Джон Катценбах - Kilnus tikslas

— Tu ir tas prakeiktas reporteris. Turėjau tave seniau nudėti. — Ji atsisuko į Kovartą ir piktai pridūrė: — Neatnešei nieko, išskyrus neapykantą ir mirtį.

Kovartas neatsakė. Jis žinojo, kad jos žodžiuose yra kruopelytė tiesos.

— Ne, ponia, — tęsė Braunas raminamu balsu. — Ne aš tai padariau. Ir tikrai ne jis. Puikiai žinot, kas čia atnešė bėdas.

Fergiusonas žengė į šalį, akimis išmatavęs, pasitraukė iš šautuvo šūvio pavojaus zonos. Jo balsas suskambo žiauriai, šaltakraujiškai:

— Nagi, močiute. Užmušk jį. Užmušk juos abu.

Senosios moters veide pasirodė nuostaba.

— Užmušk. Pirmyn. Padaryk tai, — tęsė Fergiusonas, eidamas atgal, prie savo senelės.

Tenis Braunas, vis dar pasiruošęs šauti, žengė pirmyn.

— Ponia Fergiuson, — pasakė jis, — aš jus seniai pažįstu. Jūs pažinojot mano tėvus ir pusbrolius, mes kadaise visi eidavome į bažnyčią. Neverskit manęs...

Ji piktai jį pertraukė.

— Jūs jau prieš daug metų mane užmiršot, Teni Braunai.

— Užmušk juos, — sušnabždėjo jos anūkas, atsistodamas greta jos.

Braunas nukreipė dėmesį į Fergiusoną.

— Nejudėk! Tu, prakeiktas šunsnuki! Ir užsikišk.

— Nužudyk juos, — vėl pasakė Fergiusonas.

— Jis neužtaisytas, — staiga pasakė Kovartas.

Jis liko kaip įbestas toje pačioje vietoje, žūtbūt norėdamas bėgti iš ten, bet nesugebėdamas įsakyti savo kūnui kovoti su baime. Tai spėjimas, pagalvojo jis. Gal pasiseks.

— Kai paskutinį kartą čia buvom, ji iššovė paskutinį turėtą šovinį. Šautuvas neužtaisytas, — pasakė Kovartas.

Senutė atsigręžė į jį.

— Tu kvailys, jei taip manai, — ji abejingai žvelgė į reporterį, — lažinsiesi iš savo gyvenimo, spėdamas, kad neturėjau daugiau šovinių?

Tenis Braunas nenukreipė revolverio nuo moters.

— Aš nenoriu šauti, — tarė jis.

— O aš galiu ir noriu, — atsakė ji. — Žinau vieną dalyką. Antrąkart nepasiimsit mano anūko. Pirma turėsit nužudyti mane.

— Ponia Fergiuson, puikiai žinot, ką jis padarė...

— Man nerūpi, ką jis padarė. Jis yra viskas, kas man liko, ir aš neleisiu, kad jį iš manęs atimtumėt.

— Ar kada nors matėte, ką jis padarė tai mergaitei? — staiga paklausė Kovartas.

— Man nerūpi, — atsakė ji. — Tai ne mano reikalas.

— Ir ji buvo ne vienintelė, — lėtai tęsė Kovartas. — Buvo ir kitų. Perine ir Itonvilyje. Mažos juodaodės mergaitės, ponia Fergiuson. Jis jas irgi nužudė.

— Nieko nežinau apie jokius vaikus, — atrėžė ji truputėlį drebančiu balsu.

— Jis nužudė ir mano partnerį, — tyliai ištarė Tenis Braunas, lyg garsiai ištardamas tuos žodžius būtų sulaužęs visus dar likusius suvaržymus.

— Man nerūpi. Man tai nerūpi.

Fergiusonas atsistojo už senelės.

— Sulaikyk juos, močiute, — pasakė. Jis nuėjo tolyn, nuskubėjo pagrindiniu namo koridoriumi.

— Neleisiu jam pasprukti, — pasakė Braunas.

— Tada arba aš tave nušausiu, arba tu turėsi nušauti mane, — atsakė senutė.

Kovartas matė, kaip Brauno pirštas ant gaiduko įsitempė. Taip pat pastebėjo, kad revolverio vamzdžio galas dreba.

Kaip ankstyvas rytas šviesos, taip kambarys prisipildė tylos. Nei senoji moteris, nei Tenis Braunas nejudėjo.

Jis to nepadarys, pagalvojo Kovartas. Jei ketintų ją nušauti, tai jau būtų padaręs. Pirmą akimirką, vos pamatęs jos rankose šautuvą. Dabar jis to nepadarys.

Kovartas pažvelgė į policininką ir pamatė jo galvoje kylant emocijų audrą.

Tenis Braunas juto lyg kokį spaudimą iš vidaus. Ant liežuvio jautė rūgšties skonį. Jis žvelgė į senąją moterį ir matė jos smulkų, trapų seną kūną ir plieninę valią.

Užmušk ją — dingtelėjo.

Ar galėtum? — pagalvojo po to.

Mintyse jis pasvėrė visas išeitis, lyg stumdydamas sunkumą pirmyn atgal.

Robertas Erlas Fergiusonas grįžo atgal į kambarį. Dabar jis jau buvo apsirengęs — užsivilkęs pilką nertinį, apsiavęs krepšinio batelius. Per petį buvo persimetęs nedidelį kelioninį krepšį.

Jis pamėgino paskutinį kartą:

— Užmušk juos, močiute, — tarė, bet jo balsui trūko įtaigos, kad ji padarytų tai, ko jis prašė.

— Eik iš čia, — atrėžė ji šaltai. — Eik ir niekada nebegrįžk.

— Močiute, — pasakė jis. Tą žodį ištarė ne su meile ar liūdesiu, o susinervinęs.

— Negrįžk į Pačiulą. Negrįžk į mano namus. Niekados nebegrįžk. Esi kupinas kažkokio pykčio, kurio negaliu suprasti. Daryk tai kur nors kitur. Aš bandžiau, — pasakė ji karčiai. — Gal man ir nelabai sekėsi, bet stengiausi iš visų jėgų. Būtų buvę geriau, jei būtum miręs mažas ir neatnešęs to blogio į mano namus. Todėl pasiimk jį su savim ir niekada neparnešk atgal. Tai viskas, ką galiu dėl tavęs padaryti. Todėl eik. Nesvarbu, kas atsitiks, kai išeisi pro šias duris, viskas jau bus tavo reikalas, ne mano. Supratai?

— Močiute...

— Daugiau nebebus pralieta kraujo, — tarė ji užbaigdama.

Fergiusonas nusijuokė. Jau nebe pietietiška intonacija atsakė:

— Gerai. Jei nori, kad viskas būtų taip, aš nieko prieš.

Žudikas atsigręžė į Kovartą su Braunu. Šyptelėjo ir tarė:

— Maniau, kad viską užbaigsim šiandien. Pasirodo, ne. Tikriausiai kitąkart.

— Jis niekur neis, — pasakė Braunas.

— Ne, jis išeis, — ištarė senutė. — Jei norit jį pagauti, turėsit susirasti kur nors kitur, ne mano namuose. Mano namuose, Teni Braunai. Tai nedaug, bet tai mano. Ir turėsit visus tuos piktus reikalus neštis kur nors kitur, kaip aš jam ir pasakiau. Tą patį sakau ir tau. Aš čia to nebepakęsiu. Šitame name tikima Jėzų — taip viskas ir liks.

Tenis Braunas linktelėjo. Jis išsitiesė, parodydamas tylų sutikimą. Nenuleido revolverio, tebelaikė jį atsuktą į senelę, kol žudikas ėjo pro jį, vos už keleto pėdų, lėtai, bet užtikrintai, priekinių durų link. Braunas akimis sekė Fergiusoną ir jo ginklo vamzdis virpėjo, lyg jis norėtų nusitaikyti į žudiką.

— Tiesiog išeik, — pasakė senoji moteris. Jos balse skambėjo didžiulis liūdesys, o jos senos akys buvo pritvinkusios raudonų sielvarto ašarų. Kovartas staiga pagalvojo — jis žudo ir ją.

Fergiusonas žengė į tarpdurį, paskubomis apeidamas sulaužytas duris. Jis vienąkart grįžtelėjo atgal.

Braunas, įtūžęs dėl pralaimėjimo, tarė:

— Tai nieko nekeičia. Aš tave rasiu.

O Fergiusonas atsakė:

— Jei atrasi, tai vis tiek nieko nereikš, nes aš ir vėl išsisuksiu. Taip bus visada, Teni Braunai. Visada.

Buvo nesvarbu, ar šis pasigyrimas teisingas ar ne. Tų žodžių tikimybė suvirpino orą tarp dviejų vyrų.

Kovartas pagalvojo, kad pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Žudikas išėjo į laisvę, o policininkas sustingo vietoje. Jis bandė prisiversti ką nors daryti, bet negalėjo pajudėti. Viskas, ką jis matė, buvo baimės ir grasinimų kamuolys, kybantis prieš jį kaip košmariškas miražas. Aš turiu tai sutvarkyti, pagalvojo. Jis žiojosi kalbėti, bet pamatė, kad žudikas su nuostaba veide žvelgia pro jį, tolyn. Tada išgirdo šūksnį:

— Nė iš vietos!

Aukštu ir nervingu balsu išrėkti žodžiai suardė kambario tylą.

Andrėja Šeifer, pritūpusi šaudymo poza, ištiesusi rankas, kuriose laikė užtaisytą devynių milimetrų kalibro pistoletą, paruoštą šauti, buvo trys metrai už Fergiusono močiutės nugaros, koridoriuje, vedančiame į virtuvę pro galines duris, ten ji įėjo niekieno nepastebėta.

— Mesk šautuvą! — suklykė ji, garsu bandydama nuslėpti susijaudinimą.