Бруно Сюткус - Snaiperis

Kai man sukako 18 metų (1942 m. gegužės 14 d.), buvau iškilmingai priimtas į SA. SA sukarintuose būriuose prasidėjo mano karinis rengimas, nes Vokietija juk tuo metu kariavo.

Aš gerai pamenu, kad nuo dešimties metų rudenį eidavau į Fichtenhoės kaimą pas vieną valstietį rinkti bulvių. Tas valstietis man už tai mokėdavo po vieną markę. Bulviakasio metu valgyti gaudavome penkis kartus per dieną. Vakare galėdavome jo sode pasirinkti obuolių bei kriaušių ir neštis namo. Vėliau, kilus karui, daug vyrų buvo pašaukti į kariuomenę, todėl moterys mūsų prašydavo padėti sudoroti derlių. Kiaurą dieną plušėdavome dvare, o vakarais dar eidavome valstiečiams padėti kirsti javus ir dirbdavome iki trijų ryto. Merginos rišdavo pėdus ir statydavo džiūti. Už šį darbą gaudavome po penkias markes. Be to, šeimininkė mus gausiai pavaišindavo kaip per kokią šventę, kartais net duodavo išgerti degtinės. Ketvirtą ryto dainuodami traukdavome namo miegoti.

Keturiolikos metų, baigęs liaudies mokyklos aštuonias klases, 1938 m. kovo mėnesį aš palikau mokyklą. Nuo 1938 m. pavasario iki 1940 m. mokiausi žemės ūkio darbų Amo Braemerio dvare. Labai trūko darbo jėgos, nes daugybė vyrų buvo pašaukti į karą. Todėl aš labai greitai išmokau dirbti visus būtinus žemės ūkio darbus. Tuo metu susirgo mano tėvas Antanas. Dvarininkas Amas Braemeris norėjo, kad aš, kaip samdomas ūkio darbininkas, dirbčiau vietoj tėvo Fichtenhoės dvare.

Man skyrė keturis arklius, su kuriais dirbau ir kuriuos turėjau prižiūrėti. Turėjau keltis labai anksti, kad galėčiau juos pašerti ir iššukuoti. Rytais aš labai sunkiai keldavausi, nes vakare ne visada laiku galėdavau eiti miegoti. Motina kartais mane vos prikeldavo. Aš buvau pervargęs, kadangi vienuolika valandų per dieną dirbdavau su savo kinkiniu: akėjau arba ariau, sėjau arba nuimdavau derlių.

Taigi vaikystėje ir jaunystės metais aš buvau ne išpaikintas mamos sūnelis, o nuo mažumės pripratintas prie darbo ir užsigrūdinęs, todėl vėliau fronte sekėsi lengviau pakelti karo negandas. Iš tiesų į Vokietijos vermachtą aš turėjau būti pašauktas jau 1942 m. Bet kadangi kartą po sunkios darbo dienos sukaitęs išgėriau labai šalto vandens ir gavau abipusį plaučių uždegimą, mūsų dvarininkas pasirūpino, kad šaukimas į kariuomenę man buvo atidėtas metams.

SA būriuose mes toliau buvom rengiami karo tarnybai. Mūsų šturmfiureris Someris atkreipė į mane dėmesį, kai per sportinio šaudymo varžybas pasiekiau puikų pataikymo rezultatą, todėl buvau laikomas tikru snaiperiu. Man leido pasiimti namo mažo kalibro šautuvą ir pakankamą kiekį šaudmenų, kad galėčiau lavinti šaudymo įgūdžius. Laisvalaikiu šaudydavau į žvirblius, kurių buvo devynios galybės. Tačiau nušauti žvirblį nebuvo lengva. Jie, ko gero, mane pastebėdavo jau iš tolo ir laiku nuskrisdavo. Aš turėdavau sėlinti labai atsargiai, kad galėčiau paleisti taiklų šūvį. Dar atsargiau reikėjo tykoti mažų varnų. Tačiau darbas meistrą giria. Šitai leido man pasiekti gerų rezultatų.

1941 m. birželio 22 d. kilo karas su Rusija. Kadangi mes gyvenome visiškai netoli sienos, gerai matėme, kaip vermachto kareiviai perėjo sieną. Rusai buvo nustumti ir traukėsi į rytus. Tačiau Vokietijos ir Lietuvos siena ir toliau buvo saugoma ir apstatyta daugybe pasienio postų. Bet kadangi aš gerai pažinojau vietovę, dažnai pro juos prasmukdavau nepastebėtas. Reikėjo tik būti atsargiam ir labai atidžiai stebėti, kur buvo pasieniečiai, arba kur jie slėpėsi užsimaskavę. Aš labai mylėjau gamtą ir jau anuomet išmokau ją stebėti, todėl galėjau nesunkiai pamatyti muitininkų slaptavietes.

Kitoje sienos pusėje, Lietuvoje, buvo sunku gauti įvairių prekių: žiebtuvėlių, skiltuvų, muilo akmens ir 1.1., todėl jos turėjo didelę paklausą. Šių prekių aš prisipirkdavau Širvintoje arba Šilfeldėje ir gabendavau jas į Lietuvą. Ten jas mainiau į lašinius, dešras, sviestą, žąsis ir kitką. Vokietijoje tai buvo paklausios prekes, nes buvo įvestos kortelės, todėl labai trūko kai kurių maisto produktų. Vidurnaktį aš su mainams skirtomis prekėmis slapčia persikeldavau per upę, bet visuomet turėdavau būti labai atsargus, kad nepakliūčiau į pasienio pareigūnų rankas. Keliantis per upę, širdis daužydavosi kaip pašėlusi. Kita vertus, dėl to aš pakankamai anksti išmokau nugalėti baimę ir, kas svarbiausia, tai man padėjo gerai pažinti bei įsiminti vietovę. Tai sykiu buvo geriausias ikikarinis pasirengimas mano kelyje į snaiperius, kai svarbu gerai pažinoti vietovę, o net ir menkiausias neapsižiūrėjimas galėjo pražudyti.

II skyrius ŠAUKIMAS Į KARIUOMENĘ Lemtinga 1943-ųjų vasara

1943 m. liepą laiškanešys šaukimą į karinę tarnybą man atnešė tiesiai į laukus, kur tuo metu dirbau. Aš iškart iškinkiau arklius ir grįžau į dvarą. Tai buvo mano paskutinė darbo diena Fichtenhoės dvare. Kitą dieną tėvai palydėjo mane į Doristalio geležinkelio stotį. Ten mums reikėjo atsisveikinti. Atsisveikindama motina man tarė: „Brunai, nepamiršk Dievo, ir Jis tavęs nepamirš. Aš dieną ir naktį melsiuos už tavo gyvybę, kuri yra Jo rankose. Žinau, jog turi vykti į karą ir nieko negali pakeisti. Atlik savo pareigą, nes priešo kareivis taip pat turi motiną arba namie likusią žmoną su vaikais, kurie irgi laukia jo sugrįžtant, kaip ir aš tavęs“. Man jau buvo metas lipti į traukinį. Aš pabučiavau savo mylimą motinėlę, galbūt paskutinį kartą. Jai pasidarė silpna, nes aš juk buvau jos vienintelis sūnus, jos turtas. Traukinys pajudėjo ir išvežė mane į nežinią.

1943 m. liepos 22 d. aš buvau paskirtas į 22-ąją šaulių atsargos bataliono pagrindinę kuopą Gumbinėje (dab. Gusevas), kur prasidėjo mano kareiviškas gyvenimas. Man nepatiko rikiuotės mokymas ir muštras. Gumbinėje aš daviau karinę priesaiką. Po savaitės mums pirmą kartą davė šaudyti koviniais šoviniais. Mes gavome po penkis šovinius ir turėjome šaudyti į taikinį, kurį sudarė 12 apskritimų. Aš nežinojau, kaip šaudo mano šautuvas, nes tokio dar nebuvau laikęs rankose. Pirmu šūviu pataikiau žemiau dešimto apskritimo. Tada šiek tiek kilstelėjau šautuvą ir antru šūviu kliudžiau vienuoliktą apskritimą. Likusiais trim šūviais pataikiau į patį vidurį. Atsitiktinai pro šalį ėjo bataliono vadas ir pamatė mano pataikymo rezultatą. Jis liepė man duoti dar penkis šovinius, ir aš turėjau šauti dar kartą. Visi penki šūviai pataikė į taikinio vidurį. Jis panoro sužinoti, kur aš išmokęs šaudyti. Atsakydamas aš paminėjau SA sukarintus būrius, kur įvykdžiau visus reikalavimus ir gavau SA kario ženklelį.

Praėjus vos dviem savaitėms nuo šaukimo į kariuomenę, aš už gerą šaudymą gavau savaitę neeilinių atostogų, kurių man labai pavydėjo draugai. Man buvo leista vykti namo pas motiną į Fichtenhoę, kuri buvo netoli nuo Gumbinės.

1943 m. birželio pabaigoje mes buvome sulaipinti į prekinius vagonus ir naktimis vežami į mokomąjį lauko batalioną Rusijoje, kur turėjo vykti tolesni mokymai. Dienomis vyko mokymai, o naktimis turėjome saugoti geležinkelio ruožą Minskas — Orša nuo partizanų išpuolių, nes jie geležinkeliui pridarydavo daug žalos.

Vieną naktį stovėdamas sargyboje užmigau. Kai pabudau, mano šautuvas buvo dingęs. Jį paėmė patikrinimą atlikęs puskarininkis. Jis mane perdavė sargybai. Man buvo baisiai gėda, kai mane uždarė į areštinę. Vidurdienį budintis puskarininkis ir du kareiviai su ant šautuvų užmautais durtuvais nuvedė mane į raštinę pas vyresnįjį leitenantą Brauną. Jis man vaizdžiai papasakojo, koks rimtas nusižengimas yra miegoti sargyboje ir kokie dėl to gali kilti pavojai. Jis man neskyrė jokios bausmės. Viskas baigėsi tuo, jog man teko šveisti grindis.