Connie Willis - Pasaulio pabaigos knyga

Danvortis apsikamšė antklodė pečius. Persikeliant į praeitį, tyko aibės visokiausių pavojų — tokių, kurių niekas negalėjo numatyti. Juk Kolino mamai tikriausiai net nedingtelėjo, kad jo traukinį gali sustabdyti Bartone. Niekad net sapnuote nesapnavo, kad Badris nei iš šio, nei iš to gali susmukti ant konsolės…

O juk Merės tiesa, tarė sau Danvortis. Tave kamuoja sunkus gadsonitizmo priepuolis. Kivrina juk įveikė visas kliūtis, kad galiausiai iškeliautų į Viduramžius, nepaisė nieko, kas kaišiojo pagalius jai į ratus. O jei ir atsitiks kas nors nenumatyto, ji tikrai su viskuo susidoros. Kolinui tokia smulkmena kaip karantinas juk nesutrukdė atvažiuoti, argi ne taip? O ir pats Danvortis sveikas gyvas parsirado iš Londono.

Tąsyk jis kumščiais trankė geležinius vartus, paskui nubėgo laiptais atgal į viršų dar kartą perskaityti nuorodų — gal vis dėlto nuėjęs ne ten, kur reikia? Ne, nieko nesupainiojo. Jis apsidairė laikrodžio. Galbūt laiko paklaida didesnė, nei buvo nustatyta per gausius patikrinimus, galvojo jis, galbūt metro jau uždarytas nakčiai? Tačiau laikrodis virš įėjimo rodė penkiolika po devynių.

— Avarija, — pasakė jam kažkoks įtartinai atrodantis tipas, užsimaukšlinęs purviną kepurę. — Metro neatsidarys tol, kol jie ten neišvalys kelio.

— Bet… bet aš būtinai turiu sėsti į traukinį, važiuojantį Bakerlu linija, — užsikirsdamas išmekeno Danvortis, bet žmogėnas jau buvo nukrebždenęs sau.

Danvortis taip ir liko stypsoti žvelgdamas į aptemdytą stotį, nepajėgdamas net mąstyti, ko dabar reikėtų griebtis. Jis neturėjo tiek pinigų, kad užtektų susimokėti už taksi, o Padingtonas — kitame Londono gale. Pėsčias, kad ir skuosdamas kiek kojos neša, iki 10:48 jis niekaip nesuspės.

— Ė, bičas, kur šinkuoji? — staiga paklausė jo kažkoks jaunas tipelis juoda odine striuke ir ryškiai žaliai dažyta skiautere ant galvos. Danvortis net ne iš karto perprato, ką jis sako. Pankas, dingtelėjo jam. Tasai grėsmingai žingtelėjo artyn.

— Padingtonas, — išspaudė iš savęs Danvortis — išėjo ne ką daugiau nei cyptelėjimas.

Pankas iki alkūnės subruko ranką į savo odinės striukės kišenę — Danvortis net neabejojo, kad išsitrauks pankišką peilį iššokančiais ašmenimis. Tačiau tas išsitraukė laminuotą nuolatinį metro bilietą su linijų planu kitoje pusėje.

— Gali išsikrutinti iš Embankment stoties, varyk District arba Žiedo linija. Pėdink Kreiven gatve, paskui — į kairę.

Danvortis visą kelią dūmė kiek įkirsdamas, nėmaž neabejodamas, kad iš kokios tarpuvartės bet kurią akimirką gali iššokti visa pankų gauja ir nusavinti jo istoriškai tikslius pinigus. Galų gale pasiekęs Embankment stotį, susizgribo net.nenutuokiąs, kaip elgtis su bilietų automatais.

Jam pagelbėjo moteris su dviem pypliais — nuspaudė stoties, kur jam reikėjo patekti, mygtuką, surinko reikiamą sumą, parodė, kaip įkišti bilietą į plyšį. Danvortis atsidūrė Padingtone, laiko iki traukinio dar turėdamas į valias.

„Nejaugi Viduramžiais nebuvo ir padorių žmonių?” — klausėjo Kivrina. Savaime suprantama, buvo. Jaunuoliai su peiliais iššokančiais ašmenimis ir metro planais gyveno visais laikais. Taip pat ir mažų vaikų mamos, ir ponios gadson, ir latimerai. Ir gilkraistai.

Danvortis apsivertė ant kito šono.

— Jai tikrai viskas klojasi kuo puikiausiai, — pasakė jis balsu, bet patyliukais, kad nepažadintų Kolino. — Viduramžiai dar išsilaužys dantis į mano geriausią studentę.

Jis užsitraukė antklodę ant peties, galvodamas apie jaunuolį su žalia, į skiauterę sukelta šukuosena, įnikusį į metro planą. Tačiau prieš akis atkakliai plūduriavo geležiniai vartai, atitverę jį nuo turniketų, ir tamsi stotis už jų.

1320 gruodžio 19 (pagal senąjį kalendorių). Jaučiuosi jau kur kas geriau. Jau galiu įkvėpti tris ar keturis kartus iš eilės neužsikosėdama, o šįryt pajutau ir žvėrišką alkį — tiesa, nuo tos riebios košės, kurios man atnešė Maisrė, seilė toli gražu netįso. Tačiau dėl kiaušinienės su kumpiu lėkštės tikriausiai galėčiau žmogų užmušti.

Svajoju ir apie vonią. Esu neįtikėtinai purvina. Nuo pat tos dienos, kai atsidūriau čia, plauta nebuvo niekas, išskyrus mano kaktą, o pastarąsias dvi dienas ledi Imeina dėjo kompresus man ant krūtinės — tai yra medžiagos atraižas, išterliotas kažkokiu klaikiai dvokiančiu tepalu. Be to, mane protarpiais vis dar pila prakaitas, o ir patalynė nė karto nekeista nuo pat tryliktojo amžiaus pabaigos, taigi, kvapelis nuo manęs trenkia toks, kad net nosį riečia. O galvoje, nors plaukai trumpai nukirpti, knibždėte knibžda kažkokios bjaurasties. Ir vis vien aš — dar pati švariausia iš visų čia esančių.

Daktarė Arens neklydo, norėdama nujautrinti man nosį. Visi čia, net mažosios mergaitės, dvokia neapsakomai, o juk dabar — pats viduržiemis, spaudžia šaltis. Netelpa galvoj, kokie kvapai turėtų tvyroti čia rugpjūčio mėnesį. Utėlės apnikusios visus. Ledi Imeina net melsdamasi protarpiais stabteli pasikasyti, o kai Agnesė atsismaukė kojinaitę, norėdama parodyti keliuką, išvydau, kad visa jos koja išmarginta raudonais įkandimų taškeliais.

Elivysos, Imeinos ir Rozemundos veidai dar gana švarūs, bet nusiplauti rankas joms nešauna į galvą netgi išnešus naktipuodį. Niekas čia negirdėjo ir apie tokias tradicijas kaip būtinybė plauti indus ar keisti patalynę. Pamanytum, kad visi jie seniai turėjo išmirti nuo įvairiausių infekcijų, tačiau, jei neminėsime skorbuto ir beviltiškai išgedusių dantų, visi atrodo pakankamai sveiki. Net Agnesės keliukas gyja kuo dailiausiai. Kiekvieną mielą dieną ji ateina parodyti man šašo — ir sidabrinės sagtelės, ir medinio riterio, ir vargšelio iš tos meilės beveik visai sumaigyto Juočkio.

Ji — tikras informacijos lobynas, iškloja viską, ką žino — dažniausiai pati, man nereikia nė klausinėti. Rozemunda jau „einanti tryliktuosius metelius”, vadinasi, jai dvylika, o kambarys, kuriame gydė mane, — jos buduaras. Sunku net įsivaizduoti, kad jau labai greitai ji bus tekintino amžiaus, tad jai privalu turėti asmeninį „mergelės buduarą”, tačiau keturioliktame amžiuje keturiolikmetės — penkiolikmetės nuotakos toli gražu nebuvo retenybė. Elivysa irgi ištekėjo tikrai ne vyresnė. Agnesė pranešė man turinti dar tris vyresnius brolius, bet visi jie pasilikę Bate su tėvu.

Kaimelis pietvakariuose, iš kur vis atsklinda varpo gaudimas, yra Svindonas. Agnesė visus varpus atpažįsta iš skambesio. Tasai, kuris visada suskamba pirmas — jo balsas atsklinda iš toli — yra Osnio varpas, iškart po jo pradeda skambinti Didysis Tomas. Du varpai ataidi iš Koursio, kur gyvena seras Bloetas, o du artimiausieji — Vitenio ir Estkoto. Visa tai reiškia, kad erdvėje aš tikrai esu netoli Skendgeito, o gal net ir pačiame Skendgeite. Kaip ir reikėjo tikėtis, čia auga karklai, kaimas maždaug tokio dydžio, kokio ir turėtų būti, bažnyčia irgi stovi daugmaž teisingoje vietoje. Galbūt ponia Montoja tiesiog kol kas dar nesurado varpinės. Deja, kaimo pavadinimas — vienas iš tų dalykų, kurių Agnesė nežino.

O štai kur dingęs Gavynas, ji žinojo kuo puikiausiai. Pranešė man štai ką: jis išjojęs ieškoti tų, kurie užpuolė mane, „o kai suras, jis sukapos juos kardu — štai šitaip”, — ant vargšo Juočkio kailio ji pademonstravo, kaip Gavynas galabys niekadėjus. Tiesa, nesu visai tikra, kad verta be atodairos pasikliauti viskuo, ką ji porina. Pavyzdžiui, pasakė, esą karalius Eduardas — Prancūzijoje, o tėvas Rošas sykį regėjęs velnią, vilkintį juodai ir jojantį ant juodo ristūno.