Connie Willis - Pasaulio pabaigos knyga

Galbūt Montoja vis dėlto buvo susitikusi su Badriu anksčiau nei trečiadienio rytą, o gal galėjo žinoti, ką jis veikė per tą neužpildytą tarpą — pirmadienį tarp vidudienio ir pusės trijų.

— Ar ponia Montoja, kai skambino, nepasakė savo telefono numerio? — paklausė jis Kolino. Bet niekas neatsakė. Danvortis grįžtelėjo: — Kolinai!

Vaikinuko nebebuvo nei kabinete, nei svetainėje — liko tik jo krepšys ir šio turinys, išverstas tiesiog ant kilimo.

Danvortis susirado Montojos numerį Brasenozėje ir paskambino, iš tiesų net nesitikėdamas, kad ji atsilieps. Jeigu Montoja vis dar ieško Besingeimo, tai gali reikšti tik viena: ji iki šiol taip ir negavo leidimo išvykti į kasinėjimus ir dabar, be jokios abejonės, kiurkso NSA arba Nacionaliniame Pavelde, visiems ten iki kaulo įsipykusi kaulijimais pripažinti radimvietę esant „ypatingos vertės”.

Danvortis apsirengė ir patraukė į valgyklą ieškoti Kolino. Vis dar lijo, išbrinkęs murkšlinas dangus buvo toks pat pilkas kaip ir grindinio akmenys bei bukmedžių žievė. Danvortis puoselėjo viltį, kad varpininkai ir kiti sulaikytieji papusryčiavo anksti ir jau bus spėję išsiskirstyti po savo kambarius, bet tokios viltys labai greitai sudužo. Vos pasiekęs kiemo vidurį jis jau išgirdo iš valgyklos sklindančių moteriškų balsų gaudesį.

— Ačiū Dievui, jūs čia, pone, — prie durų jį pasitiko Finčas. — Ką tik skambino iš NSA. Jie nori, kad mes priimtume dar dvidešimt sulaikytųjų.

— Pasakyk, kad nieku gyvu negalime, — atsakė Danvortis, žvilgsniu naršydamas minią. — Privalome griežtai laikytis įsakymo vengti bet kokių kontaktų su užsikrėtusiais asmenimis. Gal kur matei daktarės Arens vaikaitį?

— Ką tik buvo čia, — atsakė Finčas, dairydamasis per moterų galvas, bet Danvortis jau pastebėjo Koliną pats. Vaikiščias stovėjo to paties stalo, prie kurio sėdėjo varpininkai, gale ir tepė sviestą ant kelių skrudintos duonos riekelių.

Danvortis prasibrovė iki jo.

— Kai skambino ponia Montoja, ar ji pasakė, kur būtų galima ją surasti?

— Tai toji pati, su dviračiu? — pasitikslino Kolinas, ant sviesto tepdamas dar ir marmelado sluoksnį.

— Taip.

— Ne, nepasakė.

— Ar pusryčiausite, pone? — paklausė Finčas. — Bijau, kad su kumpiu ir kiaušiniene jau visai striuka, o ir marmelado atsargos baigia visai išsekti… — Jis iškalbingu žvilgsniu nudelbė Koliną. — Užtat turime avižinės košės ir…

— Man — tik arbatos, — pasakė Danvortis. — Ar ji nepaminėjo, iš kur skambina?

— Nagi, sėskitės, — įsikišo ponia Teilor. — Kaip tik norėjau pasikalbėti su jumis apie mūsų „Chicago Surprise”.

— Ar gali tiksliai pakartoti, ką sakė ponia Montoja? — Danvortis vis dar kvotė Koliną.

— Sakė, esą visiems nusispjaut, kad jos radimvietė bus sunaikinta, o neįkainojamos vertės ryšys su praeitimi — prarastas, ir iš viso, kaip žmogui gali šauti į galvą vidury žiemos išsitrenkti žvejoti, — atsakė Kolinas, grandydamas marmelado likučius nuo lėkštės dugno.

— Arbata irgi visai baigiasi, — pareiškė Finčas, pripildamas Danvorčiui puodelį beveik bespalvio skysčio.

Danvortis atsisėdo.

— Gal nori kakavos, Kolinai? Ar stiklinės pieno? — paklausė Danvortis.

— Pieno beveik nebeturime, — įsiterpė Finčas.

— Ačiū, nieko daugiau nenoriu, — pasakė Kolinas, suvoždamas marmeladu apteptas duonos riekeles. — Štai, tik pasiimsiu sumuštinius — einu budėti prie vartų, kad nepražiopsočiau pašto.

— Skambino vikaras, — vėl prašneko Finčas. — Prašė pasakyti jums, kad iškilmės skaitinių tvarką surepetuos ir be jūsų, jums nebūtina eiti ten anksčiau nei pusę septynių.

— Nejaugi jie vis vien ketina aukoti Kūčių vakaro mišias? — nustebo Danvortis. — Įvertinus aplinkybes, kyla abejonių, ar kas nors į jas ateis.

— Vikaras sakė, esąTarpbažnytinis komitetas surengęs balsavimą — nutarta mišias aukoti bet kuriuo atveju, — paaiškino Finčas, pildamas į skystą arbatą ketvirtį arbatinio šaukštelio pieno ir tiesdamas puodelį Danvorčiui. — Jų nuomone, jei stengsimės elgtis taip, lyg nieko nebūtų nutikę, tai visiems tik padės nepalūžti.

— Mes ketiname atlikti keletą kūrinių varpeliams, — įsiterpė ponia Teilor. — Žinoma, tikros varpų muzikos tai niekaip negali atstoti, bet vis geriau nei nieko. O Šventosios Reformacijos kunigas paskaitys ištrauką iš Mišių maro metu.

— A, — tarstelėjo Danvortis. — Tai iš tikrųjų turėtų padėti visiems nepalūžti.

— Ar man būtinai reikės eiti? — paklausė Kolinas.

— Jam šitokiu oru tikrai nereikėtų niekur vaikščioti, — staiga pareiškė ponia Gadson, išdygusi tarsi iš po žemių su lėkšte, kaupina pilkšvos avižinės košės. Šią dunkstelėjo ant stalo Kolinui po nosimi. — Ir jau tikrai jam nėra ką veikti bažnyčioje, kur begalė mikrobų ir traukia skersvėjai. Kol jūs dalyvausite mišiose, jis galės pabūti čia, su manim. — Ji pristūmė Kolinui kėdę. — Sėskis ir valgyk košę.

Kolinas įsmeigė į Danvortį maldaujantį žvilgsnį.

— Kolinai, — pasakė Danvortis, — atrodo, būsiu pamiršęs savo kambaryje ponios Montojos telefono numerį. Ar negalėtum nubėgti ir atnešti?

— Tuojau pat! — Kolinas lyg įgeltas šoko nuo kėdės ir išgaravo.

— Kai šitą vaiką pakirs indiškasis gripas, — bylojo ponia Gadson, — tikiuosi, jūs prisiminsite, kad pats ir skatinote šitokius žalingus jo maitinimosi įpročius. Man visiškai aišku, kas lėmė šią epidemiją. Tik prastas maitinimasis ir nedovanotina drausmės stoka. Šitame Universitete tvarka tokia, kad gėda ir žmogui pasakyti. Prašiau, kad mane apgyvendintų drauge su mano sūnumi Viljamu — ir ką manote? Nugrūdo netgi į kitą pastatą! Ir iš viso…

— Ko gero, šiais klausimais jums teks kreiptis į Finčą, — nutraukė ją Danvortis. Atsistojo, suvyniojo Kolino paliktus sumuštinius su marmeladu į servetėlę. — O man tučtuojau reikia į ligoninę, — pridūrė ir pasišalino, kol ponia Gadson dar nesuskubo prapliupti iš naujo.

Danvortis grįžo į savo butą ir pamėgino prisiskambinti Endriusui. Linija buvo užimta. Tada paskambino į kasinėjimus vildamasis, kad Montojai galbūt vis tik pavyko išplėšti leidimą išvykti. Tačiau ten niekas neatsakė. Jis vėl paskambino Endriusui. Stebuklai — linija jau buvo laisva. Po trijų pyptelėjimų įsijungė autoatsakiklis.

— Skambina ponas Danvortis, — ištarė jis į ragelį. Paskui, akimirką padvejojęs, pasakė savo buto telefono numerį. — Man reikia kuo skubiau su jumis pasikalbėti. Tai svarbu.

Jis padėjo ragelį, įsimetė diską su sąrašais į kišenę, pasiėmė skėtį bei Kolino sumuštinius ir išėjo į kiemą.

Koliną rado susigūžusį prie vartų, neramiai dirsčiojantį į gatvę Karfakso pusėn.

— Einu į ligoninę aplankyti savo laboranto ir pasimatyti su tavo tetule, — pasakė Danvortis, paduodamas vaikinukui sumuštinius, susuktus į servetėlę. — Gal nori eiti drauge?

— Ne, ačiū, — atsakė Kolinas. — Nenorėčiau pražiopsoti pašto.

— Dėl Dievo meilės, bent nueik pasiimti striukės, jei nenori, kad atskubėjusi ponia Gadson pristotų prie tavęs.

— Ta Rakštis Subinėj ponia Galstoun [3] Žodžių žaismas: Gadson skamba panašiai kaip Galstoun (gallstone — tulžies akmuo). čia jau prasisuko, — pareiškė Kolinas. — Bandė suvynioti mane į šerpę. Šerpę! — Jis dar kartą nerimastingai dirstelėjo į gatvę. — Nekreipiau į ją dėmesio.

— Visai pamiršau, — pasakė Danvortis. — Priešpiečių būtinai turiu pareiti namo. Jei tau ko nors reikės, prašyk Finčo.