Connie Willis - Pasaulio pabaigos knyga

Pastaroji detalė gali būti ir teisinga (tiesa ne tai, kad tėvas Rošas matė velnią, o tai, kad šitaip jis sakė Agnesei). Iki pat Renesanso riba tarp dvasių pasaulio ir fizinio pasaulio taip ir nebuvo aiškiai nubrėžta, o keturioliktojo amžiaus žmonės nuolat regėdavo vizijas: angelus, Paskutiniojo Teismo dienos vaizdus, Mergelės Marijos apsireiškimus.

Ledi Imeina niekad nepavargsta skųstis tėvu Rošu: koks jis esąs tamsuolis, nemokytas beraštis ir nekompetentingas. Ji vis dar stengiasi prikalbinti Elivysą, kad ši nusiųstų Gavyną į Osnį pakviesti kokio nors vienuolio. O kai aš paprašiau pakviesti tėvą Rošą, kad pasimelstų su manim (vyliausi, kad šitoks prašymas tikrai nebus palaikytas „įžūlumu”), ji rėžė man gerą pusvalandį trukusį moralą apie tai, kaip jis užmiršęs gerą„Venite” maldos dalį, kaip užpūtęs žvakes, užuot nugnybęs liepsną („tik pamanyk, kiek vaško išeikvojama veltui!“), kaip prikemšąs tarnams galvas visokiausių prietaringų nesąmonių (be jokios abejonės, tai užuomina apie raitą velnią).

Keturioliktame amžiuje vietiniai kaimo kunigai dažniausiai būdavo paprasčiausi valstiečiai, kurie mišių tekstus mokydavosi atmintinai ir prisigraibydavo šiokių tokių lotynų kalbos žinių. Aš, tiesą sakant, neįžiūriu jokio skirtumo, tačiau kilmingieji savo valstiečius laikė kažkokios kitos veislės padarais, taigi, galvą guldau: aristokratišką ledi Imeinos sielą skaudžiai žeidžia net mintis, kad išpažintį teks atlikti šitam „kaimo jurgiui, baudžiauninkui“!

Be jokios abejonės, jis iš tikrųjų ir yra toks prietaringas, toks beraštis, kokiu jį laiko ledi Imeina. Bet — jis anaiptol nėra nekompetentingas. Jis laikė mane už rankos, kai gulėjau mirties patale. Jis sakė man nebijoti. Ir aš iš tikrųjų nebijojau.

(Pauzė)

Sveikstu tiesiog septynmyliais šuoliais. Šią popietę sugebėjau atsisėsti ir išsėdėjau visą pusvalandį, о vakare net nulipau apačion vakarienės. Ledi Elivysa atnešė man rudą vilnonę suknelę ir garstyčių spalvos apsiaustą, o taip pat skepetą trumpai kirptiems plaukams apsirišti (ne moteriai priderantį vienuolišką gobtuvą — vadinasi, nepaisant visų Imeinos šnekų apie „daltrises”, Elivysa tikriausiai mano, kad aš tebesu netekėjusi mergina). Nenutuokiu, ar mano pačios drabužiai joms pasirodė kuo nors ne tokie, kokių reikėtų, o gal tiesiog pernelyg dailūs, kad vilkėtum kiekvieną dieną— Elivysa nieko nepaaiškino. Abi su Imeina padėjo man apsirengti. Niežėjo liežuvis paklausti, ar, prieš vilkdamasi švariais drabužiais, negalėčiau nusiprausti, bet pabūgau, kad šitaip vėl prašausiu pro šikšnelę ir sukelsiu Imeinai dar daugiau įtarimų.

Ji nenuleisdama akių stebėjo, kaip aš užsisegu sąsagas, varstausi batus; tokiais pat aštriais žvilgsniais varstė ir per vakarienę. Sėdėjau tarp abiejų mergaičių, ant to paties suolo. Prievaizdas buvo nugrūstas į patį stalo galą, o Maisrės ir iš viso nebuvo matyti. Pasak pono Latimero, parapijos kunigas turėjo valgyti drauge su žemvaldžio šeimyna, tačiau ledi Imeinai, ko gero, nepatinka ir tėvo Rošo elgesys prie stalo.

Valgėme mėsą (manding, stirnieną) su duona. Mėsa dvelkė cinamonu ir druska, regis, buvo šiek tiek švinktelėjusi — juk šaldytuvais čia niekas nesinaudoja, o duona — kieta kaip akmuo, bet vis geriau nei košė. Tikiuosi, nepridariau jokių klaidų.

Vis dėlto, be jokios abejonės, aš nuolat kažką darau ne taip — štai kodėl ledi Imeina mano atžvilgiu nusiteikusi taip įtariai. Mano drabužiai ir rankos, mano sakinių konstrukcijos tikriausiai šiek tiek (o gal ir daugiau nei šiek tiek) skiriasi nuo įprastų, ir dėl viso šito aš tikriausiai atrodau keistoka, svetima, taigi, — įtartina.

Ledi Elivysa pernelyg smarkiai nuogąstauja dėl vyro teismo, kad pastebėtų kokias nors mano klaidas, o mergaitės tiesiog dar per mažos. Tačiau ledi Imeina mato viską ir jau tikriausiai sudarinėja mano nuodėmių sąrašą, panašų į tą, kuriame užfiksuotos tėvo Rošo ydos. Ačiū Dievui, taip ir neprisistačiau esanti Izabelė de Bovrijė — nepaisydama jokios žiemos, Imeina būtų pati nuskubėjusi į Jorko grafystę, kad tik mane demaskuotų.

Po vakarienės atėjo Gavynas. Galų gale įslinko ir Maisrė purpuru švytinčia ausimi, ji atnešė medinį indą su alumi, nutempė suolus arčiau ugniavietės, įmetė į ugnį kelias pušines šakas. Geltonos laužo šviesos nutviekstos, moterys sėdo siūti.

Gavynas stabtelėjo prie pertvaros — plika akimi matyti: ką tik nuo žirgo, ilgai ir greitai jojęs. Gerą minutę niekas jo nepastebėjo. Rozemunda kažką mąstė, palinkusi prie siuvinio. Agnesė pirmyn atgal stumdė vežimaitį, įsodinusi į jį savo medinį riterį, o Elivysa užsidegusi pasakojo Imeinai apie pasiligojusį kumetį — matyt, jo sveikata buvo nekokia. Nuo tirštų dūmų, virstančių iš ugniavietės, man įsiskaudėjo krūtinę, taigi, pasukau galvą, iš paskutiniųjų stengdamasi neužsikosėti, ir išvydau Gavyną — jis stovėjo nekrustelėdamas ir žiūrėjo į Elivysą.

Po valandėlės Agnesė savo vežimaičiu įvažiavo Imeinai į koją ši pasipiktinusi pareiškė, esą Agnesė — paties nelabojo išpera, o Gavynas žengė vidun, į menę. Aš nudelbiau akis, patyliukais melsdama, kad tik jis mane užkalbintų.

Tą jis ir padarė — ant vieno kelio priklaupė priešais suolą, kur sėdėjau aš.

— Geroji ponia, — prašneko, — džiaugiuosi matydamas, kad sveikstate.

Net nenutuokiau, ar man dera ką nors atsakyti, o jeigu taip, tai — ką. Tad tik dar žemiau panarinau galvą.

Jis vis dar klūpojo priešais mane tarsi koks kamerdineris.

— Man sakė, kad jūs išvis neprisimenate, kas jus užpuolė, ledi Katerina. Ar tikrai taip ir yra?

— Taip, — išspaudžiau aš.

— Nieko nežinote ir apie savo tarnus? Kur jie galėjo nubėgti?

Aš papurčiau galvą, taip ir nepakeldama akių.

Gavynas dabar kreipėsi į Elivysą.

— Atnešu žinių apie tuos niekadėjus, ledi Elivysa. Aptikau jų pėdsaką. Jų buvo daug, visi raiti.

Aš jau spėjau išsigąsti, kad jis ims ir pasakys pričiupęs ir pakoręs kokį nors niekuo dėtą valstietį, ramiai sau malkaujantį miške.

— Prašau leidimo išvykti, susekti niekšus ir atkeršyti už ponią, — pridūrė Gavynas, žvelgdamas į Elivysą.

Elivysa atrodė sudirgusi, įsitempusi, atsargi — visai taip pat, kaip ir tada, kai jis atėjo aną kartą.

— Mano vyras liepė mums nė kojos nekelti iš čia tol, kol atvyks jis pats, — pasakė ji. — O tau liepė nesitraukti nuo mūsų ir mus saugoti. Aš neleidžiu tau išjoti.

— Be to, tu dar nevakarieniavai, — pareiškė ledi Imeina tokiu balsu, su kuriuo nepasiginčysi.

Gavynas atsistojo.

— Labai dėkoju jums už gerumą, mano pone, — paskubomis prapliupau aš. — Žinau, kad kaip tik jūs suradote mane miške. — Surietė kosulys, teko atsikvėpti. — Meldžiu, pasakykite, kur yra ta vieta, kur mane radote? — Persistengiau: stengiausi pasakyti per daug, pernelyg greitai. Nebevaliojau sutramdyti kosulio, gurktelėjau per didelį gurkšnį oro ir susiriečiau iš skausmo.

Kai kosulio priepuolis pagaliau apmalšo, Imeina jau buvo patiekusi Gavynui mėsos ir sūrio, o Elivysa — vėl palinkusi prie siuvinio. Taigi, kol kas taip nieko ir nesužinojau.

Ne, ne visai taip. Vis dėlto sužinojau, kodėl Elivysa taip įsitempė jam įėjus ir kodėl Gavynas sukūrė pasakėlę apie plėšikų gaują. Paaiškėjo ir ką reiškia tos šnekos apie „ daltrises“.

Juk mačiau jį stovintį tarpduryje ir žiūrintį į Elivysą. Ir neprireikė man jokio vertėjo, kad perprasčiau jo veido išraišką. Gavynas buvo iki ausų įsimylėjęs savo šeimininko žmoną.