Connie Willis - Pasaulio pabaigos knyga

Kai jau atrodė, kad varpininkai baigė bildinti varpus, Danvortis užlipo į sakyklą skaityti Šventojo Rašto.

— „Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus…”

Montoja atsistojo, skersomis praslydo pro Koliną į šoninį praėjimą ir nėrė pro duris lauk. Danvortis taip ir nespėjo jos paklausti, ar jis išvis mačiusi Badrį pirmadienį arba antradienį, arba gal žinanti, ar jis nebendravęs su kokiais nors amerikiečiais.

Žinoma, galėsiąs paklausti jos to ir rytoj, kai visi eis duoti kraujo mėginių. Šiaip ar taip, patį svarbiausią dalyką pavyko išsiaiškinti — Kivrina pirmadienį tikrai nebuvo susitikusi su Badriu. Pasak Montojos, nuo dešimtos iki trijų Kivrina buvo su ja, o paskui patraukė tiesiai į ligoninę. Savo ruožtu Badris tuo metu jau buvo atėjęs į Baliolą susitikti su Danvorčiu, o iš Londono jis parvažiavo tik po dvyliktos, vadinasi, užkrėsti jos tikrai negalėjo.

— „…bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai…”

Atrodė, kad niekas jo nesiklauso. Moteris, aprėkusi Koliną, rangėsi kėdėje, stengdamasi išsinerti iš palto; visi kiti jau buvo nusivilkę ir dabar vėdinosi lapeliais su mišių tekstu.

Jis galvojo apie Kivriną, apie tai, kaip pernai per mišias ji klūpojo ant akmeninių grindų ir įdėmiai, sutelkusi dėmesį žvelgė į jį, kol jis skaitė. Vaizduotėje ji regėjo Kūčių mišias 1320-aisiais, kai Šventasis Raštas buvo skaitomas lotyniškai, o bažnyčios languose mirgėjo vaškinės žvakės.

Kažin, ar ten iš tikrųjų viskas vyksta taip, kaip ji įsivaizdavo? — pagalvojo Danvortis ir čia pat prisiminė, kad ten, kur ji dabar, šiandien — anaiptol ne Kūčios. Iki Kalėdų ten dar ištisos dvi savaitės. Jei tik ji tikrai ten. Jei ji sveika gyva.

— „Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje”. — Danvortis baigė skaityti ir grįžo į savo vietą.

Imamas ėmėsi skaityti skelbimus: pranešė, kokiu metu kokiose bažnyčiose bus aukojamos Kalėdų mišios, o paskui perėjo prie NSA biuletenio, raginančio vengti kontaktų su užsikrėtusiais asmenimis. Paskui skaityti pamokslo stojo vikaras.

— Esama tokiu, — pradėjo jis, iškalbingai žvelgdamas į Šventosios Reformacijos kunigą, — kurie mano, kad liga — tai Dievo bausmė. Vis dėlto Kristus visą gyvenimą gydė ligonius ir paliegėlius, ir jei dabar Jis būtų čia, tarp mūsų, nėmaž neabejoju, kad išgydytų ir užsikrėtusiuosius virusu lygiai taip pat, kaip andai išgydė raupsuotąjį samarietį… — tais žodžiais pradėjęs, jis geras dešimt minučių dėstė, kaip apsisaugoti nuo gripo. Išvardijo ligos simptomus, paaiškino, kaip užkratas perduodamas lašeliniu būdu.

— Gerkite kuo daugiau skysčių ir daugiau ilsėkitės, — užbaigė jis ištiesdamas rankas virš sakyklos, tarsi laimindamas, — o jei jums pradės reikštis kuris nors iš išvardytųjų simptomų, tuojau pat skambinkite gydytojui.

Varpininkai vėl apsimovė baltąsias pirštines ir, pritardami vargonams, ėmė skambinti „Šlovingosios Viešpatijos angelus„ — šįsyk giesmę jau buvo įmanoma net atpažinti.

Į sakyklą pakilo Suvienytųjų atsivertėlių bažnyčios pastorius.

— Kaip tik šią naktį jau daugiau nei prieš du tūkstančius metų Viešpats atsiuntė mūsų pasaulin savo Vienatinį Sūnų, mylimąjį savo kūdikį. Ar galite įsivaizduoti, kaip neapsakomai Jis turėjo mus mylėti, kad šitaip pasielgtų? Tą naktį Jėzus paliko savo dangiškuosius namus ir žengė į pasaulį, kupiną pavojų bei ligų… — šitaip bylojo pastorius. — Jis atėjo pas mus kaip mažytis bejėgis kūdikis, nieko nenutuokiantis nei apie blogį, nei apie išdavystę, kuriąjam teks patirti. Kaip Dievas galėjo šitaip atsiųsti mums savo Vienatinį Sūnų, kas pastūmėjo Jį atiduoti mums savo mylimiausią kūdikį? Atsakymas vienas — meilė. Meilė.

— Arba kompetencijos stoka, — sumurmėjo Danvortis.

Kolinas, įdėmiai apžiūrinėjęs kramtomosios gumos spalvą, staiga kilstelėjo galvą ir įsistebeilijo į Danvortį.

O paskui, kai jau buvo Jį išleidęs, Jis, reikia manyti, nerimavo ir rūpinosi dėl Jo kiekvieną mielą minutę, galvojo Danvortis. Kažin, ar Jis dar bandė pakeisti įvykius?

— Meilė, tik meilė atsiuntė Kristų į mūsų pasaulį, tik meilės dėka Kristus savo valia, ne, savo paties noru atkeliavo pas mus.

Ji tikrai sveika gyva, galvojo Danvortis. Koordinatės apskaičiuotos teisingai. Laiko paklaida — vos keturios valandos. Užsikrėsti gripu ji tikrai negalėjo. Ji sėkmingai įsikūrė Skendgeite, susitikimo data nustatyta tiksliai, o įrašinėjimo įtaisas — jau artipilnis jos įspūdžių. Ji tikrai sveika gyva, dairosi susižavėjimo kupinomis akimis ir, ačiū Dievui, nieko nenutuokia, kas dedasi čia.

— Tėvas atsiuntė Jį į šį pasaulį, kad Jis padėtų mums mūsų varguose ir sielvartuose, — kalbėjo pastorius.

Vikaras mojo Danvorčiui. Šis pasilenkė priėjo per Koliną.

— Mane ką tik pasiekė žinia, kad ponas Latimeras susirgo, — sukuždėjo vikaras. Ir padavė Danvorčiui perlenktą popieriaus lapelį. — Gal jūs perskaitysite palaiminimą?

— …Dievo pasiuntinys, meilės nešėjas… — užbaigė pastorius ir atsisėdo.

Prie altoriaus vėl žengė Danvortis.

— Prašau visus atsistoti palaiminimui, — ištarė jis, išskleidė popierėlį, dirstelėjo į jį. „O Viešpatie, sulaikyk savo baudžiančią ranką.. „ — šitaip prasidėjo palaiminimo tekstas.

Danvortis sugniaužė popierių saujoje.

— Gailestingasis Tėve, — prašneko jis, — sergėk tuos, kurie šiuo metu toli nuo mūsų, padėk jiems saugiai sugrįžti namo.

1320 gruodžio 20 (pagal senąjį kalendorių). Aš jau beveik visiškai sveika. Atrodo, galų gale bus pradėjęs veikti sustiprintas imunitetas, priešvirusiniai skiepai ir dar balažin kas. Galiu ramiai įkvėpti — krūtinės nebevarsto skausmai, kosulys praėjo, jaučiuosi tokia sustiprėjusi, kad, regis, imčiau ir nueičiau iki pat plyšio, jei tik žinočiau, kur jis yra.

Užgijo ir pjautinė žaizda ant smilkinio. Ledi Elivysa šįryt apžiūrėjo ją ir net pasišaukė pasižiūrėti ledi Imeiną.

— Tai stebuklas! — sužavėta sušuko Elivysa, tačiau Imeina kaip buvo, taip ir liko įsikūnijęs įtarumas. Žiūrėk, dar ims ir nuspręs, kad aš — ragana.

Netruko paaiškėti, kad dabar, kai jau nebesu ligonė, aš tampu problema. Tarsi dar maža būtų to, kad ledi Imeina mano, jog šnipinėju, o gal vagiu šaukštus, aš keliu rūpesčių ir dėl to, kad niekas nežino, kas esu — kokia mano kilmė, kaip reikėtų su manimi elgtis — o Elivysa neturi nei laiko, nei jėgų tokius klausimus spręsti.

Problemų jai ir šiaip iki kaklo. Lordas Gijomas vis dar nesirodo, jo patikėtinis įsimylėjęs ją, o dar ir Kalėdos artėja. Ji jau nusamdė gerą pusę kaimo patarnauti ir gaminti valgį, nors namuose stinga begalės būtinų maisto produktų— ledi Imeina nepavargsta zyzti, esą būtina nusiųsti ką nors į Oksfordą ar Koursį jų pargabenti. Gyvas vargas ir su Agnese — ji be paliovos pinasi po kojomis ir nuolat pasprunka nuo Maisrės.

— Privalai pasiųsti žmogų pas serą Bloetą, kad paskolintų mums auklę, — ėmėsi mygti Imeina, kai kartą jos galiausiai aptiko Agnesę, žaidžiančią daržinės stoginėje. — Ir dar, kad pargabentų cukraus. Nebeturime nė žiupsnio nei pagardams, nei saldėsiams.

Elivysa visai suirzo:

— Mano vyras griežtai prisakė…

— Agnesę prižiūrėsiu aš, — įsiterpiau vildamasi, kad vertėjas deramai išvers žodį „auklė“ ir kad istoriniai įrašai nemelavo tvirtindami, jog vaikų auklėmis kartais dirbdavo ir kilmingos moterys. Atrodo, bent šįsyk pataikiau. Kaipmat pelniau dėkingą Elivysos žvilgsnį, o ir Imeina tik paskersakiavo į mane — nėmaž ne įtariau nei visada. Taigi, dabar Agnesės priežiūra gula ant mano pečių. Panašu, kad — ir Rozemundos, kuri šįryt paprašė padėti jai siuvinėti.