Джон Катценбах - Kilnus tikslas

Jis bėgo, kad suspėtų su jais.

Žemė po jų kojomis pradėjo sunktis ir smelktis į batus. Juos apėmė tirštas, drėgnas karštis. Miškas darėsi vis labiau kemsuotas ir susiraizgęs, pamažu užleido vietą pelkei, atrodė, lyg šie du gamtos gaivalai kovotų dėl žemės, per kurią jie bėgo, valdžios. Visi trys buvo purvini, suplėšytais drabužiais. Kovartas pagalvojo, kad kažkur išaušo lytas ir atnešė skaidrumą bei šilumą, tik ne čia, po saulę užstojančia medžių šakų antklode. Jis nežinojo, kiek laiko jie seka Fergiusoną. Penkias minutes. Valandą. Jam jau pradėjo atrodyti, kad Fergiusoną jie persekioja visą savo gyvenimą.

Tenis Braunas staiga sustojo, atsiklaupė ir mostelėjo Kovartui bei Šeifer pritūpti. Jie susiglaudė šalia ir sekė jo žvilgsnį.

— Ar žinot, kur mes? — sušnabždėjo Šeifer.

Leitenantas linktelėjo.

— Jis žino, — atsakė Braunas tyliai, mostelėdamas į Kovartą.

Reporteris giliai įkvėpė.

— Mes netoli nuo tos vietos, kur buvo rastas mergaitės kūnas, — pasakė jis.

Braunas linktelėjo.

— Ar ką nors matot? — paklausė Šeifer.

— Kol kas ne.

Jis tupėjo ir klausėsi. Kovartas išgirdo, kaip nuo gretimo krūmo šakelės pakyla paukštis. Iš netoliese esančio kemsyno atsklido garsai. Gyvatė, pagalvojo jis, šliaužia šalin. Sudrebėjo, nors buvo šilta. Lengvas vėjelis pajudino kelis medžio lapus — jie atrodė labai toli.

— Jis kažkur ten, — pasakė Braunas.

Mostelėjo į proskyną tirštoje pelkės ir miško klampynėje. Saulės spinduliai apšvietė nedidelę atvirą plynę prieš juos. Proskyna buvo ne daugiau nei dešimties metrų ilgio, apsupta augalijos labirinto. Jie matė, kad kelias, kuriuo eina, prašliaužia tarp dviejų medžių pro tarpą, atrodantį kaip tamsos atraiža.

— Mums reikia pereiti tą atvirą plotą, — pasakė tyliai. — Tada būsim visai arti vandens. Vanduo tęsiasi toli, daug kilometrų. Tęsiasi iki kitos apygardos. Jis turi kelis pasirinkimo variantus — eiti toliau, nors tai ir labai sunkiai pereinama vieta, o kai išbris iš pelkės, jei jam neįkąs kokia gyvatė, neapkramtys aligatorius ar kas nors panašaus, jis bus sušalęs, peršlapęs ir nežinos, ar aš jo ten nelaukiu. Jis turbūt pasirinks antrą variantą — grįš atgal savo pėdomis, aplenks mus ir eis paprastesnių keliu. Sugrįš prie savo automobilio, nuvažiuos į Alabamą ir ten ims tvarkyti savo reikalus.

— O kaip jis mus aplenks? — paklausė Kovartas.

— Vilios į priekį. Išsekins. O tada smogs, — Braunas nutilo, paskui pridūrė: — Taip, kaip darė iki šiol.

— O proskyna? — paklausė Kovartas. Jo kalbėjimas iš nuovargio sulėtėjo.

— Puiki vieta antrajam variantui įvykdyti.

Šeifer žiūrėjo tiesiai į priekį. Ji prabilo liūdnu, praradusiu viltį balsu:

— Jis ketina mus nužudyti.

Niekas nepanoro užginčyti šio pastebėjimo.

— Ką darysim?

Braunas gūžtelėjo pečiais.

— Neleisim jam mūsų nužudyti.

Kovartas, žvelgdamas į miško proskyną, tyliai pasakė:

— Galų gale viskas tuo ir pasibaigia. Pačiam gale viskas visada išeina į dienos šviesą, į atvirą erdvę. Nieko negali nuslėpti.

Tenis Braunas kiek pakilo ir linktelėjo. Pažvelgė atgal į tuščią proskyną ir pagalvojo, kad tai tikrai gera vieta ir bėgti, ir kovoti. Tą vietą jis ir pasirinktų. Niekaip iš jos neišsisuksi. Niekaip neišvengsi. Mes turėtume ją pereiti. Jis staiga pagalvojo: kaip nesąžininga, kad pelkė šioje kovoje yra Fergiusono pusėje — ji padeda jam pabėgti. Kiekviena medžio šakelė, kiekviena kliūtis stabdo juos ir slepia jį. Jis dar kartą apžvelgė kitą proskynos pusę, bandydamas įžiūrėti kokią nors ten nederančią spalvą ar formą. Pajudėk, pagalvojo. Tik vieną kartą krustelk ir aš pamatysiu. Nieko nepastebėjęs mintyse nusikeikė.

Nematė kitos išeities, tik eiti į priekį.

— Atidžiai viską stebėkit, — sušnabždėjo.

Jis įžengė į proskyną, laikydamas revolverį rankoje, įtempęs raumenis ir klausą. Šeifer sekė atsilikusi porą pėdų nuo jo. Ji abiem rankom laikė pistoletą ir galvojo: čia viskas ir pasibaigs. Ją apėmė noras prieš mirtį padaryti ką nors teisinga. Kovartas atsistojo ir nuėjo paskui ją, atsilikęs maždaug per metrą. Jis svarstė, ar jie tokie pat išsigandę kaip ir jis, paskui pagalvojo, kad tai vis tiek nieko nekeičia.

Juos apgaubė tyla.

Tenis Braunas norėjo Tekti. Jam krūtinę spaudė jausmas, kad Fergiusono revolverio taikiklis nukreiptas į jį. Jis vos pajėgė kvėpuoti.

Kovartas jautėsi perkaitęs ir velniškai pažeidžiamas. Kaip aklas.

Tačiau būtent jis pamatė krustelėjimą anksčiau už visus. Suvirpėjo lapai, sudrebėjo krūmas, tada išlindo į juos atsuktas pilkai juodas ginklo vamzdis. Sušukęs „Saugokitės!“, jis krito ant žemės, kiek nustebęs, kad tokiai panikai apėmus mintis, įstengė kažką daryti.

Išgirdęs pirmą išgąstingą Kovarto riksmą, Tenis Braunas irgi krito ant žemės. Jis ritosi, bandydamas iškelti ginklą ir šauti, bet nežinojo, kur taikytis.

Šeifer nepasilenkė. Šaižiai suklikusi ji atsisuko į žudiką ir nelabai taikydamasi iššovė. Ji šovė kažkur į pelkę, bet skardų devynių milimetrų pistoleto garsą užgožė trys dundantys šūviai iš Fergiusono ginklo.

Braunas žioptelėjo, kai kulka krito į purvą prie jo galvos. Kovartas bandė kuo giliau įsispausti į šlapią žemę.

Šeifer vėl suriko, bet šįkart iš skausmo.

Ji krito ant žemės kaip paukštis pamuštu sparnu, suėmusi sužalotą alkūnę. Aukštu balsu inkšdama iš skausmo ji raitėsi purve. Kovartas ištiesė ranką ir pavilko ją prie savęs, o Braunas atsistojęs taikėsi, bet tankmėje negalėjo nieko įžiūrėti. Tada tarp medžių ir krūmų išgirdo šlamėjimą ir pastebėjo nubėgantį Fergiusoną.

Kovartas matė pistoletą suglebusioje detektyvės rankoje. Kraujas, srūdamas jos ranka žemyn, sutepė nublizgintą ginklo plieną. Jis paėmė iš jos pistoletą ir pakėlęs nusitaikė nubėgančio vyro link.

Nesuvokė peržengęs tam tikrą ribą.

Jis iššovė.

Leisdamas ginklo keliamam triukšmui išsklaidyti visas susikaupusias mintis, jis spaudė gaiduką, kol iššaudė apkaboje likusius aštuonis šovinius į medžių tankmę ir krūmynus.

Jis tebespaudė gaiduką ir šoviniams pasibaigus, stovėdamas vidury proskynos ir klausydamasis savo šūvių aido.

Nuleido pistoletą taip, lyg būtų nežmoniškai pavargęs.

Visi trys akimirką buvo sustingę, kol Šeifer sudejavo iš skausmo, ir Kovartas palinko prie jos. Tas garsas privertė Ten į Brauną atsikvošėti ir pradėti veikti. Pripuolęs prie detektyvės apžiūrėjo žaizdą jos rankoje. Matė lūžusį, išlindusį iš po odos kaulą. Iš žaizdos tekėjo arterinis kraujas. Jis nužvelgė mišką, lyg ieškodamas kokios nors pagalbos, ir vėl pažiūrėjo žemyn. Kaip galėdamas greičiau išplėšė gabalą savo švarko audinio ir iš tos atraižos padarė laikiną turniketą. Nulaužęs gretimo medžio šaką, ja suveržė tvarstį. Jis dirbo meistriškai — neužmiršo seniai išmoktų dalykų. Įtvirtinęs tvarstį, Braunas pamatė, kad kraujoplūdis sumažėjo. Pažvelgė į Kovartą — šis jau buvo atsistojęs ir nuėjęs prie proskynos krašto žvelgė tolyn į mišką.

Reporteris rankoje tebelaikė pistoletą.

Braunas pamatė, kaip Kovartas pasilenkė į priekį, ranka perbraukė žemę ir pasižiūrėjo į ją.

— Manau, kad jį kliudžiau, — pasakė reporteris. Jis atsisuko į Brauną ir iškėlė plaštaką.

Ji buvo ištepta krauju.

Braunas atsistojo ir linktelėjo.

— Lik su ja, — pasakė jis.