Бруно Сюткус - Snaiperis

Mane spyrė nekantrumas, ir aš patraukiau toliau, Fichtenhoės kryptimi, laikydamasis arčiau Šešupės. Nors aš ir buvau čia užaugęs, bet dabar — niekaip negalėjau to suvokti — vietos atrodė visiškai nepažįstamos, viskas per karą ir pokario metais buvo užžėlę. Laukai, kuriuos aš kadaise ariau savo arklių kinkiniu, dabar dirvonavo.

Kadaise čia gyveno taikūs žmonės ir sunkiai dirbo — motina žemė maitino juos visus. Čia buvo mūsų gimtinė, čia buvo mūsų namai.

Dabar prieš mano akis plytėjo sunykęs, apleistas kraštovaizdis, kuriame buvo matyti rusų veiklos ženklai. Mano akys pasruvo ašaromis. Aš praėjau tvenkinį, kuris buvo dvaro parke ir kadaise labai prižiūrimas. Ten tebeaugo milžiniškos eglės. Tebebuvo išlikęs kadaise per karą išraustas kulkosvaidžio lizdas, atsuktas į Šešupės pusę. Parkas buvo labai apleistas, apaugęs krūmais. Aš patraukiau toliau. Kur anksčiau stovėjo Amo Braemerio dvaro sodyba, dabar buvo išlikęs tik rūsys ir riogsojo statybinio laužo krūva. Sodyba buvo sulyginta su žeme.

Namų, kuriuose anksčiau gyveno dvaro darbininkai, taip pat nebebuvo. Tik iš dilgėlių, kurios žėlė šiukšlėse, aš galėjau nustatyti, kur kadaise būta namų, kur buvo ir mūsų namas, mūsų daržas. Čia stovėjo mano tėvų namas, kuriame aš užaugau. Aš atsiklaupiau, mano akys klaidžiojo po žemę, o per skruostus riedėjo ašaros; aš jas nusivaliau. Tai buvo viskas, ką aš radau.

Patraukiau toliau Fichtenhoės kaimo link. Kapinėse prisiskyniau puokštę neužmirštuolių. Kapus juosusios tvorelės buvo išvartytos, tebestovėjo vos keli kryžiai. Viską buvo užgožę medžiai ir krūmai. Aš pabandžiau surasti Valterio Šėferio kapą. Bet niekaip neįstengiau nustatyti, kur jis yra, nes viskas buvo užžėlę ir apaugę krūmynais. Aš, kuris čia užaugau ir viską pažinojau, po daugelio metų nebeįstengiau susigaudyti.

Skaudančia širdimi atsisveikinau su man brangiais gimtinės žemėje palaidotais mirusiaisiais. Ilsėkitės su Dievu ramybėje savo mylimos tėvynės žemėje. Aš esu jūsų dalis!

Aš aptikau klonį, kuris driekėsi Šešupės link. Įtariai apsidairiau ir pasijutau kaip vagis, paslapčia įsigavęs į savo gimtuosius Rytprūsius, kurie dabar buvo užgrobti svetimšalių okupantų.

Aš nusirengiau, savo kelnes ir batus užsidėjau ant galvos ir perbridau į kitą Šešupės krantą, į Lietuvą.

Šitoks po daugelio metų buvo mano apsilankymas gimtuosiuose Rytprūsiuose! Čia kadaise buvo mano namai. Čia amžiams liks mano širdis.

XXXXVIII skyrius BRIGADININKAS Darbas gelžbetoninių konstrukcijų gamykloje

Gelžbetoninių konstrukcijų gamykloje aš dirbau brigadininku. Buvau suvirintojas, bet tekdavo padirbėti ir kitose srityse. Jeigu reikėdavo, žiūrėdavau, kad technika veiktų tvarkingai, nes daug ten dirbusių alkoholikų neįstengdavo tuo pasirūpinti.

Mano sesuo Ida Šerenberger mirė Dortmunde aštuoniasdešimtaisiais, jos vyras mirė kiek anksčiau.

Atėjo nauji laikai. Lietuva siekė nepriklausomybės. Tačiau tik 1989 m., kai baigėsi bolševikų valdymo era, aš buvau išlaisvintas iš bemaž visą gyvenimą trukusios tremties ir reabilituotas. Tais metais Lietuvos Aukščiausioji Taryba paskelbė Lietuvos nepriklausomybę.

1990 m. pavasarį aš sunkiai susirgau. Gripo komplikacijos sukėlė plaučių ir širdies negalavimus. Gydanti gydytoja man patarė nebedirbti, nors darbas buvo mano vienintelė atrama. Be to, negalėjau daugiau palikti savo žmonos vienos. Bėgo savaitės, dienines pamainas keitė naktinės. Tonė bijojo likti viena.

Mudu gyvenome trijų kambarių bute. 1991 m. aš gavau 500 rublių pensiją. Tai buvo viskas, ką mes turėjome. Mano sūnus gyveno Kėdainiuose, už 150 kilometrų nuo mūsų. Todėl aš nemačiau kitos išeities, kaip tik dirbti toliau.

XXXXIX skyrius SUGRĮŽIMAS Į TĖVYNĘ Vėl laisvas po 45 metų

Atėjo 1990-ieji. Irmgarda, mano sesers Idos duktė, atsiuntė man ir mano sūnui iškvietimą, kurio dėka gavau leidimą aplankyti Vokietiją. Po 45 metų galiausiai išsipildė mano svajonė grįžti į gimtąją Vokietiją. 1990 m. gegužės 12 d. mudu su sūnumi iš Maskvos išvykome į Dortmundą. Kadangi traukinys buvo perpildytas, gavome stovėti aštuonias valandas, kol važiavome nuo Berlyno iki Dortmundo; važiavome visą naktį ir kitą rytą atvykome į Dortmundą. Mes neturėjome vokiškų markių, tik rusiškus rublius, kurie Vokietijoje buvo beverčiai, ir niekas mums jų nenorėjo iškeisti. Buvo ne kas atsidurti svetimame mieste be pinigų. Be jų neatsidarydavo ir automatinės tualetų durys.

Gatvė, kurioje gyveno Irmgarda Šrioter, buvo netoli geležinkelio stoties. Galiausiai, pasiklausdami praeivių, mes ją radome. Tačiau Irmgardos nebuvo namie, ji buvo išvažiavusi į turgų. Tad niekas mūsų neįleido vidun, ir gavome jos laukti gatvėje. Tada mes susiradome Bachštrasę, kurioje iki mirties gyveno mano sesuo. Po jos mirties į butą įsikėlę nuomininkai maloniai leido mums užeiti, kai pasakiau jiems, kad esu ponios Šerenberger brolis. Po kurio laiko iš turgaus grįžo Irmgarda. Aš pasimačiau su savo dukterėčia! Mes abu buvome gimę tą pačią dieną, gegužės 14-ąją.

Aš iškart paskambinau savo senai karo laikų meilei, buvusiai Raudonojo Kryžiaus medicinos seseriai Erikai Regli-Lenc į Andermatą Šveicarijoje. Ji jau kitą dieną atvyko Dortmundą. Tai buvo džiaugsmingas pasimatymas po 45 metų.

Tada mes nuvažiavome į Paderbomą pas mano sesers Margotės vyriausią dukterį. Mano sesuo Ida jai ir jos vyrui buvo perdavusi saugoti visus mano dokumentų originalus. Deja, ji jau nebeturėjo mano karo apdovanojimų ir rankinio laikrodžio, kuriuos jiems 1958-aisiais perdavė Erika.

Kartu su Irmgarda mes nuvykome į miesto savivaldybę ir pasiteiravome, kaip galėtume gauti Vokietijos pilietybę. Mums buvo pasakyta, esą mes turėtume kreiptis į Migracijos tarnybą. Tik ten aš būčiau galėjęs parašyti prašymą, kurio svarstymas, ko gero, būtų atidėliojamas ne vienerius metus. Gausiai apdovanoti, mes po savaitės grįžome atgal į Lietuvą.

Žlugus komunistų valdžiai, manimi susidomėjo lietuvių laikraščiai. Jie spausdino išsamius straipsnius apie mane, buvusį Vokietijos vermachto snaiperį. Iki pat 2000-ųjų metų Lietuvos laikraščiai rašė apie mane, mano gyvenimą ir kovas fronte.

Į mane atkreipė dėmesį besikurianti Lietuvos kariuomenė. Vilniuje aš kelis kartus skaičiau paskaitas jauniems kareiviams apie fronte įgytą savo snaiperio patirtį. Tą patį dariau ir Karo akademijoje Vilniuje.

Prasidėjo nervus gadinanti kova dėl Vokietijos pilietybės atgavimo. Tik pasibaigus teismo procesui dėl pilietybės suteikimo, 1994 m. aš gavau Vokietijos užsienio pasą.

1995 m. Vilniuje mane aplankė Vokietijos federalinio ministro pavaduotoja ir Bundestago deputatė Gertrūda Dempvolf, norėdama man pagelbėti.

Vėliau mirė Tonė, kuria aš rūpinausi iki pat galo. Aš nusprendžiau dar kartą susituokti ir vedžiau mielą moterį, su kuria susipažinau ir kuri buvo vardu Lidija.

Galiausiai išaušo diena, kai galėjau išvykti iš Lietuvos. 1997 m. sausio 29 d. mes per senąjį Dancigo (Gdansko) miestą atvykome į Berlyną.

Šitaip aš po 52 metų pagaliau grįžau į Vokietiją.

LEIDĖJO BAIGIAMASIS ŽODIS

Bruno Sutkaus apdovanojimai:

II laipsnio Geležinis kryžius — 1944 m. liepos 6 d.

Sužeistojo ženklelis (juodas) — 1944 m. rugsėjo 7 d.

I laipsnio geležinis kryžius — 1944 m. lapkričio 16 d.

III pakopos snaiperio ženklelis — 1944 m. lapkričio 21 d.

Paminėtas vermachto suvestinėje — 1944 m. lapkričio 25 d.