Джон Катценбах - Kilnus tikslas

Bet senoji moteris to nepadarė. Ji pasisuko lyg kokiame tamsiai rusvos spalvos senoviniame filme ir atkišo dvivamzdį, lyg ruošdamasi iššauti.

— Stok! — sušuko Šeifer. Ji matė, kaip du vamzdžiai tarytum plėšrūno akys atsigręžė tiesiai į jos krūtinę. Žinojo, kad mirtį dažnai neša dvejojimas, todėl šįkart negalėjo suklysti.

Kovarto burna prasivėrė ir iš jos išlėkė vienas nesuprantamas šūksnis. Braunas suriko: „Ne!“, bet jo žodžius prarijo kurtinamas Šeifer pistoleto šūvis.

Didžiulis ginklas jos rankose virpėjo ir ji stengėsi jį, staiga atgijusį ir kupiną blogų ketinimų, suvaldyti. Trys šūviai mažame, tamsiame name nugriaudėjo kaip sprogimas ryto tyloje — kurtindami, aidėdami kambariuose.

Pirmasis šūvis pakėlė senąją moterį nuo grindų ir metė atgal, lyg ji būtų lengva kaip plunksna. Antrasis šūvis trenkėsi į sieną, pakėlė į orą medžio ir tinko nuotrupas. Trečia kulka sudaužė lango stiklą ir dingo lauke. Fergiusono močiutės rankos skėstelėjo, o šautuvas išlėkė iš jos gniaužtų. Ji krito atbula, atsitrenkė į sieną, tada susmuko ant žemės ištiestomis rankomis, lyg ko maldaudama.

— Jėzau, ne! — sušuko Tenis Braunas.

Policininkas žengė moters link, bet sudvejojo.

Jis atplėšė akis nuo greitai plintančios tamsiai raudonos kraujo dėmės, atsiradusios ant Fergiusono senelės naktinių. Pirma žvilgtelėjo į Kovartą, kuris stovėjo sustingęs, pravėręs burną. Reporteris mirktelėjo, lyg prabudęs iš košmaro, ištarė „Jėzau Kristau“ ir staiga atsisuko į priekines duris.

Fergiusono niekur nesimatė.

Kovartas pirštu parodė į tarpdurį ir sušuko, bet ne žodžius, o tiesiog iš nuostabos ir pykčio. Tenis Braunas nulėkė prie išėjimo.

Andrėja Šeifer įėjo į kambarį, jos rankos drebėjo, akys įsmigo į mirštančią moterį.

Braunas, iššokęs pro priekines duris, sustojo verandoje. Jį nustebino visiška tyla — pasaulis atrodė kaip neryškus, banguotas miglos ir rytinės saulės spindulių vaizdinys. Nebuvo jokių garsų. Jokių gyvybės ženklų. Jis apžvelgė kiemą, tada pasisuko į šoną ir iškart pamatė Fergiusoną, skubantį link automobilio, pastatyto prie namo.

— Stok! — suriko jis.

Fergiusonas stabtelėjo, bet ne dėl nuskambėjusio įsakymo. Jis atsigręžė į policininką ir pakėlė dešinę ranką. Joje buvo trumpavamzdis revolveris. Du kartus iššovė, pernelyg nesitaikydamas, todėl visi šūviai prašvilpė greta detektyvo. Braunui staiga toptelėjo — duslus, dundantis ginklo garsas buvo lygiai kaip Vilkokso. Įtūžis tarsi audra pratrūko jo sieloje. Jis vėl sušuko: „Stok!“ ir kaip pamišęs pradėjo šaudyti į Fergiusoną.

Šūviai nepataikė į žudiką, bet kliudė mašiną. Iš lango pabiro šukės. Ore sklaidėsi demoniškas nuo metalo atsimušančio metalo garsas.

Fergiusonas vėl iššovė, tada pasitraukė nuo automobilio ir nubėgo medžių kitame proskynos gale pusėn. Tenis Braunas, atsirėmęs į sieną, bandė nusitaikyti tiksliai. Jis giliai įkvėpė, bet akys buvo net paraudusios iš įniršio, ir, kai pro revolverio taikiklį pamatė žudiko nugarą, pagalvojo — dabar!

Ir paspaudė gaiduką.

Ginklas jo rankose šoktelėjo, ir kulka, nulėkusi pro šalį, įskėlė medžio kamieną.

Fergiusonas atsigręžė, nusitaikė į Tenį Brauną, dar kartą ne taikliai iššovė ir greitai pradingo miško tamsoje.

Kai Braunas išlėkė pro priekines duris, Šeifer puolė prie Fergiusono močiutės. Ji pritūpė, tebelaikydama pistoletą rankoje, ištiesė laisvąją ranką ir švelniai palietė senutės krūtinę, kaip vaikas, norėdamas įsitikinti, ar tikrai kažkas atsitiko. Atitraukė kraujuotus pirštus. Senoji moteris bandė paskutinį kartą įkvėpti. Pasigirdo šniokštimas, treškėjimas. Tada ji, iššvokšdama orą, atsiduso. Mirė, pagalvojo Šeifer. Ilgai žvelgė į priešais gulinčią senąją moterį, tada atsigręžė į Kovartą.

— Neturėjau pasirinkimo... — pasakė ji.

Tie žodžiai privertė reporterį pajudėti iš vietos. Jis perėjo kambarį ir pakėlė šautuvą nuo grindų. Greitai atlaužęs šautuvą pažiūrėjo į du tuščius šovinių lizdus — po vieną kiekviename vamzdyje.

— Tuščias, — pasakė jis.

— Ne, — išlemeno Šeifer.

Jis padavėjai ginklą.

— Ne, — pasakė ji dar kartą vos girdimai. — Po velnių.

Ji pažiūrėjo į reporterį, tarsi ieškodama užtarimo. Staiga pasijuto visiškai bejėgė.

— Aš neturėjau pasirinkimo, — pakartojo.

Lauke pasigirdo šūvių papliūpa.

Metjus Kovartas nejučia pritūpė. Jam atrodė, kad tyla tarp šūvių tapo kažkokia gilesnė, tirštesnė, ir jis pasijuto lyg plaukikas, stačiomis besilaikantis vandenyje. Jis įkvėpė ir šoko prie durų. Andrėja Šeifer nusekė jam iš paskos.

Pamatęs Tenį Brauną verandoje, suprato, kad jis skubėdamas meta iš revolverio tuščius šovinius. Šie krito ant medinių grindų po kojomis, jis iš naujo užtaisė ginklą.

— Kur jis? — paklausė Kovartas.

Braunas atsigręžė.

— Kaip ponia Fergiuson?

— Mirė, — atsakė Šeifer. — Aš nežinojau...

Jis ją pertraukė:

— Neturėjai pasirinkimo.

— Šautuvas buvo neužtaisytas, — pasakė Kovartas.

Tenis Braunas pažvelgė tuščiu žvilgsniu ir, neturėdamas ką atsakyti, tik liūdnai gūžtelėjo pečiais. Tą pat akimirką greitai išsitiesė ir pirštu parodė į mišką.

— Aš seksiu paskui jį.

Šeifer linktelėjo, lyg ir ją į priekį būtų traukusi kažkokia nematoma, bet jaučiama srovė. Metjus Kovartas irgi linktelėjo.

Tenis Braunas, prabėgęs pro juos ir nušokęs nuo verandos, greitai lėkė proskyna link miško pakraščio maždaug už trisdešimties metrų. Paspartino žingsnį per atvirą lauką ir, pasiekęs mišką, kur dingo Fergiusonas, jau bėgo nemažu greičiu, taip greitai, kad atgautų kiekvieną nuo žudiko atsiliktą akimirką.

Girdėjo sunkų už poros metrų jį sekančių Kovarto ir Šeifer kvėpavimą, bet nekreipė į tai dėmesio. Palinko į priekį, blyškioje miško šviesoje bandydamas sekti pėdsakus, kuriuos paliko Robertas Erlas Fergiusonas, žinojo, kad netrukus persekiojamasis apsisuks ir užpuls juos iš pasalų. Čia ir mano kraštas, pagalvojo jis. Aš irgi čia užaugau. Visa tai man pažįstama tiek pat kiek jam.

Jis ramino save melu ir brovėsi į priekį.

Juos slėgė karštis, neatslūgstamai lipniai sukdamasis aplink, sunkdamas jėgas besiskverbiant pro susipynusias šakas ir vijoklius. Tenis Braunas paliko po savęs siaurą taką, juo bėgo Šeifer ir Kovartas. Jis brovėsi į priekį nemažindamas greičio, bandydamas nuspėti, ką darys Fergiusonas.

Kartkartėm likdavo ženklų, kad Fergiusonas iš tiesų čia praėjo. Tenis Braunas pastebėjo pėdsaką šlapioje žemėje. Kovartas pamatė ant spyglio pakibusį iš žudiko drabužių išplėštą mažą pilkos medžiagos skutą.

Prakaitas ir baimė trukdė jiems matyti.

Braunas prisiminė karą ir pagalvojo: tokia situacija jau yra buvusi. Bloga nuojauta ir jaudulys ginė į priekį dar greičiau. Šeifer kapstėsi iš paskos, akyse regėdama tik senosios moters kūną, kurį mirti nubloškė į trobos kampą. Tas vaizdas susiliejo su tolimu atsiminimu apie Briusą Vilkoksą, pradingstantį nakties tamsoje. Jai atrodė, kad mirtis iš jos tyčiojasi — kiekvieną kartą, kai ji bandė daryti ką nors teisingai, viskas baigdavosi visiškai ne taip. Jai reikėjo ištaisyti tiek daug, bet ji nė nenumanė — kaip.

Kovartas jautėsi taip, lyg kiekvienas žingsnis stumtų jį gilyn į košmarą. Jis pametė savo užrašų knygelę ir pieštuką. Jam iš rankų juos išplėšė gervuogių krūmas, palikdamas ilgą žaizdą, kuri truputį kraujavo ir velniškai skaudėjo. Akimirką jis svarstė, ką čia veikia. Tada pagalvojo: rašau paskutinę pastraipą.