Бруно Сюткус: Snaiperis

Iš vokiečių kalbos vertė

Darius Stankevičius

LEIDĖJO PRATARMĖ

Ši knyga didžia dalimi pagrįsta dienoraščio užrašais, kuriuos autorius Brunas Sutkus rašė karo metais. Atitinkama data pažymėtuose įrašuose jis vaizduoja savo, kaip snaiperio, kovas Rytų fronte. Laimingo atsitiktinumo dėka šie įrašai jo snaiperio dienoraštyje išliko.

Dienoraštyje aprašomi įvykiai kartais labai panašūs. Tačiau tai natūraliai išplaukia iš karo veiksmų pobūdžio. Ypatingo autentiškumo šiai knygai suteikia jo taiklių šūvių aprašymas. Dėl to ši knyga yra unikalus įnašas į karo istoriją. Jo snaiperio dienoraštyje aprašyti 209 patvirtinti ir įvertinti taiklūs šūviai, todėl dėl šio skaičiaus negali būti jokių abejonių.

Vos per šešis mėnesius, praleistus Rytų fronte, snaiperis Brunas Sutkus nukovė 209 priešo kareivius — visi šūviai yra oficialiai patvirtinti. Todėl, atsižvelgiant į jo labai trumpą dalyvavimo karo veiksmuose laiką, jį būtų galima laikyti geriausiu Vokietijos vermachto snaiperiu.

Tačiau tikrasis jo taiklių šūvių skaičius veikiausiai buvo kur kas didesnis. Tai aišku iš to, kad per pirmuosius mūšius nebuvo patvirtintas nė vienas taiklus šūvis, o Sutkus savo snaiperio dienoraštį pradėjo rašyti tik nuo 1944 m. liepos 2 d. Dienoraštyje esama ir daugiau pavienių įrašų, kurie bylotų apie tai, pavyzdžiui 1944 m. liepos 12 ir 13 d. įrašai, kur minimi penki nepatvirtinti šūviai.

Brunas Sutkus yra apdovanotas itin retu trečiojo laipsnio snaiperio ženkleliu. Vermachto raporte jis vadinamas grandiniu.

Ši knyga nėra vien tik bataliono arba 196-ojo motorizuoto pėstininkų pulko, kuriame kariavo Brunas Sutkus, kovų aprašymas. Joje veikiau vaizduojami sunkūs karo išgyvenimai, į kuriuos žvelgiama snaiperio akimis. Brunas Sutkus išsamiai aprašo savo snaiperio patirtį fronte.

Antroje knygos dalyje autorius vaizduoja savo dešimt metų trukusią tremtį Sibire. Atšiauriomis Rytų Sibiro sąlygomis jam teko iškęsti didžiausius pažeminimus, dirbti alinantį darbą, jam ne kartą buvo grasinama mirtimi, tačiau jis vis dėlto atsispyrė visiems sovietų mėginimams užverbuoti jį rusų šnipu Vakarų Vokietijoje. Ilgus dešimtmečius sovietai neleido jam išvykti iš šalies. Tik 1997 m. iš Rytprūsių kilęs Brunas Sutkus pagaliau galėjo grįžti į tėvynę Vokietiją.

Šioje knygoje pasakojama nepakartojama, įdomi ir tragiška fronto kareivio gyvenimo istorija, kuri galėjo nutikti tik Antrojo pasaulinio karo metais.

AUTORIAUS PRATARMĖ

Aš buvau vokiečių snaiperis ir pats viską mačiau ir patyriau. Man teko kovoti su priešo snaiperiais ir vykdyti kitas užduotis. Todėl aš buvau kviečiamas pas įvairius kuopų vadus, kurie man skirdavo užduotis.

Fronte būti snaiperiu, kovoti priešakiniuose apkasuose, buvo labai pavojinga užduotis. Snaiperiui buvo keliami dideli reikalavimai. Aš vykdžiau savo vadų įsakymus; nuo mano veiklos priklausė mano draugų gyvybė.

Dažniausiai snaiperis neieškodavo savo taikinio, o būdavo siunčiamas į tą fronto ruožą, kur būdavo priešo pozicijos. Aš turėjau stebėtoją kuris lydėdavo mane, vykdant užduotis ir patvirtindavo taiklų šūvį. Mano taiklus šūvis būdavo įrašomas į snaiperio sąsiuvinį, ir jį patvirtindavo bataliono adjutantas.

Šitaip aš padėdavau saviškiams atremti rusų armijos atakas.

Fronte neegzistavo civilizuoto gyvenimo įstatymai, ten galiojo tik karo įstatymai. Aš patyriau visus įmanomus žiaurumus, mačiau ir išgyvenau daugybę dalykų, kurių niekada negalėsiu pamiršti. Nors praėjo daugybė dešimtmečių, tačiau aš kartais vis dar sapnuoju, jog vėl esu fronte.

Karas žmonių širdyse paliko skaudžius pėdsakus, ir dabartinė karta neįsivaizduoja, ką kareiviams teko iškęsti fronte.

Brunas Sutkus

I SKYRIUSMANO JAUNYSTĖVaikystė Rytprūsiuose

Aš gimiau 1924 m. gegužės 14 d. Tanenvaldėje (buv. Čiunkai, dab. Čkalovskas), Rytprūsių Šlosbergo (buv. Piliakalnis, dab. Dobrovolskas) apskrityje. Mano tėvai buvo kumečiai ir triūsė dvarininko Amo Braemerio ūkyje. 1928 m. mes iš Tanenvaldės persikėlėme į Fichtenhoės (buv. Kumečiai) kaimą, kuris buvo prie pat Lietuvos sienos. Siena ėjo Šešupės upe: šiapus buvo Vokietija, kitapus — Lietuva.

Fichtenhoėje prabėgo mano vaikystė ir jaunystė. Tai mano tėvynė, kuri labai brangi širdžiai. Tėvai mane nuo pat mažens pratino prie darbų, kurie buvo mano jėgoms. Aš vienas privalėjau prižiūrėti 40 triušių, kuriuos turėjau šerti bei parūpinti jiems žolės. Kadangi mano motina kasdien eidavo į darbą, ji man pavesdavo ir kitus darbus, kuriuos turėdavau nudirbti ūkyje. Tad man, be kita ko, reikėdavo antims ir žąsims parūpinti žolės, taip pat pašerti kiaules. Vasarą per rugiapjūtę mūsų, berniukų, rankos taip pat būdavo reikalingos: padėdavome vežti javus keturių arklių traukiamu vežimu arba eidavome iš paskos su grėbliu, kad kuo mažiau liktų ir neprapultų veltui javų stiebų bei varpų. Derlius būdavo nuimamas palankiu oru. Tuomet berniukai nesėdėdavo dyki ir gaudavo darbo klojimuose. Prieš tai dvaro prievaizdas eidavo pas kaimo mokytoją ir prašydavo kelis mokinius paleisti iš pamokų, kad jie padėtų sudoroti derlių. Ištrūkę iš pamokų, mes smagūs traukdavome prie derliaus nuėmimo darbų. Tai buvo kur kas geriau, nei sėdėti mokykloje, kur mūsų mokytojas Vizarijus, atsargos kapitonas, buvo įvedęs griežtą tvarką. Jis turėjo lazdyno lazdą, ir jei kuris nors mokinys plepėdavo, tam jis uždroždavo per užpakalį. Tai buvo veiksminga priemonė. Per pamokas vyraudavo visiška tyla, tad būdavo girdėti, kaip musė skrenda.

Mūsų mokytojas mus išmokė mylėti tėvynę. Kartais aš neparuošdavau namų darbų. Visi vaikai eidavo namo, o aš turėdavau sėdėti klasėje ir baigti neatliktus namų darbus. Galėdavau išeiti tik tuomet, kai mokytojas patikrindavo mano atliktas užduotis. Tuomet kiti vaikai šaipydavosi iš manęs ir dėl to kildavo muštynės. Kai buvau mažesnis, dažnai gaudavau į kailį. Namo grįždavau verkdamas, ir motina man šluostydavo ašaras. Vėliau, kai paaugau, lioviausi nuolaidžiavęs ir pats kitus prilupdavau.

Aš visuomet būdavau laimingas, kai galėdavau padėti sudoroti derlių. Mat tuomet už vieną darbo dieną gaudavau 80 reichspfenigių, Dažnai uždirbdavau nuo aštuonių iki dešimties markių. Tą sumą man išmokėdavo tuomet, kai pasirašydavau algalapyje. Tuos pinigus išdidžiai atiduodavau motinai, kuri mano vardu atidarė sąskaitą ir šitaip man padėjo susitaupyti šiek tiek pinigų.

Vasarą mano tėvas vesdavosi mane į mišką uogauti ir grybauti. Tačiau man labiausiai patikdavo žvejoti Šešupėje, kuria ėjo siena ir kurioje buvo gausu žuvies. Dažnai pagaudavau ir didesnių žuvų, pavyzdžiui, lydekų bei ungurių. Žvejybai naudojau virvę su daugybe kabliukų, ant kurių užmaudavau sliekų ir kirmėlių. Virvę nuleisdavau ant dugno ir palikdavau nakčiai. Sugautas žuvis parduodavau smuklininkui Glanertui Mosbache (buv. Būdupėnai, dab. Paporotnoje). Pinigų gaudavau ir už savo surinktas bei parduotas uogas ir grybus.

Rudenį parduodavome žąsis arba kiaules. Dalį gautų pinigų motina įnešdavo į mano asmeninę sąskaitą. Šitaip dirbdamas aš iki šaukimo į kariuomenę jau buvau sutaupęs 1238 markes. Savo tuometinę taupomąją knygelę aš iki šiol saugau kaip atminimą.

Kai man sukako dešimt metų, buvau priimtas į jungfolką. Motina iš mano pinigų man nupirko uniformą, kuria ji labai didžiavosi. Vėliau, sulaukęs keturiolikos, buvau priimtas į hitlerjugendą. Tuo metu tarp manęs ir motinos dažnai kildavo konfliktai, kurie keldavo tam tikrų keblumų. Kiekvieną sekmadienį aš turėdavau vykti į Širvintą (dab. Kutuzovo) hitlerjugendo tarnybon. O mano motina norėdavo, kad eičiau į pamaldas katalikų bažnyčioje Šilfeldėje (buv. Šilėnai, dab. Pobedino). Bet dėl tarnybos hitlerjugende aš visiškai nebeturėjau laiko. Hitlerjugende greitai tapau šarfiureriu, būrio vadu.