Бруно Сюткус - Snaiperis

Apyaušriu pamačiau, kaip rusų kareivių būrys iš savo pozicijų pajudėjo sodybos link. Būrio priekyje pastebėjau karininką, kurį nušoviau iš 400 metrų atstumo. Be to, nušoviau dar du kareivius, kurie tempė sunkųjį kulkosvaidį.

Mūsų 7-osios kuopos ruože pastebėjau du rusus, kurie iš pradžių užėmė poziciją griuvėsiuose, o iš ten pajudėjo mūsų pastebėtos kuopos vadavietės link. Aš vieną jų nušoviau; antrasis sustojo, tarsi stabo ištiktas. Tuomet aš jį irgi nušoviau. Tai įvyko 196-ojo motorizuoto pėstininkų pulko 7-osios kuopos ruože.

Tame pačiame ruože aš išsiaiškinau, kad rusai iš savo bunkerio semia vandenį. Tris rusus nušoviau iš 400 metrų atstumo, kai jie iššliaužė iš savo bunkerio.

Po to pastebėjau rusą, kuris per apkasus šuoliais judėjo bunkerio link. Jis buvo užsidėjęs kepurę. Tai greičiausiai būta karininko, nes visi kareiviai apkasuose nešiojo plieninius šalmus. Aš jį nušoviau iš 350 metrų atstumo, kai jis rengėsi naujam šuoliui.

Aš toliau stebėjau vietovę ir pamačiau, kaip tankiai rusai buvo išsidėstę išilgai savo pagrindinės fronto linijos. Mūsų karių išsidėstymo tankumas geriausiu atveju siekė trečdalį jų tankumo.

Iš 600 metrų atstumo pastebėjau rusą, kuris, apsikarstęs granatomis, judėjo pirmyn, ir jį nušoviau.

Liudininkai: grandinis Lenekas, eilinis Peteris Hasas, vyresnysis šaulys Jarošas, eilinis Roderis, grandinis Hiulsemanas.

1944 m. lapkričio 16 d. 68-osios pėstininkų divizijos 196-ojo motorizuoto pėstinitikų pulko vadovybė po mano 100-ojo taiklaus šūvio mane kaip grandinį apdovanojo I laipsnio Geležiniu kryžiumi.

1944 m. lapkričio 19 d., du taiklūs šūviai prie Pšyborovo.

Mane, užėmusį poziciją 5-osios kuopos ruože, pastebėjo kulkosvaidžio lizde tūnojęs priešas. Aš pamačiau iš kulkosvaidžio žiočių lekiančius žybsinčius ugnies pliūpsnius ir nieko nelaukęs pasislėpiau. Kulkos švilpė virš mano galvos iš 500 metrų atstumo. Viena kulka pataikė į akmenį ir, atšokusi rikošetu, kliudė mane virš dešinės akies. Kai kulkosvaidininkas rengėsi pakeisti poziciją, nušoviau jį iš 500 metrų atstumo.

Rusų snaiperis, kuris nepastebimai prasiskverbė į mūsų ruožą, mano poziciją veikiausiai nustatė pagal paskutinį šūvį. Jis šovė į mane. Įstrižai paleista kulka atšoko ir nuplėšė gabalą maskuojamosios medžiagos, dengusios mano plieninį šalmą. Man ir vėl nusišypsojo laimė. Tas snaiperis tikriausiai buvo užėmęs poziciją tiesiai priešais mane. Aš buvau tam pačiam ruože, kuriame anksčiau nušoviau aukštus rusų karininkus.

Kai rusas šiek tiek sujudėjo, aš beregint nusitaikiau ir nušoviau jį į galvą iš 300 metrų nuotolio. Liudininkas: vyriausiasis šaulys Balzas.

Mano žaizda prie dešiniosios akies buvo išplauta ir užklijuota pleistru. Tada aš vėl galėjau kovoti toliau.

XI skyrius APDOVANOJIMAS 3-ojo laipsnio snaiperio ženklelis

1944 m. lapkričio 21 d. aš buvau apdovanotas 3-iojo laipsnio snaiperio ženkleliu. Aš jau seniai savo sąskaitoje turėjau tam būtinų 60 patvirtintų taiklių šūvių. Apie šį aukščiausią snaiperių įvertinimą man buvo įteiktas išankstinis ženklelio suteikimo pažymėjimas. Paties apdovanojimo, medžiaginio snaiperio ženklelio, aš taip ir negavau.

1944 m. lapkričio 22 d., penki taiklūs šūviai prie Jastžebieco.

Tuo metų laiku vėlei pliaupė lietūs ir snigo. Apkasai buvo apsemti vandeniu. Vasarą būtum galėjęs nusirengti, išsidžiovinti drabužius ir ištraiškyti utėles. Bet dabar mes drebėjome iš šalčio. Mes susisupome į palapinsiaustes ir vienas kitą šildėme. Sukurti laužą, aišku, nebuvo galima, nes priešas bematant būtų pastebėjęs ir atitinkamai reagavęs.

Aš užėmiau poziciją 7-osios kuopos ruože, kur už 450 metrų pastebėjau du rusus, kurie samstė vandenį iš savo apkasų. Iš pradžių nušoviau vieną, o paskui ir kitą, kai šis nuskubėjo prie pirmojo.

Auštant pastebėjau priešo kulkosvaidžio lizdą, kurį jie naktį įrengė netoli mūsų ruožo ir gerai užmaskavo. Kulkosvaidininką nušoviau į galvą iš 250 metrų atstumo.

XII skyrius AKIS Į AKĮ Kova su dviem snaiperiais

Tai įvyko 1944 m. lapkričio 22 d. prie Jastžebieco. Pastebėjau nuo kažkokio optinio prietaiso blykstelėjusį saulės atšvaitą. Smilktelėjo jausmas, kad kažkas į mane nusitaikė, ir kitą akimirką išties driokstelėjo šūvis. Kulka prašvilpė prie pat mano kaklo. Antrojo šūvio rusui nepavyko paleisti, nes dabar jau jis atsidūrė mano optinio taikiklio „kryžiuje“. Aš nusitaikiau ir paspaudžiau gaiduką. Tą pačią akimirką į mane šovė antras snaiperis, tačiau jis nusitaikė šiek tiek per aukštai ir kliudė tik mano plieninį šalmą. Abu snaiperiai slėpėsi už mūrinės sienos. Antrasis taip ir liko gulėti už savo priedangos. Aš nušoviau jį į krūtinę iš 200 metrų atstumo. Šitaip aš per vieną rytą nušoviau du priešo snaiperius, o taip nutikdavo tikrai retai. Liudininkas: vyresnysis šaulys Beresas.

1944 m. lapkričio 23 d., trys taiklūs šūviai prie Jastžebieco.

Aš ir vėl buvau užėmęs poziciją 7-osios kuopos ruože, kai pastebėjau du bėgančius rusus, tikriausiai pasiuntinius. Vienąją nušoviau iš 400 metrų atstumo. Antrasis pasislėpė ir po kurio laiko ketino kelionę tęsti šliauždamas, bet kaip tik tuomet aš jį nušoviau.

Vėliau pastebėjau rusų sargybinį. Stebėjau jį ilgesnį laiką ir nušoviau iš 300 metrų atstumo, kai jis, baigęs savo pamainą, neatsargiai ir nesislapstydamas traukė pas saviškius. Liudininkai: grandinis Lichtenbergas, grandinis Butneris.

(Kiti šūviai, aprašyti Bruno Sutkaus snaiperio sąsiuvinyje, yra pažymėti ankstesne data. Todėl jų aprašymą mes irgi pateikiame taip, kaip nurodyta autoriaus.)

1944 m. lapkričio 21 d., du taiklūs šūviai prie Jastžebieco.

Apyaušriu 196-ojo motorizuoto pėstininkų pulko 7-osios kuopos ruože aš dairiausi vietos, iš kurios būtų geresnis matomumas, ir turėjau pripažinti, kad rusai tapo atsargesni. Pastebėjau rusų sargybinį, kuris, pakeistas kito, ėjo savo bunkerio link. Aš jį nušoviau iš 400 metrų atstumo. Į mano šūvį buvo atsakyta automato ugnimi. Sutelkęs dėmesį, kurį laiką atidžiai stebėjau vietovę. Man pavyko pastebėti tą automatininką ir jį nušauti iš 400 metrų. Liudininkas: grandinis Lichtenbergas.

1944 m. lapkričio 22 d., keturi taiklūs šūviai prie Jastžebieco.

Stebėjau rusų kareivius, statančius bunkerį. Du iš jų nušoviau iš 400 metrų atstumo.

Pamačiau, kaip rusai iš nakties sargybos postų traukė atgal į dienos sargybos postus. Man pavyko nušauti du rusus iš maždaug 300 metrų atstumo. Liudininkai: grandinis Brodnakas, grandinis Madusas.

XIII skyrius PAGERBIMAS Paminėjimas vermachto raporte

Kitą dieną, 1944 m. lapkričio 23-ąją, už savo 75-ą taiklų šūvį iš 4-osios tankų armijos vyriausiojo vado, šarvuočių ir tankų kariuomenės generolo Frico Huberto Grėserio, gavau padėkos raštą. Jis buvo šiek tiek pavėluotas, nes aš jau buvau paleidęs 125 taiklius šūvius.

1944 m. lapkričio 20 d. savo 111-ojo taiklaus šūvio proga iš XXXXVIII tankų korpuso vado, generolo leitenanto Maksimiljano Reichsfreiherio fon Edelšeimo (Maximilian Reichsfreiherr von Edelsheim) gavau padėkos raštą. Be to, kartu su raštu jis man atsiuntė siuntinį su keliais gerais daiktais.

1944 m. lapkričio 25 d. Vokietijos vermachto raporte buvo pranešta:

„Snaiperis grandinis Sutkus iš 169-ojo motorizuoto pėstininkų pulko per penkis mėnesius nušovė 125 priešus“.