Бруно Сюткус - Snaiperis

Mūsų mokomojoje kuopoje aš pasižymėjau jau per pirmąjį šaudymą koviniais šoviniais. Šaudant dalyvavo vyresnysis leitenantas Braunas ir bataliono vadas. Šaudydamas į už 100 metrų esantį taikinį, kurį sudarė dvylika apskritimų, aš penkiais šūviais surinkau 59 taškus. Tada turėjau šauti dar penkis kartus į užmaskuotą taikinį ir surinkau 58 taškus iš 60 galimų.

III skyrius SNAIPERIŲ KURSAI Mokymasis Vilniuje

Mokomojoje kuopoje aš buvau neilgai. Jau maždaug po mėnesio buvau išsiųstas į Lietuvą, į kursus snaiperių rengimo mokykloje Vilniuje. Snaiperių rengimo mokykla buvo įsikūrusi kareivinių komplekse prie pat Šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Tame pačiame komplekse buvo ir karo mokykla, kurioje buvo rengiami karininkai. Mūsų snaiperių kursai truko nuo 1943 m. rugpjūčio 1 d. iki gruodžio pabaigos.

Kursų metu mums, be kita ko, buvo rodomi trofėjiniai rusų filmai, iš kurių mes sužinojome, ką snaiperis turi ypač gerai mokėti, pavyzdžiui, tiksliai pažinti vietovę, gerai maskuotis, taikliai šaudyti, nustatyti atstumą.

Per penkis mėnesius trukusius kursus mes išmokome pagalvoti apie menkiausias smulkmenas, į kurias snaiperis turi būtinai atkreipti dėmesį, kad galėtų pastebėti užsimaskavusį priešą ir pats išvengti jo kulkos. Mokymo instruktoriai gerai išmanė savo darbą. Jie išmokė mus vietovėje atpažinti taikinius, juos apibūdinti, nustatyti atstumą iki jų ir šaudyti į judančius taikinius. Šaudydamas į toli esančius taikinius aš padariau didelę pažangą ir išmokau meistriškai taikytis. Aš suvokiau, jog per penkis mokymų mėnesius turiu išmokti kuo daugiau, kad fronte likčiau gyvas.

Besibaigiant kursams, man buvo įteiktas naujas snaiperio šautuvas su pritaisytu optiniu taikikliu, žiūronai ir maskuojamoji striukė.

Aš gavau pažymėjimą apie sėkmingai baigtą snaiperių mokyklą ir nurodymą niekada niekam neatiduoti savo snaiperio šautuvo.

IV skyrius KARINIAME DALINYJE 68-oji pėstininkų divizija

1944 m. sausio pradžioje aš grįžau į lauko mokomąjį batalioną prie Kolomėjos, netoli geležinkelio ruožo Minskas — Orša. Tenai buvo baisus sujudimas — visi rengėsi žygiui. Mes buvome susodinti į parengtus vagonus. Mūsų mokomasis batalionas turėjo prisijungti prie 68-osios Berlyno — Brandenburgo pėstininkų divizijos 196-ojo motorizuoto pėstininkų pulko, kuris buvo performuojamas Debicos mokomajame poligone netoli Krokuvos.

Mes važiavome per visą Lenkiją ir ne kartą turėjome sustoti, nes tekdavo remontuoti partizanų susprogdintus bėgius.

Debicos mokomajame poligone mes buvo paskirstyti. Aš buvau paskirtas snaiperiu į 196-ojo motorizuoto pėstininkų pulko II batalioną. Ten aš iškart gavau 21 dieną atostogų ir galėjau vykti namo. Atostogos prabėgo greitai.

Po atostogų grįžau į savo dalinį. Mes kartu su 68-ąja pėstininkų divizija turėjome būti dislokuoti prie Tamopolio, kur vyko įnirtingi mūšiai. Netoli Tamopolio mūsų traukinys buvo sustabdytas, nes rusų tankai pralaužė vokiečių gynybines linijas, ir Tamopolio miestas jau buvo apsuptas priešų. Rytų fronto vadavietė mus atšaukė ir kaip atsarginį batalioną pasiuntė į Mezerico mokomąjį poligoną (pavadintą „Sliekų stovykla“.) netoli Frankfurto prie Oderio.

68-ąją pėstininkų diviziją sudarė 169-asis, 188-asis ir 196-asis motorizuoti pėstininkų pulkai, 168-asis artilerijos pulkas, 168-asis žvalgybos, 168-asis prieštankinis ir kiti daliniai, suformuoti pagal įprastą to meto pėstininkų divizijos suskirstymą.

1941 m. birželio mėnesį, karo su Rusija pradžioje, ši divizija buvo dislokuota rytuose. Ji dalyvavo mūšiuose Čerkasų, Poltavos ir Charkovo vietovėse, 1942 m. pirmoje pusėje kovėsi prie Iziumo, nuo 1942 m. rudens iki 1943 m. pradžios — prie Voronežo, 1943 m. pavasarį — Obojano apsupime ir prie Sumų, vasaros ofenzyvoje — prie Kursko ir 1943–1944 m. žiemą asmeninio Adolfo Hitlerio SS pulko 1-osios SS tankų divizijos pusėje Kijevo, Žitomiro, Radomyslio vietovėse.

1944 m. vasario ir kovo mėnesiais divizija buvo performuota Dembos mokomajame poligone, iš kurio kovos grupė buvo pasiųsta į Kovelį. Kol Mezerico mokomajame poligone mes toliau buvome mokomi, gausūs mūsų 68-osios pėstininkų divizijos daliniai atmušinėjo nepaliaujamas priešų atakas gynybiniuose mūšiuose Tamopolyje, kur jie buvo apsupti ir patyrė milžiniškus nuostolius. Galiausiai daliniams pavyko prasiveržti iš apsupties.

Vėliau 68-oji pėstininkų divizija buvo papildyta. Aš ir vėl turėjau prisistatyti į 196-ojo motorizuoto pėstininkų pulko II bataliono štabą.

V skyrius FRONTE Lembergo vietovėje

Atėjo laikas, kai mums buvo įsakyta vykti į frontą. Mes turėjome pakeisti vengrų dalinį, kuris vakarų Ukrainoje atmušinėjo įnirtingas priešų atakas ir turėjo didžiulių nuostolių.

Išeities pozicijas pasiekėme po pietų ir iškart užsimaskavome, kad priešas, kurio lėktuvai nuolat skraidė netoliese, mūsų nepastebėtų pirma laiko.

Mūsų 68-oji pėstininkų divizija buvo dislokuota Lembergo vietovėje ir pavaldi 1-ajai Vengrijos armijai.

Dabar padėtis tapo rimta. Į mūsų širdis ėmė smelktis baimė, kai išgirdome mūšio triukšmą, kanonadą ir kulkosvaidžių tratėjimą. Ką man bus paruošęs likimas?

Kai sutemo, pajudėjome priešakinių linijų link. Praėjome pro degantį rusų tanką, kuris prasiveržė pro mūsų linijas ir buvo pašautas faustpatronu. Ore tvyrojo degančių lavonų smarvė. Visur buvo daugybė žuvusių vokiečių, vengrų ir rusų kareivių. Negyvėliai buvo išpurtę, pajuodę ir dvokė, nes jau kuris laikas gulėjo saulėje. Mes pakeitėme vengrus, kurie mūšio lauke paliko savo žuvusius karius. Tuo metu priešas visgi pastebėjo, kad šiame ruože kažkas vyksta ir, norėdamas mums sutrukdyti, apšaudė mūsų pozicijas.

Visai netoli buvo sodyba, kurios kiemo vidury buvo mūsų minosvaidžio pozicija. Per vieną atokvėpio akimirką minosvaidžio kariai jau rengėsi užkąsti duonos, kai į juos pataikė sviedinys. Vienam iš mūsiškių sprogimas nutraukė galvą, o kitam perplėšė krūtinę ir pilvą. Praėjo vos dvi valandos nuo pozicijos užėmimo, o šiedu kareiviai jau buvo negyvi. Aš apdengiau juos šiaudais ir, drebėdamas visu kūnu, kuo greičiau sprukau iš ten.

Dešimtą valandą prasidėjo artilerijos ugnis. Į mūšį stojo priešų tankai ir pėstininkai. Tai buvo vietinės reikšmės mūšiai, siekiant išsiaiškinti mūsų fronto silpnąsias vietas. Daugelis mūsų — turbūt veikiau iš baimės — pradėjo šaudyti, kai priešas dar buvo už 500-600 metrų. Bet norint tiksliai pataikyti, priešui reikia leisti priartėti 200-150 metrų. Savo baimę aš jau buvau nugalėjęs anksčiau. Aš, aišku, irgi galvojau apie mirtį ir prisiminiau savo motinos atsisveikinimo žodžius: ne žudyti, o tik vykdyti savo pareigą. Dabar mes juk buvome kareiviai. Todėl aš privalėjau šaudyti, vadovaudamasis šūkiu: arba aš priešą, arba jis mane!

Sovietų pusėje pastebėjau azijietiškų veido bruožų karininką, kuris su pistoletu rankoje savo kareivius vertė pulti mūsų pozicijas, ir jį nušoviau. Šoviau dar kelis kartus. Visi šūviai buvo taiklūs. Šitaip mes privertėme priešą pasitraukti į priedangą. Kas tik pakildavo ir mėgindavo pulti, buvo nušautas. Rusų komisarai iš užpakalio vertė savo kareivius pulti nepaisant mūsų gynybos ugnies. Aš pirmiausia nusitaikiau į komisarus ir juos nušoviau. Kai puolantys rusai pastebėjo, kad jų komisarai negyvi, grįžo atgal į savo išeities pozicijas. Puolimas mūsų ruože buvo atremtas.