Бруно Сюткус - Snaiperis

Aš turėjau eiti ir pakeisti sargyboje budėjusį mūsiškį. Kiti visaip atkalbinėjo mane, nors man buvo vis tiek, kur mirti. Tad aš irgi atsiguliau ant žemės, buvau be galo pavargęs, kaip ir mano draugai. Tik ūmai išgirdau, kaip kažkieno balsas įsakmiai tarė: „Kelkis ir eik pakeisti sargybinį“. Aš susiruošiau eiti, kiti vėl puolė mane atkalbinėti, įtikinėdami likti čia. Galiausiai atsistojau ir nuėjau pakeisti sargybinio. Jaučiausi taip, tarsi kažkas man būtų perplėšęs krūtinę, ir svirduliuodamas kaip apdujęs žengiau du žingsnius pirmyn. Tą pačią akimirką kaip tik ten, kur aš ką tik gulėjau, sprogo sviedinys. Sprogimo banga nubloškė mane į sviedinio išraustą duobę, pilną vandens. Aplink mane gulėjo sprogimo sudarkyti žuvusių mūsiškių kūnai. Sviedinio skeveldros prašvilpė virš manęs. Buvo tikras stebuklas, kad likau gyvas. Prieš kelias dienas man teko būti 5-osios, 6-osios ir 7-osios kuopų mūšių ruožuose, ir tai man padėjo gerai įsidėmėti vietovę. Vidurnaktį buvau iškviestas pas bataliono vadą Hofmaną. Man buvo pavesta kartu su dar vienu kareiviu nusigauti į 5-ąją, 6-ąją ir 7-ąją kuopas ir perduoti įsakymą perkelti savo pozicijas į kitą vietą taip, kad nepastebėtų priešas. Artilerijos sviedinių sprogimai nutraukė telefono laidus, todėl ryšio su priešakinėse pozicijose esančiomis kuopomis nebuvo. Mes turėjome pagal nutiestus laidus rasti tų kuopų pozicijas. Tačiau vos tik pajudėjome pirmyn, mano draugą iš ryšių būrio mirtinai sužeidę sprogusi granata. Taigi toliau turėjau vienas vykdyti šią užduotį, nuo kurios priklausė kitų žmonių gyvybės. Priešas vėl ėmė pulti mūsų priešakinėse pozicijose esančias kuopas. Ten jau visą savaitę vyko įnirtingi mūšiai, kurių metu dažnai tekdavo kontratakuoti ir nublokšti atgal fronto liniją pralaužusius priešus, norint atsikovoti prarastas pozicijas. Visur gulėjo daugybė tiek mūsų, tiek rusų žuvusių kareivių.

Dieną vietovė atrodė visai kitaip nei naktį. Aplinkui gulėjo sviedinių sprogimų išvartyti medžiai. Jaučiau, kad pasiklydau ir greičiausiai jau buvau atsidūręs niekieno žemėje. Staiga užkliuvau už žuvusio kareivio, bet negalėjau nustatyti, ar tai rusas, ar mūsiškis. Tačiau pastebėjęs prie jo kuprinės pririštą katiliuką ir užuodęs tvaikų prakaito kvapą, supratau, jog priešais mane guli rusų kareivis. Kai išvydau jį dienos šviesoje ir jau beveik pasiekiau kuopos vadavietės bunkerį, norėdamas įeiti vidun, išgirdau kalbant rusiškai!

Kuopos vadavietę buvo užėmę rusai. Kaip tik tuo metu jie išėjo iš bunkerio! Buvo per vėlu pasitraukti nepastebėtam. Todėl man neliko nieko kito, tik kristi ant žemės šalikelėje, kur gulėjo daugybė žuvusių mūsiškių. Turėjau apsimesti, jog esu negyvas. Jie praėjo pro šalį, pagalvoję, jog tenai guli dar vienas „fricas“. Jiems nuėjus, pašokau ir nuskubėjau į 6-osios kuopos mūšio lauką. Jie jau buvo pasirengę mane nušauti. Aš sušukau slaptažodį, ir jie mane palydėjo į kuopos vadavietę. Šitaip pasiekiau 5-ą kuopą ir išgelbėjau dar 80 vyrų gyvybę. Jie perkėlė savo pozicijas ten, kur buvo įsakyta.

1944 m. rugpjūčio 12 d., du taiklūs šūviai prie 867-os aukštumos, du kilometrai į rytus nuo Odžechovos.

Man pavyko iš 400 metrų atstumo nušauti rusą, kuris kaip tik rengėsi gaudyti arklius. Į pavakarę gavau užduotį išžvalgyti, kokia padėtis už priešo linijų; šią užduotį turėjau atlikti su dar dviem kareiviais. Kelyje, du kilometrus į rytus nuo Odžechovos, susidūrėme su visureigiu, kuriame sėdėjo rusų majoras ir keli kareiviai. Aš nušoviau vieną kareivį, kai šis nusitaikė į mano draugą, grandinį Lašičą. Majorą ir keturis kareivius paėmėme į nelaisvę. Majoro krepšį perdaviau bataliono štabui. 1944 m. rugpjūčio 12 d. 467-os ir 474-os aukštumų į šiaurės vakarus nuo Nadolanų puolimas man buvo įskaitytas kaip artimosios kautynės. Kitą dieną dalyvavau puolamosiose kautynėse miške, tris kilometrus į šiaurės rytus nuo Odžechovos, o tada, perėję visą mišką, puolėme 387-ą aukštumą.

1944 m. rugpjūtį mūsų 68-oji pėstininkų divizija, atmušinėdama įnirtingas rusų atakas, traukėsi iš Lembergo kovos veiksmų rajono — mes paskutinieji palikome miestą — į Beskidų kalnus.

1944 m. rugsėjo 4 d., du taiklūs šūviai, 1,3 kilometro į šiaurę nuo Vrobliko.

1944 m. rugsėjo 4-osios ankstų rytą aš buvau maždaug už 100 metrų nuo mūsų kovinės saugos pozicijų. Pamačiau kelis į priekį pasiųstus rusų stebėtojus, kurie traukėsi į savo pozicijas, ir vieną jų nušoviau iš 300 metrų atstumo. Kitą stebėtoją nušoviau, kai šis iššliaužė iš kulkosvaidžio ugniavietės, norėdamas išsiaiškinti mano poziciją. Liudininkas: puskarininkis Vunderlichas.

1944 m. rugsėjo 5 d., 52-asis taiklus šūvis, 1,3 kilometro į šiaurę nuo Vrobliko.

Aš ir vėl apyaušriu nušliaužiau 100 metrų nuo mūsų avanpostų, kad galėčiau geriau apžvelgti kautynių lauką. Nepastebėtas pasiekiau savo poziciją. Veikiai pastebėjau silpną ugnies atšvaitą, kai vienas rusas prisidegė cigaretę. Aš jį nušoviau iš 300 metrų atstumo. Liudininkas: puskarininkis Vunderlichas.

Čia noriu pridurti, kad tas žmogus pasielgė labai lengvabūdiškai. Jis buvo tikras, kad jo cigaretės priešas nepastebės. Tačiau snaiperis net ir tai puikiai mato.

Apie mano taiklius šūvius ėmė sklisti kalbos, ir žinią apie mano 51-ą taiklų šūvį 68-osios pėstininkų divizijos vadovybė perdavė armijos korpuso vadovybei, o šioji — armijos vadovybei. 1944 m. rugsėjo 5 d. iš armijos grupės vyriausiojo vado Heinricio gavau telegramą, kurioje buvo parašyta:

Už 51- ą taiklų šūvį grandiniui Sutkui reiškiu didžiulę padėką ir skiriu 14 dienų neeilinių atostogų.

Pasirašė: vyriausiasis armijos grupės vadas, generolas pulkininkas Heinricis

1944 m. rugsėjo 19 d. po 52-o taiklaus šūvio gavau dar vieną pagyrimo raštą, šįkart nuo XXXXIX kalnų šaulių korpuso vadovaujančio generolo, kalnų šaulių dalinio vado, generolo Karlo fon Le Suirio.

Savo 14 dienų neeilines atostogas praleidau pas tėvus. Radau juos Blumentalyje, kur jie buvo evakuoti. Frontas vis labiau siaurino Vokietijos sienas. Negi rusai greit įžengs ir į Vokietijos žemę? Aš dažnai galvodavau apie savo tėvus ir seserį. Kas jiems nutiks, kai ateis rusai?

Tai mane akino kovoti toliau. Vokiečių tauta sudėjo tiek daug aukų, tai nejaugi viskas bus perniek?

1944 m. rugsėjo 7 d. Švarce aš buvau apdovanotas sužeistojo ženkleliu.

IX skyrius KARPATUOSE Sanokas — Krosnas

1944 m. rugsėjo 8 d. dėl Karpatų kalnų perėjų prasidėjo nuožmūs mūšiai, kuriuose aš dalyvavau Sanoko — Krosno rajone. Generolas pulkininkas Gothardas Heinricis perėmė vadovavimą 1-ajai tankų armijai ir 1-ajai vengrų armijai. Šitaip susidarė Heinricio armijos grupė, kuri buvo dislokuota kairiajame kariuomenių grupės A sparne. Mūsų 68-oji pėstininkų divizija atmušinėjo sovietų bandymus pralaužti mūsų pozicijas pagrindiniame ruože į pietus nuo Sanoko — Krosno. Bebaimiai motorizuoti pėstininkai artimosiose kautynėse sunaikino daugybę priešų tankų. 1944 m. rugsėjo 19 d. 68-oji pėstininkų divizija buvo paminėta vermachto raporte.

Rusai ketino pralaužti Heinricio armijos grupės šiaurinį sparną Beskiduose, tolimesnį puolimą pasukti šiek tiek piečiau ir Vengrijos žemumoje esantį Pietų armijų grupės frontą, nukreiptą į pietus, smūgiu iš flango nustumti atgal.

Visame Rytų fronte vyko įnirtingi gynybiniai mūšiai su sovietų armija. 1944 m. spalio 16 d. žaibo greičiu pasklido žinia: rusai įsiveržė į Rytprūsius!