Бруно Сюткус - Snaiperis

Sidabrinis pėstininkų kuopos ženklelis — 1944 m. lapkričio 29 d.

Sidabrinis sužeistojo ženklelis — 1945 m. kovo 1 d.

Kai skaitai apie Bruno Sutkaus pasiekimus ir lygini juos su kitų divizijų snaiperių pasiekimais, nekyla abejonių, kad jis apskritai buvo vienas geriausių Vokietijos vermachto snaiperių.

Vaizdumo dėlei paėmėme kelis snaiperių iš kitų divizijų dokumentų originalais patvirtintų taiklių šūvių aprašymus.

SS 3-osios šarvuočių ir tankų divizijos Totenkopf („Kaukolė“.) 6-jame motorizuotame pėstininkų pulke Theodor Eicke 1944-ųjų rudenį geriausi snaiperiai buvo Gerdas Klopas (17 taiklių šūvių) ir Erichas Matemas (25 taiklūs šūviai). (Šaltinis: divizijos laikraštis Totenkopf Melder, išleistas 1944 m. rudenį.)

1945 m. vasarį geriausiu snaiperiu Vakarų fronte buvo įvardytas 17-osios SS motorizuotos pėstininkų divizijos Gotz von Berlichingen SS unteršarfiureris Kiunas (20 taiklių šūvių). (Šaltinis: divizijos laikraštis Die Eiserne Faust („Geležinis kumštis“.), išleistas 1945 m. vasarį.)

23-osios SS savanorių motorizuotos pėstininkų divizijos Nederland geriausiu snaiperiu buvo laikomas SS unteršarfiureris Steinke, kuris 1945 m. sausio 12 d. Kuršo žemėje iššovė savo 26-ą patvirtintą taiklų šūvį. (Šaltinis: SS motorizuotos pėstininkų brigados Nederland karo dienoraštis.)

Tarp SS jėgerių junginio snaiperių SS rotenfiureris Šefelis ir SS šturmanas Beukelsas iki 1945 m. kovo kiekvienas iššovė daugiau kaip 60 taiklių šūvių. (Šaltinis: Oderio armijų junginys, 1945 03 21 specialus pranešimas.)

Visi paminėti snaiperiai per paskutines karo savaites galėjo padidinti savo taiklių šūvių skaičių, bet šiuo atžvilgiu tikrai nepralenkė Bruno Sutkaus.

Geriausiam Vokietijos vermachto snaiperiui, Riterio kryžiaus kavalieriui grandiniui Mathausui Hetzenaueriui literatūroje yra priskiriami iš viso 345 taiklūs šūviai.

Užtat SS reichsfiureris Heinrichas Himleris visuomet vertino snaiperių pasiekimus ir juos visokeriopai skatino. Po to kai jis 1944-ųjų vasarą tapo dar ir vyriausiuoju atsarginės kariuomenės vadu, suformavo folksgrenadierių divizijas. Snaiperių iš SS ir folksgrenadierių divizijų pasiekimus jis skelbė savo specialiuose įsakymuose.

Heinrichas Himleris suprato, kad taikliausi snaiperiai buvo nuskriausti, skiriant aukščiausius apdovanojimus. Jis siekė pakeisti šią tvarką, kad fronte kovojančių kareivių pasiekimai būtų greičiau įvertinti, o snaiperiai ir toliau skatinami.

Todėl SS reichsfiureris paskelbė, kad snaiperį, iššovusį 100 taiklių šūvių, galima siūlyti apdovanoti auksiniu Vokietijos kryžiumi. Himlerio įsakyme buvo paminėti ir kiti punktai, susiję su snaiperių pasiekimų įvertinimu:

„Pėstininkai yra tikrieji kovotojai. Tarp jų pirmiausia reikia paminėti snaiperius. Jų veiksmai turi būti ypatingai vertinami:

5 taiklūs šūviai: kareiviai, kurie nebuvo rengiami kaip snaiperiai: paminėjimas divizijos specialiame įsakyme ir penkios dienos neeilinių atostogų, o po to perkėlimas į snaiperius. 10 taiklių šūvių: septynių dienų neeilinės atostogos, II laipsnio Geležinis kryžius, paminėjimas divizijos specialiame įsakyme. 20 taiklių šūvių: 1-osios pakopos snaiperio ženklelis. 30 taiklių šūvių: 14 dienų neeilinės atostogos, paminėjimas korpuso specialiame įsakyme. 40 taiklių šūvių: 2 -osios pakopos snaiperio ženklelis. 50 taiklių šūvių: 20 dienų neeilinės atostogos, I laipsnio Geležinis kryžius, paminėjimas specialiame armijos įsakyme. 60 taiklių šūvių: 3-osios pakopos snaiperio ženklelis. 100 taiklių šūvių: siūlymas apdovanoti auksiniu Vokietijos kryžiumi. Atostogas visais atvejais suteikia divizijos vadas. Apie snaiperį, iššovusį 50 ir 100 taiklių šūvių, pranešama asmeniškai SS reichsfiureriui. Jo pavardė paminima SS reichsfiurerio specialiame įsakyme visoms SS kariuomenės rūšims bei folksgrenadierių divizijoms“. (17-osios motorizuotos pėstininkų divizijos Gotz von Berlichingen laikraštis Die Eiserne Faust, 1945 m. vasaris) Iš to matyti, kad Heinrichas Himleris apdovanojimų už narsą suteikimą siejo su patvirtintų taiklių šūvių skaičiumi.

Remiantis šiuo įsakymu, snaiperį, iššovusį 100 patvirtintų taiklių šūvių, jo pulko vadas galėjo siūlyti apdovanoti auksiniu Vokietijos kryžiumi.

Jeigu Brunas Sutkus būtų tarnavęs vienoje iš folksgrenadierių divizijų arba SS kariuomenėje, galimas daiktas, būtų pasiūlytas apdovanoti auksiniu Vokietijos kryžiumi arba, iššovęs 200-ąjį taiklų šūvį, garbės sagtimi, arba Riterio kryžiumi. Tačiau tai galų gale tėra spėlionės, kaip ir įvairūs pasisakymai apie Sutkų, beje, nepagrįsti įrodymais, esą jis buvo pasiūlytas Riterio kryžiaus apdovanojimui gauti.

Neabejotinas ir kartu išties keistas faktas yra tas, kad Brunas Sutkus nebuvo apdovanotas nė vienu aukščiausiu apdovanojimu, nors jo divizijos, korpuso ir armijos vadai visąlaik žinojo jo patvirtintų taiklių šūvių skaičių.

Siūlymą turėjo pateikti bataliono vadas, kuris buvo tiesioginis Sutkaus vadas ir kuriam Sutkus buvo visą laiką pavaldus. Gal tai nebuvo padaryta dėl nuolatinių divizijos gynybinių mūšių? O gal prašymas buvo parašytas, bet nepasiekė atitinkamų instancijų? Šito jau nebeįmanoma išsiaiškinti.

Tiesa, vienintelis, bet ne itin aukštas apdovanojimas buvo Bruno Sutkaus paminėjimas 1944 m. lapkričio 25 d. Vokietijos vermachto suvestinėje. Jau vien dėl to jis pateko į Vokietijos karo istoriją.

Ilgus metus, pradedant 1990-aisiais, Lietuvos laikraščiai rašė apie Bruno Sutkaus gyvenimą ir jo, kaip snaiperio, kovas fronte. Dideliuose, objektyviai parašytuose straipsniuose pasakoja jis pats, spausdinamos nuotraukos, kur jis vilki kario uniformą, ir jo apdovanojimus patvirtinantys dokumentai. Lietuvos kariuomenė prašė jo Karo akademijoje Vilniuje skaityti paskaitas jauniems Lietuvos kariams.

Kai 1997 m. Brunas Sutkus galiausiai grįžo į Vokietiją, 1998 m. sausio 20 d. Bavarijos centrinė mokesčių reguliavimo tarnyba atsisakė jam suteikti integravimosi paramą. Štai tokio įvertinimo jis sulaukė Vokietijoje, kuri rodo tokią pagarbą seniems kareiviams, kovojusiems ir liejusiems kraują už Vokietiją.