Бруно Сюткус - Snaiperis

1944 m. liepos 6 d. aš buvau apdovanotas II-ojo laipsnio Geležiniu kryžiumi. Po dvidešimto taiklaus šūvio gavau savo divizijos vado pagyrimo raštą:

Už Jūsų puikius snaiperio pasiekimus reiškiu Jums didelę padėką.

Pasirašė: generolas majoras Šeuerflugas (Scheuerpflug)

1944 m. liepos 7 d., aštuoni taiklūs šūviai.

Tą rytą buvau 196-ojo motorizuoto pėstininkų pulko 6-oje kuopoje, prie kelio Slobodka Lesna — Chlobyčinas Lesnas, kur 3 val. 30 min. prie „Žaliojo pragaro“, šalia 5-osios kuopos ruožo, pavyko nušauti rusų sargybinį, kuris iš kulkosvaidžio pliekė į mūsų pozicijas. Aš nušoviau jį iš 200 metrų atstumo į galvą. Kitą rusą, apšaudžiusį mūsų pozicijas iš automato, nukoviau po ketvirčio valandos.

Po to buvau pasiųstas į 5-osios kuopos ruožą, Lunos proskyną, esančią į šiaurę nuo Vengrų raguvos. Aš įlipau į medį, iš kur gerai mačiau rusų pozicijas. Tenai pastebėjau kažkokį sujudimą, veikiausiai priešas rengėsi pulti. Aš pastebėjau vieną karininką, kuris krito į akis ne tik dėl uniformos, bet ir savo stoto. Jį aš nušoviau septintą valandą ryto iš 600 metrų atstumo.

Rusų puolimą mums pavyko atremti. Tada ivanas mums kurį laiką davė ramybę. Artilerijos ugnis irgi buvo nutraukta. Aš vėl įlipau į medį, kad galėčiau geriau matyti priešo pozicijas. Vakare prieš aštuonias pastebėjau, kaip vienas rusas norėjo pereiti proskyną. Man pavyko jį nušauti iš 600 metrų atstumo. Po mano šūvio kilo tikras pragaras. Devyni rusai, kurie suprato, jog esu medyje, pradėjo į mane nepertraukiamai pliekti iš automatų ir kulkosvaidžio. Aš vis tiek likau medyje ir 20 val. 15 min. nušoviau kulkosvaidininką. Tada apšaudomas priešo, aš nusigavau iki blindažo ir iš 200 metrų atstumo nušoviau rusų karininką, kuris stengėsi pasislėpti.

Lunos proskynoje iš 600 metrų atstumo aš nušoviau rusą. Tebesislėpdamas medyje, apie 20 val. 15 min. iš 200 metrų atstumo nušoviau dar vieną rusų automatininką.

1944 m. liepos 10 d., du taiklūs šūviai.

Gerai užsimaskavę, mes turėjome likti niekieno žemėje ir laukti nakties. Priešas išnaršė savo priešlaukį, ieškodamas mūsų; mes turėjome gulėti visiškai nejudėdami, kad mūsų nepastebėtų. Liepos 10-osios ankstų rytą aš nukoviau automatininką, kai šis ėmė į mus šaudyti. Už 20 metrų nuo jo pasislėpęs kitas automatininkas pastebėjo mane ir apšaudė. Aš nušoviau jį į galvą iš 180 metrų atstumo apie 3 val. 20 min.

1944 m. liepos 11 d., trys taiklūs šūviai.

Aš vėl buvau pasiųstas į 196-ojo motorizuoto pėstininkų pulko 5-ąją kuopą prie Vengrų raguvos. Turėjau išsiaiškinti, kur yra priešo artilerijos sekimo punktas, iš kurio veikiausiai buvo gerai matyti mūsų pozicijos. Tai buvo nelengva, nes priešas buvo maždaug už 800 metrų miške. Gaubiami rytmečio miglos, mudu su mano stebėtoju patraukėme priešo pozicijų link. Mes prišliaužėme prie jų 280 metrų atstumu ir įsitvirtinome niekieno žemėje. Ypač pasistengėme gerai užsimaskuoti. Aš įsitvirtinau ant kalvos, nuo kurios galėjau geriau matyti vietovę. Rūkui išsisklaidžius, rytmečio saulės šviesoje pamačiau sovietų artilerijos stebėtoją, lipantį į medį, kuriame buvo įrengta stebėjimo aikštelė. Mačiau, kaip jis per stereoskopinį žiūroną apžiūri mūsų pozicijas. Aš jį nušoviau iš 280 metrų nuotolio, o kitu šūviu visiškai sugadinau jo stereoskopinį žiūroną, kuris spindėjo saulėje.

Vakare aš jau buvau prie Slobodkos Lesnos, 188-ojo motorizuoto pėstininkų pulko 2-osios kuopos ruože, kurį rusai jau kurį laiką apšaudė iš artilerijos bei minosvaidžių. Aš du kartus taikliai šoviau iš 300 metrų nuotolio.

Priešų smogiamasis būrys, kurį sudarė maždaug 20 vyrų, naršė niekieno žemę ir ieškojo mūsų. Tuo metu apkasuose buvę mūsiškiai ėmė šaudyti į juos, kad mudu su mano stebėtoju, išnaudodami kiekvieną priedangą, galėtume grįžti į savo pozicijas. Mūsų batalionas irgi patyrė nuostolių.

1944 m. liepos 12 d., trys taiklūs šūviai prie Slobodkos Lesnos.

Kitą dieną buvau pasiųstas į mūsų kaimyninio 188-ojo pulko rajoną, vėl į 2-osios kuopos ruožą. Tenai mano užduotį sunkino tai, kad apkasai buvo vienas nuo kito nutolę per 800-1000 metrų.

Aš niekieno žemėje prišliaužiau prie priešo pozicijų 250 metrų atstumu. Nuo vienos aukštumos galėjau gerai matyti visą priešo pozicijų sistemą. Aš atidžiai stebėjau ir galiausiai iš rusų judėjimo išsiaiškinau, kur yra jų vadovybės bunkeris. Apie 14 val. 00 min. iš bunkerio išėjo karininkas. Supratau iš kepurės, nes fronte kareiviai nešiojo plieninius šalmus. Aš jį nušoviau. Norėdamas padėti, iš bunkerio pasirodė kitas karininkas. Jį aš nušoviau iš 250 metrų atstumo.

1944 m. liepos 13 d., trys taiklūs šūviai.

Prie Slobodkos Lesnos aš slėpiausi medyje ir apie pusę ketvirtos ryto iš 250 metrų atstumo nušoviau rusų kareivį. Vėliau turėjau prisistatyti į 196-ojo motorizuoto pėstininkų pulko 5-ąją kuopą prie Vengrų raguvos ir gavau užduotį aptikti priešo artilerijos stebėtoją, kuris į mūsų pozicijas nukreipdavo ugnį, padarydamas nemažai nuostolių, ir jį likviduoti. Turėjau nusigauti prie mūsų pagrindinės fronto linijos. Šliaužiantį mane apšaudė medyje įsitaisęs priešo snaiperis. Tačiau nuo vienos aukštumos aš jį pastebėjau ir nušoviau. Aš ėmiausi toliau ieškoti stebėtojo. Turėjau apsišarvuoti kantrybe. Galiausiai šeštą valandą vakaro pastebėjau gerai užmaskuotą sekimo punktą, įrengtą medyje, ir iš 300 metrų atstumo nušoviau stebėtoją.

Liepos 12-13 d., dar penki taiklūs šūviai, kurie nebuvo patvirtinti.

1944 m. liepos 14 d., du taiklūs šūviai prie Slobodkos Lesnos kelio.

Iš savo pozicijos pastebėjau, kaip vienas rusas prie degančios žabų krūvos kasė apkasus. Jį ir kitą rusą, kuris jam padėjo, nušoviau anksti ryte.

1944 m. liepos 17 d., du taiklūs šūviai prie Vengrų raguvos.

Nušliaužiau 250 metrų nuo savo pagrindinės fronto linijos priešo pozicijų link ir nuo nedidelės kalvelės ėmiau stebėti vietovę. Už 300 metrų pastebėjau du rusų stebėtojus, kurie buvo įsitaisę medžiuose, ir abu juos nušoviau.

1944 m. liepos 26 d., keturi taiklūs šūviai prie 234-os aukštumos, šalia kelio Sbviska — Gislovije.

Man buvo pavesta iš II-ojo bataliono perduoti žinią į mūsų 196-ojo motorizuoto pėstininkų pulko štabą. Vidudienį mane užklupo rusų smogiamasis būrys, kuriam vadovavo du karininkai. Mane apšaudė iš 100 metrų nuotolio. Aš iškart stojau į kovą ir nušoviau abu karininkus. Pasinaudojęs priešo gretose kilusiu sąmyšiu, aš pakeičiau savo poziciją ir iš 200 metrų nuotolio nušoviau du kulkosvaidininkus. Likusieji pasidavė.

Aš kaskart pajusdavau, kai į mane taikydavosi priešo snaiperis, kuris tik ir laukė, kol aš šiek tiek pasikelsiu, kad mane nušautų. Mano nuojauta manęs niekad nenuvylė.

Mūsų dalinys traukėsi iš Lembergo į Karpatus. Per parą mes turėjome įveikti 120 kilometrų. Antrą dieną mes sukorėme 100 kilometrų, trečią dieną — 80. Mes užėmėme pozicijas miškingoje vietovėje, kur dėl aukšto gruntinio vandens lygio negalėjome apsikasti. Jau vieno kastuvo gylyje pasirodydavo vanduo. Buvo ruduo, ir merkė lietūs. Kadangi milinių dar nebuvome gavę ir turėjome tik palapinsiaustes, tad sugulėme po eglių šakomis, kad bent kiek pasislėptume nuo lietaus. Čia, prie bataliono štabo, stovėjo ir keli tankai, kurie, aišku, turėjo nuolatinį radijo ryšį. Todėl priešas mus labai tiksliai užpelengavo, ir netrukus buvome apšaudyti uraganine artilerijos ugnimi. Tačiau tai mūsų nėmaž nesutrikdė. Iš artėjančio sviedinio garso mes tiksliai žinodavome, kur jis sprogs. Jeigu girdi jį švilpiantį, tuomet jis praskris pro šalį. Tačiau jeigu išgirsti jį atšvilpiant ir ūmai stoja tyla, vadinasi, jis sprogs kažkur visai šalia tavęs.