Джон Катценбах - Kilnus tikslas

Kovartas papurtė galvą.

— Ne, aš eisiu su tavimi.

Šeifer suaimanavo.

— Lik su ja, — pakartojo Braunas.

Kovartas pravėrė burną, bet policininkas jį nutraukė:

— Dabar jis mano, — pasakė.

Reporteris stipriai ir piktai iškvėpė. Jo emocijos kovojo. Jis prisiminė viską, ką pradėjo, ir pagalvojo: aš čia negaliu sustoti.

Šeifer vėl sudejavo.

Ir jis suprato, kad neturi pasirinkimo.

Linktelėjo.

Metjus Kovartas laukė drauge su sužeista detektyve, bet jautėsi daug vienišesnis nei kada nors anksčiau.

Policijos leitenantas apsisuko ir nėrė į priekį, laviruodamas, bandydamas išvengti brūzgynų bei šakų tinklo, kuris lyg nagus tiesė į jį spyglius. Jie kabinosi į drabužius, tarytum laukinės katės draskė odą ir akis. Jis bėgo greitai, įnirtingai, galvodamas, kad Fergiusonas, jei sužeistas, bėgs tiesiai. Leitenantas žinojo, kad turi atsigriebti už tą laiką, kurį prarado tvarstydamas detektyvės ranką.

Išbėgęs iš proskynos, pamatė Kovarto rastą kraujo dėmę, paskui, pabėgėjęs dešimt metrų paskui Fergiusoną, panašų klanelį. Trečioji dėmė buvo už tuzino pėdų. Tai buvo keli maži tamsiai raudoni kraujo lašai, išsiskiriantys žalių šešėlių fone.

Jis toliau veržėsi pirmyn, jausdamas priešaky esant juodą vandenį.

Aplinkui traškėjo miškas. Jis skyrė į šalis kelią užstojančius vijoklius ir šakas. Persekiojant dabar reikėjo tik greičio ir jėgos: tai buvo įsiūčio potvynio banga. Jis trenkė šalin viską, kas jam kliudė.

Nepamatė Fergiusono, kol neužlėkė ant jo.

Žudikas stovėjo atsirėmęs į gumbuotą mangrovių medį didžiulio pelkės vandens telkinio, plytinčio prieš jį kaip tamsus rašalas, pakrašty. Kraujo čiurkšlė, ryški ant išblukusių džinsų, iš jo šlaunies tekėjo kulkšnies link. Jis laikė nutaikęs ginklą tiesiai į Tenį Brauną, kai šis, įbėgęs į proskyną, atsidūrė šūvių zonoje.

Jam galvoje liko viena mintis: man galas.

Sukaustė ledinė baimė, sustingdydama šeimos, draugų atsiminimus, paversdama juos negyvos žiemos paveikslu. Jam pasirodė, kad pasaulis staiga sustojo. Jis norėjo šokti žemyn, pulti atgal, kur nors slėptis, bet viskas lyg sulėtėjo, todėl įstengė tik atkišti vieną ranką prieš veidą, lyg tai galėtų atmušti kulką, kuri, jo įsitikinimu, tikrai turėjo atskrieti.

Jo klausa staiga paaštrėjo, rega tapo verianti. Jis matė, kaip Fergiusonas spaudžia gaiduką.

Pravėręs burną jis tyliai suriko.

Tačiau išgirdo tik du tuščius spragtelėjimus, kuriuos sukėlė žudiko ginklo gaidukas, du kartus pataikęs į tuščius šovinio lizdus. Atrodė, kad tas garsas aidi aplinkui.

Fergiusono veide sustingo didžiulė nuostaba. Jis pažvelgė į revolverį tarytum kunigas, kurį pagavo meluojant.

Tenis Braunas suvokė, kad parkrito ant žemės. Prie jo lipo drėgnas purvas. Ištiesęs į priekį savo revolverį pajudino kojas.

Fergiusono veidas persikreipė. Tada lyg gūžtelėjo pečiais. Pagaliau pasiduodamas pakėlė rankas.

Tenis Braunas giliai įkvėpė, išgirdo galvoje šimtus balsų, šaukiančių skirtingus įsakymus: pareigos ir atsakomybės balsai klykė prieštaraudami keršto kupiniems raginimams. Pažvelgęs į žudiką, prisiminė, ką buvo sakęs Fergiusonas: aš ir vėl išsisuksiu. Tie žodžiai susiliejo su sąmyšiu jo mintyse ir nuaidėjo kaip tolimas griaustinis. Apkurtino staigi kakofonija, ir jis vos išgirdo savo paties pistoleto šūvių garsą, bet suprato iššovęs, nes ranka truktelėdavo kaskart, kai kulka išlėkdavo iš ginklo.

Šūviai pribaigė Robertą Erlą Fergiusoną, parvertė jį aukštielninką į spygliuotų šakų glėbį. Kelias akimirkas jo kūnas buvo persikreipęs iš nesupratimo ir skausmo. Netikėjimas užliejo akis. Jis purtė galvą, bet šis judesys nurimo, kai veide atsiradusi nuostaba virto mirtimi.

Minutės jam slinko kaip valandos.

Jis liko suklupęs, atsigręžęs į žudiko kūną, stengėsi susikaupti. Jis bandė nuslopinti kvaitinantį svaigulio antplūdį ir šleikštulio bangą. Tai praėjo ir jis laukė, kol besidaužanti širdis kiek sulėtės. Pirmąkart nuo persekiojimo pradžios pajuto savo kvėpavimą.

Pažvelgė į nereginčias Fergiusono akis.

— Štai, — tarė piktai. — Tu klydai.

Kol žiūrėjo į žudiko kūną, mintys grūdosi jo vaizduotėje. Jis pamatė purve gulintį trumpavamzdį revolverį, ten, kur mirdamas jį numetė Fergiusorias. Tas ginklas buvo toks pat pažįstamas kaip ir buvusio partnerio balsas ar juokas. Jis žinojo, kad Fergiusonui gauti šį ginklą buvo tik vienas būdas, ir ta mintis pjaustė širdį skausmo ir širdgėlos ašmenimis. Jis vėl nukreipė žvilgsnį į Fergiusoną ir garsiai pasakė:

— Norėjai mane užmušti mano partnerio ginklu, šunsnuki, bet jis nenorėjo to daryti, ar ne?

Akys nukrypo į kraujo dryžius, žyminčius vietą, kur į Fergiusono koją įsirėžė atsitiktinis Kovarto šūvis. Su tokia žaizda jis nebūtų galėjęs bėgti toliau. Tikrai nebūtų pabėgęs į laisvę. Vienas atsitiktinis šūvis nužudė jį taip pat kaip ir du šūviai iš Brauno ginklo.

Braunas, pridėjęs ranką prie kaktos, priglaudė šaltą pistoleto metalą lyg ledo kubelį galvos skausmui malšinti. Jo vaizduotė veikė greitai — jis pažvelgė į Fergiusoną ir paklausė: „Kas tu buvai?“, lyg miręs žmogus galėtų atsakyti. Tada apsisuko ir nuėjo atgal, ten, kur paliko Kovartą su Šeifer. Jis vieną kartą atsigręžė, žvilgtelėjo per petį, norėdamas įsitikinti, kad Fergiusonas nepajudėjo, o mirtis visiems laikams įkalino jį erškėtyne. Lyg netikėdamas, kad ši mirtis galėtų būti baigtinė.

Jis ėjo lėtai, tik dabar pastebėdamas, kad miške jau diena. Šviesos stulpai degė pro medžių šakų ir lapų stogą nušviesdami kelią. Tiek šviesos kažkodėl vertė jį jaustis nejaukiai. Jam staiga keistai pradėjo patikti šešėliai.

Prireikė kelių minučių, kol pasiekė mažąją proskyną, kurioje liko Kovartas ir Šeifer.

Reporteris žvilgtelėjo į jį. Pats buvo nusivilkęs švarką ir apgaubęs juo detektyvę, pabalusią ir drebančią, nepaisant kylančio karščio. Kraujas iš jos sumaitotos alkūnės prasisunkė pro varganą tvarstį. Ji neprarado sąmonės, bet vis dar kovojo su šoku.

— Aš girdėjau šūvius, — pasakė Kovartas, — kas nutiko?

Braunas šaižiai įsiurbė oro.

— Fergiusonas pabėgo, — atsakė jis.

— Ką?! — šūktelėjo Kovartas.

— Sugaukit jį, — sudejavo Šeifer. Ji drebėjo ant žemės iš skausmo ir pykčio ties sąmonės praradimo riba.

— Jis nubėgo tolyn į pelkę, — atsakė Braunas. — Taikiausi į jį šauti iš toliau, bet...

— Jis paspruko? — paklausė Kovartas, netikėdamas savo ausimis.

— Dingo. Nubėgo gilyn į pelkę. Aš tau sakiau, kas nutiks, jei jis ten pateks. Jo niekas niekada nebesuras.

— Bet aš į jį pataikiau, — pasakė Kovartas. — Aš tikras, kad pataikiau.

Policininkas neatsakė.

— Aš jį pašoviau, — nenusileido reporteris.

— Taip. Tu jį pašovei, — ramiai atsakė Braunas.

— Kaip, kodėl gi... — Kovartas nutilo ir pažvelgė į policininką.

Tenis Braunas nejaukiai muistėsi, lyg reporteris pultų jį užduodamas sunkius klausimus. Galų gale susivaldė ir pareikalavo:

— Turi ją parvežti atgal. Į ligoninę. Jai reikia pagalbos. Ji nelabai sunkiai sužeista, bet dabar jai reikia pagalbos.

— O kaip tu?

— Aš ketinu grįžti ten. Dar kartą žvilgtelėti. Tada ateisiu pas jus.

— Bet...

— Sugrįžę į Pačiulą paskelbsime, kad Fergiusonas ieškomas. Pateiksime formalius kaltinimus. Paskelbsim jo paiešką per nacionalinį policijos tinklą. Įtrauksim FTB. Eik rašyti straipsnį.