Бруно Сюткус - Snaiperis

Rusai į Vokietijos teritoriją įžengė piečiau Gumbinės. Mums tai buvo neįsivaizduojama. Tenai dislokuoti vokiečių daliniai kaip įmanydami stengėsi sustabdyti rusų puolimą. Raudonosios Armijos kovos būdus Rytprūsiuose tik su didelėmis išlygomis galima buvo pavadinti civilizuotais. Vokietijos žemėje niekas: nei kareivis, nei civilis nesijautė saugus prieš sovietus. Visų rangų karininkai jau iš anksto kurstė sovietų armijos kareivių neapykantą. Armijos generolas Ivanas Černiachovskis savo būrius kurstė ta proga paskelbtu specialiu įsakymu: „Jokio pasigailėjimo, fašistų žemė turi būti visiškai nuniokota“.

Vokiečių daliniams pavyko atkovoti Rytprūsių gyvenvietę Nemersdorfą (Nemirkiemį). Tačiau kas ten darėsi? Nemersdorfe rusai nužudė 72 vokiečių kilmės moteris, vaikus ir vyrus. Visos moterys buvo išprievartautos ir gyvos prikaltos prie klojimų durų. Vyrai, moterys, net kūdikiai buvo nužudyti, nušauti, paskandinti. Net prancūzų darbininkai tapo kraujo ištroškusių rusų aukomis. Rytinės Vokietijos dalies gyventojai patyrė pragarą, jie buvo palikti visiškai vieni prieš brutalią sovietų kareivių jėgą.

Tai buvo ne pavienių kareivių ar mažesnių dalinių piktadarystės. Jau anksčiau politinė ir karinė sovietų vadovybė daliniams buvo davusi atitinkamus nurodymus, kuriuos galima patvirtinti dokumentais. Rusų kariuomenių grupių ir armijų štabai, prieš peržengiant Vokietijos sieną, išleido specialius įsakymus, kuriuose buvo raginama plėšti ir žudyti. 1945 m. sausio 5 d. sovietų maršalas Žukovas paskelbė specialų įsakymą I-ajam Baltarusijos frontui (kariuomenių grupei): „Atėjo metas atsiskaityti su vokiečių fašistų niekšais. Didelė ir stipri mūsų neapykanta. [...] Šįkart mes galutinai sutriuškinsime tas vokiečių išperas“. Uja Erenburgas ilgus metus savo primityviomis neapykantos kupinomis tiradomis ragino sovietų kareivius žiūrėti į vokiečius kaip į laukinius žvėris ir juos žudyti.

Prasidėjo paskutinis karo tarpsnis. Raudonosios Armijos žvėriškumų akivaizdoje kiekvienas mūsų žinojo, už ką kovoja. Mes turėjome nuo rusų apginti savo artimuosius, savo tėvynę rytuose. Po atostogų aš vėl grįžau į 196-ojo motorizuoto pėstininkų pulko II-ąjį batalioną. Daugelio draugų jau neberadau. Mūsų batalionas kovojo su priešu prie Kružlovo.

1944 m. spalio 24 d., 53-asis taiklus šūvis, du kilometrai į šiaurės rytus nuo Kružlovo.

Aš buvau pasiųstas į 196-ojo motorizuoto pėstininkų pulko 6-ąją kuopą. Stebėjau rusų automatininką, kuris apšaudė mūsų pozicijas, ir laukiau. Kai jis šiek tiek išlindo iš savo apsauginio apkaso, nušoviau jį iš 150 metrų atstumo.

1944 m. spalio 25 d., dešimt taiklių šūvių, du kilometrai į šiaurės rytus nuo Kružlovo.

Rusai pralaužė mūsų pagrindinę fronto liniją ir mus apsupo. Apsupimo žiedas vis siaurėjo. Mes įrengėme dar vieną gynybinę liniją, iš kurios iš 150 metrų atstumo nušoviau du rusų karininkus.

Rusams puolant bataliono vadavietę, oberfeldfebelis Kestieris iš 8-osios kuopos atkreipė mano dėmesį į mūsiškius apšaudantį sunkųjį kulkosvaidį.

Iš to kulkosvaidžio tarnybos aš įstengiau nušauti du rusus. Karininkas kitiems dviem įsakė perimti kulkosvaidį. Tuodu aš nušoviau iš 80 metrų atstumo, taip pat karininką kuris mėgino pasislėpti. Per mūsų kontrataką aš išvydau, kaip vienas rusų karininkas paliko savo kareivius ir jau rengėsi sprukti. Jį nušoviau.

Per kontrpuolimą mes atkovojome savo bataliono vadavietę. Rusai skubiai traukėsi už mūsų pagrindinės fronto linijos. Jų atsitraukimą aš palydėjau dar dviem taikliais šūviais.

Tačiau per rusų antpuolį palikti mūsų sužeistieji mirė. Du kareiviai buvo nužudyti šūviu į pakaušį, likusieji subadyti durtuvais.

1944 m. spalio 27 d., du taiklūs šūviai, du kilometrai į šiaurės rytus nuo Kružlovo.

Aš buvau pasiųstas į 196-ojo motorizuoto pėstininkų pulko 5-ąją kuopą. Per įnirtingą mūsų pozicijų apšaudymą iš pėstininkų ir sunkiųjų ginklų pamačiau, kaip keli rusai pakilo iš savo priedangų ir puolė mūsų pozicijų link — juos ragino karininkas su pistoletu rankoje. Pirmiausia nušoviau karininką, o po to iš 40 metrų nuotolio nuo kulkosvaidžio bėgantį rusą.

X skyrius NAUJI SNAIPERIAI Pozicinis karas

Galiausiai pas mus atvyko nauji kareiviai. Kartu su pastiprinimu į mūsų batalioną atvyko ir naujas snaiperis. Buvo ruduo, lijo ir snigo. Buvo šalta. Mes buvome kiaurai permirkę ir dar neturėjome žieminių drabužių. Visą savaitę gyvenome pusbadžiu apkasuose. Sovietams po įnirtingų mūšių ne kartą buvo pavykę užimti mūsų apkasus. Gavę pastiprinimą, mes surengėme kontrpuolimą ir išstūmėme priešą iš savo pozicijų. Patyrėme didelių nuostolių, bet vis dėlto mums pavyko išlaikyti savo pozicijas.

Naujasis snaiperis gavo užduotį likviduoti priešo snaiperį. Jis susirado poziciją. Jo pirmas šūvis buvo netaiklus. Antrą kartą šauti jam jau neteko, nes priešo snaiperis nušovė jį į galvą.

Tai man irgi buvo gera pamoka. Aš turėjau galvoti apie pasekmes, nes nuo mano taiklumo taip pat priklausė mano ir kuopos kareivių gyvybė. Taiklumas buvo mano gyvybės garantas.

Atvykęs kitas snaiperis netrukus buvo sunkiai sužeistas ir nebegalėjo toliau kovoti. Taigi batalione likau tik aš vienas snaiperis.

Snaiperiai talkino priešakinėse linijose ir saugojo saviškius nuo priešo snaiperių. Todėl priešas jų bijojo ir nekentė.

1944 m. spalio 29 d., devyni taiklūs šūviai, du kilometrai į šiaurės rytus nuo Kružlovo.

Neilgai stebėjęs, nušoviau rusų kulkosvaidininką, kuris gerai nusitaikęs apšaudė 196-ojo motorizuoto pėstininkų pulko 5-osios kuopos kulkosvaidžio lizdą.

Per antpuolį apšaudant, aš, stovėdamas už medžio, iš 40 metrų atstumo nušoviau tris rusus, kurie pakilo iš savo priedangų, kad apšaudytų mūsų pozicijas.

Feldfebelis Durava iš 196-ojo motorizuoto pėstininkų pulko 5-osios kuopos parodė man rusus, kurie buvo gerai užsimaskavę ir šaudė į mūsų pozicijas. Aš juos greitai aptikau ir vieną po kito du iš jų nušoviau. Po to mes su feldfebeliu Durava apėjome 6-osios kuopos pozicijas, ir jis man parodė vietas, kuriose nuo rusų apšaudymo dažniausiai nukentėdavo mūsų vyrai ir dėl to buvo patirta daug nuostolių. Iš ten aš pastebėjau tris gerai užsimaskavusius rusus: snaiperį, karininką ir stebėtoją. Iš ten buvo į mus nukreipiama artilerijos ir minosvaidžių ugnis. Man pavyko nušauti snaiperį. Karininkas mėgino pabėgti, bet aš jį, kaip ir trečiąjį vyrą, nušoviau iš 40 metrų atstumo.

Liudininkai: grandinis Laschas, grandinis Knepertas, feldfebelis Durava, vyresnysis grandinis Vagneris, grandinis Bita.

1944 m. spalio 29 d. mano bataliono vadas, majoras Herbertas Hofmanas, buvo apdovanotas auksiniu Vokietijos kryžiumi.

1944 m. spalio 30 d., du taiklūs šūviai, du kilometrai į šiaurės rytus nuo Kružlovo.

Aš vėl buvau pasiųstas į pavojingą mūsų pagrindinės fronto linijos vietą, kur priešas šliauždamas tolydžio artėjo prie mūsų apkasų, ruošdamasis pulti. Tenai buvo mūsų jungtinės kuopos pozicijos. Jų ruože aš ir turėjau atlikti užduotį. Prisidengęs taiklia mūsiškių ugnimi, aš nušliaužiau 50 metrų nuo mūsų pagrindinės fronto linijos. Man pavyko iš 20 metrų atstumo nušauti du rusų sargybinius, budėjusius priešakinėse pozicijose.

Liudininkai: grandinis Bita, jungtinė kuopa.

Buvo drėgna ir šalta. Visą laiką lijo. Iš apkasų turėjome semti vandenį, kad apskritai galėtume ten stovėti. Auliniai batai buvo permirkę kiaurai. Negalėjai išsidžiovinti nei drabužių, nei batų.