidėjo pandemija. Aukų surinkome daugiau nei bet kada. Vėliau jau nieko nebeišviliosi iš namų, bet kol kas visiems maga burtis draugėn — vis šiokia tokia paguoda.

— Nepaminėjote jaudulio, — įsiterpė Šventosios Reformacijos kunigas. Jis vilkėjo megztinį aukšta atlenkiama apykakle, mūvėjo kelnes, buvo susisiautęs vilnone, raudonai ir žaliai languota alba.

— Tas pat dedasi ir prasidėjus karui. Žmonės renkasi drauge išgyventi dramą.

— Ir, be kita ko, dvigubai sparčiau skleisti užkrato, — pridūrė Danvortis. — Nejaugi niekas jiems nepasakė, kad virusas užkrečiamas?

— Ketinu pasakyti, — pažadėjo vikaras. — Jūs skaitysite iš karto po varpininkų. Ištrauką teko pakeisti — vėl Tūkstantmečio bažnyčios reikalavimu. Jums — Evangelija pagal Luką, 2:1 — 19. — Jis nuėjo dalydamas giesmių tekstus.

— O kur jūsų mokinė, Kivrina Engl? — paklausė kunigas. — Šiandien jau pasigedau jos per lotyniškąsias mišias.

— Ji — 1320-uosiuose, viliuosi — sėkmingai nusigavusi į Skendgeito kaimą, viliuosi — po stogu, saugi nuo lietaus.

— O, puiku, — pareiškė kunigas. — Ji taip norėjo ten nukeliauti. Jos laimė, kad jai netenka išgyventi viso šito.

— Taip, — nesiginčijo Danvortis. — Manau, man reikėtų bent kartelį persiskaityti tekstą.

Jis nužingsniavo į navą. Čia buvo dar tvankiau, stipriai trenkė drėgna vilna ir drėgnais akmenimis. Languose ir ant altoriaus blausiai mirgėjo lazerinės žvakės. Varpininkai statė priešais altorių du didelius stalus, dangstė juos sunkiais raudonos vilnos apdangalais. Danvortis priėjo prie sakyklos ir atsivertė Bibliją.

„Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus”, — perskaitė jis.

Tai jau taip, Karalius Džeimsas išties archajiškas, pagalvojo. O ten, kur šiuo metu yra Kivrina, šitas variantas išvis dar neegzistuoja.

Danvortis grįžo pas Koliną. Žmonės vis dar srautu plūdo vidun. Šventosios Reformacijos kunigas ir musulmonų imamas patraukė į alkovą ieškoti daugiau kėdžių, vikaras tuo tarpu galynėjosi su krosnies termostatu.

— Užėmiau mums dvi vietas antroje eilėje, — pasakė Kolinas.

— Ar žinote, ką iškrėtė ponia Gadson, kai gėrėme arbatą? Ogi paėmė ir išmetė mano gumą. Pareiškė, kad joje knibždėte knibžda mikrobų! Kokia laimė, kad mano mama ne tokia. — Jis sutvarkė gerokai aptirpusią lapelių su mišių eiga krūvelę. — Manau, atsitiko štai kas: jos dovanų man taip ir nepristatė tik dėl karantino. Na, turiu omeny, pirmiausia juk reikia atsiųsti čionai maisto atsargų ir visokių kitokių būtiniausių dalykų, argi ne taip? — Jis dar kartą perdėliojo ir taipjau tvarkingai sudėtus lapelius.

— Labai gali būti, — sutiko Danvortis. — O kada norėtum išpakuoti kitas dovanas? Šįvakar ar rytoj rytą?

Kolinas labai stengėsi nuduoti, kad tai jam nėmaž nerūpi.

— Turbūt geriausia — Kalėdų rytą. — Jis padavė lapelį moteriai su geltonu lietpalčiu, drauge pridurdamas ir akinančią šypseną.

— Tai bent, — burbtelėjo ji, plėšte išplėšdama lapelį jam iš rankos. — Džiaugiuosi matydama, jog kai ko čia neapleidžia Kalėdų dvasia, nepaisant net siaubingos epidemijos.

Danvortis susirado savo vietą ir atsisėdo. Atrodė, kad visos vikaro pastangos sureguliuoti krosnį nuėjo vėjais. Danvortis nusivyniojo šaliką, nusivilko paltą, viską sukrovė ant gretimos kėdės.

Praėjusiais metais bažnyčioje tvyrojo stingdantis šaltis.

— Nepaprastai autentiška, — tąsyk kuštelėjo jam Kivrina. — Beje, Šventojo Rašto skaitiniai — taip pat. „Around then the politicos dumped a tax hike on the ratepayers”, — pacitavo ji Evangelijos pagal Luką pradžią iš „People‘s Common”. Ir išsišiepė. — Viduramžių Biblija buvo surašyta tokia kalba, kad nė patys tų laikų žmonės jos nesuprasdavo.

Atskubėjo Kolinas ir klestelėjo tiesiog ant Danvorčio palto bei šaliko. Šventosios Reformacijos kunigas atsistojo, prasibrovė tarp varpininkų stalų ir.įsitalpino priešais altorių.

— Melskimės, — prabilo.

Į akmenines grindis sušlepsėjo klūpojimo pagalvėlės. Visi suklaupė.

— O Dieve, atsiuntęs mums šią negalią, tark žodį savajam mirties angelui, sulaikyk savo baudžiančią ranką, lai neištuštėja mūsų žemės, meldžiame, nesunaikink visko, kas gyva.

Štai tau ir padrąsinantis žodis, dingtelėjo Danvorčiui.

— Kaip ir anais laikais, kai Viešpats užleido maru Izraelį, kai nuo Dano iki Bersabėjaus žmonių išmirė septyniasdešimt tūkstančių vyrų, taip ir dabar mes varge ir nelaimėje meldžiame: atitrauk savąją rūstybės rykštę nuo tikinčiųjų!

Užkaukė senovinės krosnies vamzdžiai, bet kunigui tai, regis, buvo nė motais. Jis dar geras penkias minutes rėžė kalbą ta pačia tema, gausiai minėdamas istorinius atvejus, kai Dievas nušluodavęs netikėlius, „užleisdavęs juos maru”, o paskui paprašė visų atsistoti ir sugiedoti „Viešpats kviečia jus linksmintis, ponai, teneslegia rūpesčiai jūsų pečių”.

Į bažnyčią šmurkštelėjo Montoja, apsidairiusi ji įsitalpino greta Kolino.

— Ištisą dieną prakiurksojau NSA, — sukuždėjo ji. — Iš kailio nėriausi įkalbinėdama juos išimties tvarka duoti man leidimą išvykti. Galima pamanyti, kad, jų nuomone, aš tik ir tykau progos lakstyti, į visas puses žarstydama virusą. Kaliau jiems į galvas, kad keliaučiau tiesiai į radimvietę, kur nėra nė gyvos dvasios, tad aš ir norėdama nieko negalėčiau užkrėsti — manote, kad jie bent klausėsi?

Ji atsigręžė į Koliną.

— Jei vis dėlto sugebėsiu išlupti leidimą, man reikės savanorių pagalbininkų. Kaip manai, ar tau patiktų iškasti vieną kitą skeletą?

— Jis negalės, — skubiai įsiterpė Danvortis. — Tetulė jo neišleis.

— Jis pasilenkė per Koliną ir sukuždėjo: — Mums niekaip nesiseka išsiaiškinti, kur pirmadienį dieną buvo Badris Čauduris — nuo vidurdienio iki pusės trijų. Gal jūs jį matėte?

— Tšš! — sušnypštė ta pati moteris, kuri aprėkė Koliną.

Montoja papurtė galvą.

— Aš tuo metu buvau su Kivrina, tyrinėjome žemėlapius bei Skendgeito išsidėstymą, — taip pat pakuždomis atsakė ji.

— Kur? Radimvietėje?

— Ne, Brasenozėje.

— O Badrio ten nebuvo? — paklausė Danvortis, nors ir žinojo, kad tuo metu Badris neturėjo jokių reikalų Brasenozėje. Juk pats paprašė Badrio aptarnauti tinklą — bet vėliau, tik tada, kai jie susitiko pusę trijų.

— Ne, — atsakė Montoja.

— Tšššš! — sušnypštė moteris.

— O kiek laiko praleidote su Kivrina?

— Nuo dešimtos iki pat tol, kol jai reikėjo į ligoninę — man rodos, trečią valandą, — sukuždėjo Montoja.

— Tššš!

— Man jau reikės skaityti „Maldą Didžiajai Dvasiai”, — sukuždėjo Montoja. Atsistojo ir palei kėdžių eiles patraukė į priekį.

Ji perskaitė savąją Amerikos indėnų giesmę, o po to varpininkai, užsimaukšlinę baltas pirštines ant rankų ir ryžtingas išraiškas — ant veidų, ėmėsi groti „O Kristau, kursai atėjai į pasaulį”; jų muzika labai jau priminė krosnies vamzdžių ūbavimą.

— Absoliučiai kraupiniai, ar ne? — sukuždėjo Kolinas, prisidengęs mišių eigos lapeliais.

— Tai dvidešimtojo amžiaus pabaigos atonalus kūrinys, — taip pat pakuždomis atsakė jam Danvortis. — Jis ir turi skambėti siaubingai.