Бруно Сюткус - Snaiperis

Aš įsitaisiau 376-ajame taške. Devintą valandą vienas rusas iškišo galvą. Nors tai truko vos kelias sekundes, man to pakako, kad spėčiau nusitaikyti ir iššauti iš 200 metrų atstumo. Jis krito aukštielninkas. Kairiajame kuopos sparne 9 val. 30 min. iš 150 metrų nušoviau dar vieną priešą.

Vakare gulėjau ir stebėjau apkasus kasantį priešą, kuris įrengė blindažą ir šitaip gerokai apribojo man matomumą. Tarp 20 val. 30 min. ir 21 val. dar tris kartus taikliai šoviau iš 200 metrų atstumo.

Gerai atsimenu šiuos gynybinius mūšius, kuomet teko atmušinėti priešo atakas. Rusai savo žuvusius ir sužeistus karius paliko niekieno žemėje. Mes manėme, kad naktį jie grįš jų palaidoti, nes mes niekada nepaliktume šitaip gulėti saviškių. Tačiau jie negrįžo. Vienas sužeistas rusų kareivis gulėjo maždaug už 150 metrų nuo mūsų ir 120 metrų nuo rusų apkasų. Aš, aišku, jo nenušoviau. Mes manėme, kad kitą naktį jo ateis paimti. Kitą rytą jis tebegulėjo ten pat ir judino galvą. Mes piktinomės, kad rusai savo sužeistuosius taip beširdiškai palieka mirti.

1944 m. liepos 5 d., penki taiklūs šūviai prie kelio Slobodka Lesna — Chlobyčinas Lesnas.

Naktį 196-ojo motorizuoto pėstininkų pulko 7-osios kuopos ruože užėmiau poziciją niekieno žemėje, maždaug 50 metrų nuo mūsų minų lauko.

Kai ketvirtą ryto šiek tiek prašvito, priešo pusėje pastebėjau snaiperį. Jis slėpėsi medyje. Man pavyko jį nušauti dviem šūviais. Jis krito nuo medžio ir liko kyboti tarp šakų.

Rusai per kelias valandas dar labiau pasistūmėjo įrenginėdami kulkosvaidžio lizdą, kurį aš jau galėjau matyti.

Man pavyko aptikti dar vieną snaiperį. Mes šovėme vienas į kitą tuo pačiu metu. Aš aiškiai mačiau, kaip jis nugriuvo ir kaip jo kulka įsmigo prie pat manęs.

Priešų kulkosvaidį aš irgi priverčiau nutilti, nes nušoviau kareivius, įsitaisiusius priėjo.

Liudininkas: leitenantas Kaulis.

VII skyrius MANO PIRMOJI SNAIPERIO PATIRTIS

Snaiperis turi paisyti daugybę dalykų. Jo šautuvas turi būti gerai įšaudytas. Už 100 metrų aš vietoje taikinio pritvirtinau mažą lapelį ir nupiešiau ant jo raudoną tašką, kurį galėjau uždengti nykščiu. Visi mano penki šūviai pataikė į raudoną tašką taip, kad kulkų padarytas žymes irgi galėjau uždengti savo nykščiu.

Snaiperis turi gebėti tiksliai nustatyti atstumą ir paisyti vėjo krypties bei stiprumo. Kiekviena smulkmena yra svarbi. Snaiperis turi pasikliauti savo gebėjimais. Jis turi nuolat tobulinti savo įgūdžius. Žygiuojant arba sėdint apkasuose, mums reikėdavo nuolat nustatyti atstumus, nes Antrajame pasauliniame kare dar neturėjome optinių taikiklių su automatiniu nuotolio nustatymu. Taip pat turėjom nuolat treniruotis teisingai atpažinti taikinį. Tuomet reikėjo žiūrėti iš viršaus į apačią, iš kairės į dešinę ir atvirkščiai, kad suprastum, ar matai augalus, ar dirbtinę maskuojamąją medžiagą, ar nuvytusius lapus, ar išmintą žolę. Rusai buvo geri maskavimosi meistrai. Ją snaiperiai dažniausiai būdavo taigos medžiotojai, kurie buvo tikri gamtos vaikai.

Šaudyti reikėjo išmokti ir nuolatos praktikuotis. Snaiperis per optinį taikiklį mato taikinį daug kartų padidintą. Taikinį, esantį už 400 metrų, matai taip arti, tarsi jis būtų už 100 metrų. Taikydamasis jauti savo širdies plakimą. Vos tik taikinys atsiduria optinio taikiklio linijų susikirtime, reikia nedelsiant šauti. Gaidukas turi nusispausti labai lengvai, kad šūvio momentu šautuvas staiga nekryptelėtų į šoną. Negana to, kad pataikytum į taikinį, reikia labai pasitikėti savo jėgomis.

Vis dėlto taikliai šaudyti galima ir iš 800 metrų, bet didesnė tikimybė pataikyti, kai šauni iš 400-100 metrų. Nieko nebus, jeigu tik šaudysi. Priešą reikia dar ir nukauti, kitaip jis nušaus tave.

Kai buvau paskirtas į vieną mūsų bataliono kuopą, kurios ruože ėmė reikštis priešo snaiperiai ir kurie jau buvo nušovę kelis mūsiškius, pirmiausia atidžiai apžiūrėjau vietovę ir pasvarsčiau, kokią vietą pasirinkčiau, jeigu būčiau priešo snaiperis. Snaiperis šauna ne tiesiai iš priekio, o būdamas maždaug 40 laipsnių į šoną nuo taikinio, kad būtų ne taip greitai pastebėtas. Snaiperis turi būti gerai pasislėpęs ir užsimaskavęs toje vietoje, iš kurios geriausiai matyti priešo pozicijos. Jis turi kuo tiksliau nustatyti atstumą ir nusitaikyti taip, kad šūvis nebūtų per aukštas arba per žemas. Kai kurie snaiperiai šaudo trasuojančiomis kulkomis. Tai visiška beprotybė. Nes šitaip priešas iškart imsis atsargumo priemonių ir greičiau nustatys snaiperio poziciją.

Snaiperis niekada neturi užimti pozicijos prie gerai matomo objekto, pavyzdžiui, medžio, kurį priešas galėtų greitai pastebėti. Maskuotė turi būti kruopščiai priderinta prie tos vietovės aplinkos. Reikia visada turėti galvoje, kad priešo snaiperis yra taip pat gerai parengtas. Snaiperis turi niekada neprarasti atsargumo, savikliovos ir savitvardos, priešui negalima suteikti nė menkiausios galimybės šauti. Pakanka menkiausio neatsargaus žingsnio, kurį priešas gali panaudoti šūviui. Visada reikia įsitikinti, ar taikinys tikras, ar priešo snaiperis tiesiog paspendė spąstus. Reikia žaibiškai nusitaikyti ir veikti greičiau už priešą, tuomet išsaugosi gyvybę, kurią vieną teturi.

Aš pats dalyvavau 52 snaiperių dvikovose ir likau gyvas tik todėl, kad priešas tiksliai nenustatė nuotolio iki manęs, ir jo paleistos kulkos skriejo per arti arba per aukštai, arba jis neatsižvelgė į vėjo poveikį.

Snaiperis privalo turėti kone septintą pojūtį, kad kaip galima greičiau pastebėtų priešo snaiperį.

Aš turėjau karabiną 98k, kurio kryptukas buvo su gaubteliu, Ajak firmos keturis kartus didinantį optinį taikiklį, kuris buvo pritvirtintas ant žemo stovo.

Taip pat svarbu, kokias kulkas naudoja snaiperis. Aš šaudžiau specialiomis kulkomis. Geriausios buvo jugoslaviškos ir prieš karą pagamintos vokiškos, nes jų nukrypimas buvo mažesnis.

Snaiperis turi atsižvelgti į saulės padėtį ir atkreipti dėmesį į savo žiūronus, kad jie neatspindėtų saulės šviesos ir neišduotų jo pozicijos. Aš dėvėjau specialią maskuojamąją striukę, kuri buvo duodama tik snaiperiams. Ji buvo ruda, o jos vidinė pusė — balta. Ją buvo galima išversti ir nešioti kita puse. Ji buvo plataus kirpimo, todėl labai patogi ir turėjo gobtuvą.

Reikia tvarkingai prižiūrėti šautuvą. Vamzdžio vidus turi būti be jokių dėmių ir visada gerai suteptas alyva, nes nuo to irgi priklauso tavo gyvybė. Jis turi būti pakabintas arba pastatytas taip, kad negalėtų nukristi ir sugesti. Snaiperis privalo visada pasitikėti savo šautuvu.

Snaiperis yra pavaldus bataliono vadui. Prieš mūšį jis turi kuopos vadui pranešti apie savo išvykimą, o po mūšio prisistatyti atgal į batalioną.

VIII skyrius SUNKUS IŠBANDYMAS Mūšiai prie Vengrų raguvos

1944 m. liepos 6 d., keturi taiklūs šūviai Lunos proskynoje, į šiaurę nuo Vengrų raguvos.

Aš su dviem vyrais buvau 196-ojo motorizuoto pėstininkų pulko 5-osios kuopos ruože. Mums buvo pavesta žvalgybinė užduotis: prasiskverbti į rusų užimtą miškingą teritoriją ir nustatyti, kur priešas įrengė ir įtvirtino savo pozicijas. Mums besėlinant, mus pastebėjo rusų sargybinis. Man teko jį nušauti. Netrukus nušoviau dar vieną, kuris mėgino perbėgti proskyną.

Vėliau mus pastebėjo priešo žvalgų būrys, kurį sudarė septyni vyrai. Jie norėjo mus apeiti ir atkirsti kelią, kad negalėtumėm pasitraukti. Aš nieko nelaukdamas nušoviau pirmąjį kulkosvaidininką ir šliaužte bei trumpais perbėgimais ėmiau trauktis atgal į 5-osios kuopos pozicijas. Iš ten man pavyko miško užvartų vietovėje, iš kurios toliau judėjo žvalgų būrys, nušauti dar vieną rusą, sprendžiant iš uniformos, karininką. Mes be nuostolių grįžome atgal į kuopą. Liudininkai: puskarininkis Herzelis ir grandinis Valteris.