Бруно Сюткус - Snaiperis

Daugelis mūsų kareivių susirgo. Mūsų karių išsidėstymas vis dar buvo nepakankamai tankus. Kai kur sargybos postus skyrė 100 metrų. Naktimis sargybiniai nematė vienas kito ir nežinojo, ar kaimynas apskritai dar gyvas, kai priešas smarkai apšaudydavo mūsų linijas.

Aš buvau besemiąs vandenį iš apkaso, kad galėčiau stovėti ant lentos, kai išvydau, kaip mano draugas Horstas truputį pasikėlė, norėdamas pažvelgti pro apkaso kraštą. Priešas veikiausiai jį pastebėjo ir apšaudė iš kulkosvaidžio. Horstas griuvo. Aš jį spėjau pagauti, kad jis nenuvirstų į apkase telkšojusią balą. Iš nugaros jam bėgo kraujas. Aš šokau tvarsyti jo žaizdą, bet Horstas tik mostelėjo ranka, nes žinojo, kad mirs. Aš jo dar paklausiau, ar jam labai skauda. Jis atsakė, jog jaučiasi taip, tarsi jį varstytų degančios adatos. Silpstančiu balsu jis manęs paprašė parašyti jo motinai ir pranešti, kad jis žuvo ir kad ji bei jo sužadėtinė jo nebelauktų. Stiklinėmis akimis jis paskutinį kartą šūktelėjo ir mirė.

Dabar jis nebejautė šalčio, mirties baimės ir alkio.

1944 m. spalio 31 d., trys taiklūs šūviai, du kilometrai į šiaurės rytus nuo Kružlovo.

Tądien aš buvau pasiųstas į 6-ąją kuopą. Auštant mudu su mano palydovu perėjome mūsų pagrindinę fronto liniją ir atsidūrėme niekieno žemėje, kur įsitaisiau ant vienos aukštumos, kad galėčiau matyti rusų pozicijas prie Pizanos kaimo ir stebėti netoliese esantį pakilimo-nusileidimo taką. Ant tako kaip tik vyko intensyvus judėjimas. Mes apsikasėme ir užsimaskavome. Kai rūkas šiek tiek išsisklaidė, galėjome apžiūrėti kaimą. Tenai stovėjo keletas puolimui parengtų priešo tankų. Pro šalį pražygiavo didoka rusų kolona. Man pavyko pastebėti du vadovaujančius karininkus ir juos nušauti iš 500 metrų atstumo.

Rusai bematant kaip pasiutę ėmė pliekti iš šautuvų, pistoletų, automatų, kulkosvaidžių, granatsvaidžių ir artilerijos. Kadangi mūsų slėptuvę įrengiau ne tiesiog priešais, o 40 laipsnių į šoną, jų šūviai mūsų nekliudė. Tačiau atėjo metas keisti poziciją, kadangi rūkas, kuris mus prieš tai saugojo, dabar visiškai išsisklaidė. Traukiantis link mūsų pagrindinės fronto linijos, mus pastebėjo kulkosvaidžio, kurio lizdas buvo įrengtas Pizanoje, tarnyba ir apšaudė. Kulkosvaidininką nušoviau iš 500 metrų nuotolio.

Liudininkas: grandinis Stefesas.

1944 m. lapkričio 2 d., keturi taiklūs šūviai, du kilometrai į šiaurės rytus nuo Kružlovo.

5-osios kuopos ruože rusai labai arti prasibrovė prie mūsų pagrindinės fronto linijos. Feldfebelis Miras mane supažindino su esama padėtimi ir parodė, iš kur priešas stebi ir apšaudo mūsų pozicijas. Ilgiau atidžiai pasižvalgęs, pastebėjau gerai užmaskuotą kulkosvaidžio lizdą ir rusų kulkosvaidininką, kurį nušoviau į galvą.

Tada nuėjau į 6-osios kuopos ruožą, kur puskarininkis Baldaufas parodė vietą, kurią dažnai apšaudydavo rusų automatininkas. Aš jį pastebėjau, kai jis jau ketino grįžti atgal į savo poziciją, ir nušoviau iš 50 metrų atstumo.

Tenai daug nuostolių buvo padaręs dar vienas rusų kulkosvaidis. Du rusus aš nušoviau iš 50 metrų atstumo.

1944 m. lapkričio 3 d., keturi taiklūs šūviai, į šiaurės rytus nuo Kružlovo.

5-osios kuopos ruože aš nušliaužiau maždaug 15 metrų už mūsų pagrindinės fronto linijos. Vienas rusas pastebėjo mane, bet turbūt palaikė saviškiu greičiausiai dėl mano rudos maskuojamosios striukės. Aš jį nušoviau iš 20 metrų. Tačiau tą pačią akimirką į mane šovė priešo snaiperis. Jo paleista kulka atšoko nuo mano plieninio šalmo ir sužeidė mane virš kairiosios akies, pradėjo bėgti kraujas. Jo stebėtojas panoro pakeisti poziciją. Todėl aš jį galėjau nušauti. Tada mane pastebėjo ir apšaudė rusų kulkosvaidininkai. Abu kulkosvaidininkus nušoviau iš 50 metrų atstumo.

Tuo metu dėl nuolatinių čia viename, čia kitame ruože vykdavusių mūšių ir smarkaus priešo artilerijos apšaudymo mūsų aprūpinimas maistu buvo labai nereguliarus. Vieną dieną pas mus atvyko pasiuntinys ir pranešė, esą į pietop nuo čia esantį sugriautą kaimą yra atgabenti maisto produktai. Taip pat jis atvežė mums šaudmenų. Feldfebelis paskyrė du vyrus, kurie turėjo atnešti maisto. Jie į kiekvieną ranką paėmė po keturis katiliukus, o ant kaklo užsikabino diržą su aštuoniomis gertuvėmis. Be to, kiekvienas jų turėjo po maišą duonai, sviestui, dešrai ir šaudmenims sudėti. Priešo pozicijos buvo už 200-300 metrų. Mūsų pusėje kilęs sujudimas ir katiliukų tarškėjimas atkreipė priešo dėmesį. Todėl norėdami suvaržyti mūsų judesius, rusai pradėjo šaudyti iš kulkosvaidžių ir artilerijos.

Mes stebėjomės, kad maisto nešėjai taip ilgai negrįžta. Todėl aš išėjau jų pasitikti. Juos aptikau už 50 metrų nuo mūsų pozicijų. Abu buvo kulkosvaidžių šūvių mirtinai sužeisti į krūtinę. Jie, ko gero, iki paskutinės akimirkos galvojo apie savo alkanus draugus, nes dar spėjo katiliukus pastatyti ant žemės, kad neišsilietų sriuba. Su ašaromis akyse aš nugabenau maistą į mūsų pozicijas.

1944 m. lapkričio 15 d., dvylika taiklių šūvių prie Jastžebeco.

Auštant aš buvau užėmęs poziciją 196-ojo motorizuoto pėstininkų pulko 7-osios kuopos ruože ir stebėjau, kaip rusų snaiperis mus apšaudo. Aš nušoviau jį į krūtinę iš 400 metrų atstumo.

Iš 7-osios kuopos ruože užimtos pozicijos man pavyko pastebėti rusų vadavietę ir 7 val. 30 min. iš 500 metrų atstumo nušauti karininką, kuris, lydymas kito karininko, išėjo iš bunkerio. Kiek vėliau iš 500 metrų atstumo nušoviau dar tris rusus.

Tai pastebėjo kitas priešo snaiperis. 7-osios kuopos ruože jis buvo pastebėtas šiek tiek anksčiau ir jau buvo surengęs kelis išpuolius. Dabar jis nustatė, kur yra mano pozicija, ir ėmėsi mane apšaudyti. Man teko stoti su juo į dvikovą. Aš nustačiau jo poziciją, kai jis paleido šūvį į aprengtą lėlę. Nušoviau jį iš 500 metrų į krūtinę.

Iš tos pačios vietos pastebėjau, kad rusų kareiviai kelkraštyje į žemę įsmeigė kelias egles, norėdami užstoti mums vaizdą. Tačiau artilerijos sviediniai nulaužė kelis medžius, todėl gerai mačiau kelią. Aš pastebėjau kinkinį su vežiku bei keleiviais ir šoviau į arklį. Vežimas liko stovėti kaip tik tame ruože, kurį aš geriausiai mačiau. Aš iš naujo užtaisiau šautuvą ir nušoviau vieną keleivį. Antrasis keleivis jau buvo bešokąs iš vežimo, bet aš ir jį nušoviau. Vežikas nušoko nuo pasostės ir šovė, bet tiesiai į priekį; aš savo poziciją ir vėl buvau perkėlęs maždaug 40 laipsnių į šoną, kad nebūčiau pašautas. Kai vežikas užšoko atgal ant pasostės, man pavyko jį nušauti iš 500 metrų nuotolio.

Mūsų naktinis žvalgų būrys sučiupo rusų belaisvį, kuris per apklausą pasakė, kad vokiečių snaiperis prie bunkerio nušovė generolą, komisarą, pulko ir bataliono vadus.

Aš pastebėjau, kaip rusas leidosi bėgti į priešais 7-osios kuopos ruožą stovinčią sodybą, ir nušoviau jį į krūtinę iš 450 metrų atstumo. Vėliau pastebėjau rusą, kuris iš apkasų samstė vandenį. Aš jį nušoviau, kai jis šiek tiek išlindo virš apkasų krašto.

Kai aš iš 196-ojo motorizuoto pėstininkų pulko 7-osios kuopos vadavietės traukiau į II-ojo būrio pozicijas, mane ir jo vadą apšaudė rusų snaiperis. Prireikė nemažai laiko, kol aš nustačiau priešo snaiperio poziciją ir jį nušoviau iš 450 metrų atstumo, kai jis keitė savo poziciją. Liudininkai: grandinis Koleris, vyresnysis grandinis Adleris, leitenantas Jensenas, puskarininkis Šėferis.

1944 m. lapkričio 16 d., dešimt taiklių šūvių prie Jastžebeco.