Бруно Сюткус - Snaiperis

Prieš gretimą kuopą priešas į mūšį taip pat metė tankus ir pėstininkus. Pėstininkus reikėjo nedelsiant apšaudyti taip, kad jie būtų atskirti nuo tankų, nes kartu su pėstininkais šie plieniniai milžinai yra labai pavojingas ginklas.

Iki puolimo aš turėjau 120 šovinių. Dabar man reikėjo papildyti savo šaudmenų atsargas. Rusų puolimo metu mano taiklių šūvių niekas neskaičiavo. Mūšio metu man dingtelėjo į galvą, kad kai kurie mūsų kareiviai savo šautuvų taikiklius yra nustatę 600 metrų nuotoliui. Vėliau jie pamiršo savo taikiklius nustatyti 100 metrų nuotoliui, kai priešas priartėjo šiuo atstumu.

Iš pradžių mūsų gretose manęs, kaip snaiperio, beveik niekas nevertino. Tik vėliau, kai mano draugai pamatė, ką snaiperis gali nuveikti ir kiek daug nuo jo priklauso, jų nuomonė pasikeitė. Tuo metu priešai veikiausiai irgi pastebėjo, kad priešais esančiame fronto ruože yra snaiperis, nes jie tapo atsargesni.

Kelis rusus aš būčiau galėjęs bematant nušauti, bet nenorėjau iškart išsiduoti. Pirmiau atidžiai apžiūrėjau vietovę ir kaip galima tiksliau nustačiau atstumą. Priešų apkasai buvo maždaug už 400-500 metrų nuo mūsiškių.

Priešų snaiperis slėpėsi ne apkase, o buvo gerai užsimaskavęs niekieno žemėje ir nušovė kelis mūsiškius. Iš ten jis gerai matė mūsų pozicijas.

Priešų išsidėstymas apkasuose buvo tankesnis — kas 10-15 metrų buvo po ivaną. Mūsų apkasuose vieną kareivį nuo kito skyrė 50-70 metrų. Nuostoliai buvo nemaži, todėl mūsų išsidėstymas darėsi vis retesnis. Bet pagrindinę fronto liniją reikėjo žūtbūt išlaikyti.

VI skyrius PIRMIEJI PATVIRTINTI ŠŪVIAI 1944 m. gegužės 8 d.

Mes kovojome prie Slobodkos Lesnos. Pamažu aušo 1944 m. gegužės 8-oji. Žvelgdamas į rytus, aš pro savo karabino optinį taikiklį galėjau gerai matyti vietovę. Staiga pastebėjau, kad priešo snaiperis, kurį buvau pastebėjęs prieš tai už 300 metrų, ką tik pasitraukė iš savo pozicijos. Aš aiškiai mačiau jo žolėje paliktus pėdsakus ir slėptuvę. Jis kastuvu išrėžė keletą velėnos gabalų ir juos sukrovė priešais save, ten, kur laikė ir savo ginklą. Jis pats dėvėjo maskuojamą striukę, o jo veidą dengė kaukė. Žolėje palikta brydė rodė jo tikslią buvimo vietą. Šiek tiek dešiniau buvo kalva, ant kurios riogsojo šiukšlių krūva. Ten veikiausiai kadaise stovėjo namas. Ta vieta traukė mane it magnetas. Aš kartkartėmis vis pasitikrindavau, kur yra saulė.

Vidurdienį pastebėjau tenai kažkokius judančius žybčiojimus. Būtent ten, sugriuvusio namo rūsyje, buvo rusų mūšio sekimo punktas. Jie per stereoskopinį žiūroną puikiai matė mūsų pozicijas ir tiksliai kreipė artilerijos ugnį. Netrukus pastebėjau ir maskuojamąjį tinklą, kuris nežymiai judėjo. Vienoje pusėje tranšėja buvo nelabai gili, nepakankamai gerai užmaskuota ir todėl gerai matoma. Dabar man buvo aišku, kaip rusai patenka į rūsį. Maždaug už 500 metrų tranšėjoje pamačiau du vyrus. Iš uniformų supratau, jog jie veikiausiai yra aukštesnieji karininkai. Vieną jų nušoviau. Antrasis, matyt, ištiktas šoko, sustingo vietoje. Jį aš irgi nušoviau, nes spėjau iš naujo užtaisyti šautuvą.

Dėl to rusų snaiperis, kuris tykojo manęs nuo pat ankstaus ryto, iškart nustatė, kur aš esu. Norėdamas šauti, jis šiek tiek pasisuko ir pasikėlė. Tuomet aš ir nušoviau jį. Mes šovėme vienas į kitą bemaž tuo pačiu metu, ir jo paleista kulka prašvilpė per plauką nuo mano galvos.

Tądien man buvo įskaitytas vienas taiklus šūvis.

1944 m. gegužės 9 d., du taiklūs šūviai prie Slobodkos Lesnos.

1944 m. gegužės 9 d. mūsų 196-ojo motorizuoto pėstininkų pulko 7-oji kuopa buvo apšaudyta tiksliai nukreipta minosvaidžių ugnimi. Man buvo nelengva nustatyti rusų poziciją, iš kurios buvo šaudoma. Turėjau lipti į medį. Už 300 metrų pastebėjau gerai įrengtą ir įtvirtintą rusų poziciją, kurioje buvo daug kareivių. Ten buvo tankai ir prieštankinės patrankos. Prireikė daug kantrybės, kad nušaučiau rusą, turintį aukštesnįjį karinį laipsnį. Laukimas atnešė sėkmę. Kitą rusų karininką, kuris ėjo išilgai apkasų, nušoviau iš 300 metrų nuotolio. Netrukus iš to paties nuotolio nušoviau dar vieną priešą. Man belipant iš medžio, rusų pėstininkai ėmė iš savo ginklų pliekti į mano pusę.

Mano taiklius šūvius patvirtino leitenantas Valteris, bataliono adjutantas, kuris kaip stebėtojas buvo kartu su manimi.

Iškart po to aš 196-ojo motorizuoto pėstininkų pulko 7-ajai kuopai ir II batalionui pranešiau aptiktą priešo išeities poziciją, iš kurios netrukus reikėjo laukti puolimo. Vėliau mane sužeidė minosvaidžio minos skeveldra ir kuriam laikui išvedė iš rikiuotės.

1944 m. liepos 2 d. aš grįžau į frontą. Dabar koviausi 196-ojo motorizuoto pėstininkų pulko 7-osios kuopos kairiajame sparne, prie kelio, vedančio iš Slobodkos Lesnos į Chlobyčiną Lesną. Tos dienos vakare, 20 val. 30 min. iš 250 metrų atstumo nušoviau sovietų kareivį, kuris kasė apkasus.

Liudininkas: puskarininkis Hiomanas.

1944 m. liepos 3 d., du taiklūs šūviai prie kelio Slobodka Lesna — Chlobyčinas Lesnas.

Tądien aš buvau paskirtas į 196-ojo motorizuoto pėstininkų pulko 5-ąją kuopą. Iš ten galėjau geriau matyti priešo pozicijas. Priešas įsitvirtino miškingoje vietovėje ir surengė kelis nedidelius puolimus, norėdamas mūsiškius išstumti iš jų pozicijų. Aš negalėjau gerai įžiūrėti priešo pozicijų. Nieko nepešęs, turėjau vėl lipti į medį, kad geriau matyčiau. Teko apsišarvuoti kantrybe.

Prieš pat septynias pasirodė du gerai apsirengę, matyt, apžiūrą vykdantys karininkai. Jie stabtelėjo ir, rodydami į savo žemėlapius, ėmė įsakinėti. Aš šoviau iš 600 metrų nuotolio ir nukoviau pirmą karininką. Antrąjį, nespėjusį atsikvošėti nuo šoko, irgi ištiko pirmojo likimas. Kai žaibo greičiu nušokau nuo medžio, rusai iš minosvaidžių ir šaunamųjų ginklų paleido uraganinę ugnį ta kryptimi, kur spėjo esant snaiperį.

Kitą dieną jie bandė mus paveikti per garsiakalbius. Jie kalbėjo maždaug taip: „Vokiečių kareiviai, pasiduokite, jūs pralaimėjote karą. Mes garantuojame, kad jūs liksite gyvi ir, karui pasibaigus, grįšite į tėvynę“.

Ant manęs jie ypač griežė dantį, vadino „kraugeriu fašistu, kuriam nebus jokio pasigailėjim“. Aš juos ėmiau labai nervinti, nes jie kaskart siųsdavo vis kitą snaiperį susidoroti su manim. Tačiau aš pajusdavau ir numanydavau, kur jie įsitaisydavo. Aš išties pajusdavau, kad jie mato mane pro savo optinį taikiklį. Trūkdavo tikrai labai nedaug, kad jie mane būtų nušovę. Mane dažnai bandydavo suklaidinti, bet aš buvau ne toks kvailas, kad lengvai įkliūčiau. Kartkartėmis pamatydavau kimštą lėlę, aprengtą karininko uniforma. Bet geriau įsižiūrėjęs, išvysdavau sustingusį veidą. Rusus aš irgi mėgindavau šitaip suklaidinti. Jeigu jie išsiduodavo, kur esantys, šaudavau į juos.

Rusai šaudė į kiekvieną mūsų kareivį. Mūsų priešakiniuose apkasuose nuo snaiperių žuvo daugiau kareivių nei nuo minosvaidžių ir artilerijos. Dalį mūsų pozicijų nuo priešo skyrė vos 200 metrų.

Jeigu priešingoje pusėje pastebėdavau bent vieną išsikišusią galvą, paleisdavau į ją kulką. Rusų snaiperiai elgėsi lygiai taip pat. Užtekdavo nepakankamai giliai iškasti apkasus, kad rusai viską gerai matytų, ir jau pokštelėdavo šūvis. Šitaip 1944 m. liepos 3 d. ankstų rytą vėl netekome trijų saviškių.

1944 m. liepos 4 d., penki taiklūs šūviai prie kelio Slobodka Lesna — Chlobyčinas Lesnas.

196-ojo motorizuoto pėstininkų pulko 7-osios kuopos kairysis sparnas buvo prie kelio, kuris vedė iš Slobodkos Lesnos į niekieno žemę. Tenai rusai kasė papildomus apkasus, norėdami susikurti geresnį išeities tašką. Man buvo pavesta sustabdyti jų darbą. Turėjau pasitelkti visą kantrybę ir savitvardą.