Джон Катценбах - Kilnus tikslas

— Ar jūs sakote...

— Aš sakau — sustabdykite. Esu tikras, kad Monro apygardoje procedūros tokios pačios kaip ir čia, Eskambijoje. Tas šunsnukis įtariamas žmogžudyste. Keliomis žmogžudystėmis, taip pat ir dėl policijos pareigūno dingimo. Tai visos priežastys, kurių mums reikia. Be to, jis yra teistas nusikaltėlis. Bent jau kažkada toks buvo... — Braunas žvilgtelėjo į Kovartą. Šis nieko neatsakė. — Todėl žinote taisykles dėl mirtinų ginklų panaudojimo. Pati išsiaiškinsit, ką daryti.

Šeifer pabalo, jos oda tapo tokia blyški, kaip juos supantis oras. Bet ji ryžtingai linktelėjo.

— Supratau, — pasakė, bandydama kalbėti tvirtu balsu. — Ar manot, kad jis ginkluotas? Ar laukia mūsų?

Braunas gūžtelėjo pečiais.

— Jis tikriausiai ginkluotas. Bet nemanau, kad būtų pasirengęs ir mūsų lauktų. Mes labai skubėjom čia atvykti. Turbūt nusigavom čia taip pat greitai kaip ir jis. Nemanau, kad jis bus visiškai pasiruošęs. Bent kol kas. Bet prisiminkit vieną dalyką — čia jo teritorija.

Ji pritariamai sumurmėjo.

Tenis Braunas giliai įkvėpė. Iš pradžių jo balsas buvo šaltas, lygus. Paskui, pakeisdama nuovargį, atsirado grėsminga gaidelė, išduodanti, kad jis manė viską jau greit pasibaigsiant.

— Supratot? — paklausė. — Nenoriu, kad jis išlėktų pro galines duris ir pabėgtų į pelkę. Jei pateks ten, nemanau, kad kada nors jį atrasim. Jis užaugo šioje apylinkėje ir...

— Aš jį sustabdysiu, — tarė ji. Nepridūrė šį kartą, nors tie žodžiai skambėjo jų visų galvose.

— Gerai, — tęsė Braunas. — Mudu su Kovartu eisim į priekį. Neturiu orderio, todėl viską sugalvosiu vietoj. Spėju, kad pasibelsiu į duris, pranešiu, kas esu, ir įeisiu į vidų. Nėra kito būdo tai padaryti. Eina velniop tos procedūros.

— O kaip aš? — paklausė Kovartas.

— Jūs ne policijos pareigūnas. Todėl negaliu reguliuoti jūsų veiksmų. Norit eiti drauge? Užduoti savo klausimus? Darykit, ką norit, man tai netrukdo. Tik nenoriu, kad koks nors advokatas pasakytų, jog pažeidžiau Fergiusono teises — ir vėl — dėl to, kad aš jus pasiėmiau su savim. Todėl darykit, ką norit. Eikit šalin. Eikit vidun. Darykit bet ką. Supratot?

— Supratau.

— Tai teisinga. Supratot?

— Viskas gerai, — linktelėjo Kovartas. Skirtingi, bet siekiantys to paties. Vienas vyras pasibeldžia į duris su ginklu, o kitas — su klausimu. Abu ieško tų pačių atsakymų.

— Ar ketinat jį suimti? — paklausė Šeifer. — Kuo kaltindami?

— Na, pirma aš jam pasiūlysiu ateiti į apklausą. Pažiūrėsim, ar jis sutiks eiti su mumis savo noru. Bet vis tiek jį pasiimsim. Jei reikės, antrąkart suimsiu už Džoanės Šraiver nužudymą. Kaip sakiau vakar? Trukdymas policijos pareigūnams ir melaginga priesaika. Bet jis vienaip ar kitaip eis su mumis. O kai jau bus nuovadoje, galėsim aiškintis, kas atsitiko.

— Ar ketinat jo paklausti...

— Aš ketinu būti mandagus, — atsakė Braunas. Liūdna blanki šypsena šmėkštelėjo jo lūpų kampuose. — Rankoje laikydamas užtaisytą ginklą, padėjęs pirštą ant gaiduko, nutaikęs jį tiesiai tam šunsnukiui į veidą.

Ji linktelėjo.

— Jis negalės išsisukti, — tyliai tarė Braunas. — Jis nužudė Briusą. Jis nužudė Džoanę. Nežinau, kiek dar kitų. Bet kitų yra. Viskas baigsis dabar.

Po šių žodžių stojo tyla.

Kovartas nusisuko nuo detektyvų. Pagalvojo: ateina laikas, kai teisme būtini įkalčiai iš tiesų nieko nebekeičia. Keli šviesos spinduliai pralindo pro medžių šakas — jų užteko, kad prieš juos nusitiesęs kelias įgautų formą.

— O kaip jūs? — policijos leitenantas staiga paklausė Kovartą. Jo balsas nutraukė tylą. — Ar viskas aišku?

— Gana aišku.

Braunas uždėjo ranką ant durelių rankenos, staigiai truktelėjo ir pastūmė automobilio duris.

— Puiku, — pasakė, nepajėgdamas iš savo balso ištrinti švelnios pašaipos gaidelės. — Tuomet eime.

Jis iššoko iš automobilio ir leidosi siauru juodo purvo keliuku, truputį palinkęs, lyg eitų prieš smarkios audros vėją. Kovartas kelias akimirkas sekė ryžtingą policininko eiseną ir pagalvojo: Ar kada nors galėsiu iš tikrųjų suprasti, kas dedasi jo galvoje? Arba Roberto Erlo Fergiusono galvoje? Abu vyrai atrodė vienodai mįslingi. Jis kuo greičiau nuginė šią mintį ir skubiai pasivijo Brauną. Šeifer ėjo iš kitos pusės, jie sutartinai žengė į priekį, bet žingsnius slopino rytinė migla, kuri vyniojosi aplink kojas kaip pilkos dūmų gyvatės.

Kovartas pirmas pastebėjo lūšną, įspraustą į proskyną, kurioje baigėsi kelias. Drėgnas pelkių rūkas, susikaupęs priešais trobelę, teikė jai baugią vaiduoklišką išvaizdą. Viduje nebuvo šviesų; iš pirmo žvilgsnio jis nepastebėjo nieko judančio, tikėjosi, kad jie spėjo ateiti prieš kam nors atsibundant. Senoji moteriškė turbūt keliasi prieš giedant gaidžiams, pagalvojo jis, o tada tikriausiai skundžiasi, kad tie seni paukščiai vėluoja. Sulėtinęs žingsnį Kovartas lūkuriavo šešėliuose ir apžiūrinėjo namą.

— Jis čia, — tyliai pasakė Braunas.

Kovartas pasisuko į jį.

— Iš kur žinote?

Policijos leitenantas pirštu parodė į aną namo pusę. Kovartas pažvelgė ten ir pamatė automobilio galą, kyšantį iš už verandos krašto. Jis gerai įsižiūrėjo ir įžvelgė purvinas mėlyną ir geltoną numerio spalvas — automobilis buvo registruotas Naujajame Džersyje.

— Tai jo stiliaus mašina, — mostelėjęs į automobilį tyliai pasakė Braunas. — Keleto metų senumo. Pagaminta Amerikoje. Spėju, kad ji neišsiskiria iš milijono kitų. Sunkiai aprašoma. Mašina, kuri puikiai susilieja su aplinka. Tokia, kokią turėjo ir anksčiau.

Jis pasisuko į Šeifer, uždėjo ranką jai ant peties ir tvirtai suspaudė. Kovartas pagalvojo, kad tai pirmas jo parodytas draugiško elgesio ženklas.

— Yra tik dvejos durys, — pasakė tyliu, vos girdimu balsu, bet nepanašiu į šnypščiantį šnabždesį. Jo balsas buvo tvirtas. — Vienos priekyje — ten būsiu aš. Ir vienos kitoje pusėje — ten būsite jūs. Be to, jei neklystu, kairėje pusėje yra langai, štai ten... — jis parodė pirštu į namo sieną arčiausiai miško. — Ten miegamieji. Aš sugebėsiu stebėti visus langus iš dešinės arba iš vidaus, arba iš verandos. Todėl stebėkite galines duris, bet taip pat žinokit, kad jis gali mėginti sprukti pro langą. Tiesiog būkite pasiruošusi. Būkit budri. Gerai?

— Gerai, — atsakė ji. Žodis, išeidamas iš jos lūpų virptelėjo.

— Noriu, kad liktumėte savo vietoje, kol pašauksiu. Supratot? Pašauksiu vardu. Būkit tyli. Nesirodykit. Jūs mūsų apsauginis tinklas.

— Gerai, — vėl pratarė ji.

— Ar kada nors anksčiau teko daryti ką nors panašaus? — staiga paklausė Tenis Braunas. Šyptelėjęs pridūrė: — Tikriausiai turėjau to paklausti anksčiau...

Ji papurtė galvą.

— Daug suėmimų. Girti vairuotojai ir smulkūs vagys. Keli prievartautojai. Nieko panašaus į Fergiusoną.

— Tokių kaip Fergiusonas nedaug, — pašnibždomis ištarė Kovartas.

— Nesijaudinkite, — pasakė Braunas tebesišypsodamas. — Jis bailys. Drąsus su mažomis mergaitėmis ir persigandusiais paaugliais, bet nesugeba susitvarkyti su tokiais žmonėmis kaip mudu...

Braunas kalbėjo švelniai, raminamai. Kovartui norėjosi priminti Briuso Vilkokso vardą, bet susilaikė.

— ...atsiminkite tai. Tikrai nebus nieko sunkaus... — jis tai pasakė pietietiška intonacija, palengvindamas savo tariamų žodžių svorį. — O dabar reikia pajudėti, kol dar neprašvito ir žmonės neatsibudo.