Джон Катценбах - Kilnus tikslas

Pasidėjusi pistoletą ant lovos, paėmė telefono ragelį. Trečiu bandymu susisiekė su Maiklu Vaisu.

— Ende, ei! — šūktelėjo Šis. — Jėzau, kaip džiaugiuosi, kad man paskambinai. Kas vyko? Ką radai apie savo įtariamą blogietį?

Šitas klausimas jos vos neprajuokino.

— Buvau teisi, — atsakė. — Tas vyrukas išties suktas. Turiu padėti vienam Eskambijos detektyvui jį suimti, o tada iškart atvažiuosiu.

Ji jautė, kad Vaisas bando suvokti šį mįslingą teiginį. Jam nespėjus atsakyti, pridūrė:

— Grįžau į Floridą. Rytoj galėsiu važiuoti į Starką ir viską tau papasakosiu.

— Gerai, — lėtai ištarė jis. — Bet daugiau negaišk. Spėk, ką iškapsčiau.

— Žmogžudystės ginklą?

— Tokia sėkmė dar neaplankė. Bet spėk, kas daugybę kartų skambino savo broliui į Kisą maždaug mėnesį prieš žmogžudystę? Ir spėk, kieno naujutėlaitis pikapas buvo sustabdytas už greičio viršijimą devyniasdešimt penktajame kelyje prie pat Majamio, dvidešimt keturios valandos prieš ponui reporteriui atrandant kūnus?

— Gerojo senojo seržanto?

— Pataikei. Rytoj važiuosiu į automobilių parduotuvę. Reikia išsiaiškinti, kaip jis įpirko tą naują žaisliuką keturiais varomaisiais ratais. Raudoną. Su milžiniškom padangom ir papildomom šviesom ant stogo. Tikras feraris neturtingam kaimiečiui, — Vaisas nusijuokė. — Nagi, Ende, aš jau visur apvaikščiojau. Dabar man reikia tik tavo garsiųjų šaltakraujiškų apklausos metodų, kad galutinai pribaigtume tą vyruką. Jis tikrai kaltas. Aš tai žinau.

— Aš atvyksiu, — pasakė ji. — Rytoj.

Padėjo ragelį. Jos akys užkliuvo už šalia gulinčio pistoleto. Ji išmetė visas mintis, pakėlė ginklą, suspaudė jį delnais, nusispyrusi batus, bet nenusirengusi atsigulė ant lovos. Įtikino save, kad reikia išsimiegoti, ir užsimerkė, tvirtai laikydama sugniaužusi pistoletą, kiek suirzusi, kad Metjus Kovartas įžvelgė tiesą — šį reikalą ji ištvers iki galo.

Įėjęs į kambarį Kovartas užrakino duris ir atsisėdo ant lovos krašto. Kelias sekundes žiūrėjo į telefoną, lyg tikėdamasis, kad šis tuoj suskambės. Pagaliau ištiesė ranką ir pakėlė ragelį. Paspaudė aštuonetą, kad sujungtų su tarpmiestinių skambučių linija, tada pradėjo rinkti savo buvusios žmonos ir dukters numerį Tampoje. Surinko devynis skaitmenis iš vienuolikos ir staiga sustojo.

Jis nesugalvojo nieko, ką galėtų pasakyti. Neturėjo nieko, ką galėtų pridurti prie savo kalbos anksti ryte. Jis nenorėjo sužinoti, kad ji nepaklausė jo patarimo ir jos tebėra nesaugios ir pažeidžiamos, nes sėdi savo ištaiginguose namuose priemiestyje. Jam buvo daug lengviau tiesiog įsivaizduoti, kad jo dukra saugiai svečiuojasi Mičigane.

Jis padėjo ragelį, bet vėl pakėlė, paspaudė aštuonetą ir surinko The Miami Journal redakcijos numerį. Reikia pasikalbėti su Vilu arba Edna, pagalvojo. Su vyriausiuoju ar generaliniu redaktoriumi, ar bent su kuria nors sekretore. Tiesiog pasikalbėti su kuo nors, dirbančiu laikraščio redakcijoje.

— Miami Journal redakcija, — pasigirdo moteriškas balsas.

Jis neatsakė.

— Miami Journal redakcija, — pakartojo ji akivaizdžiai suirzusi. — Alio?

Operatorė išjungė telefoną, palikdama jį su tylinčiu rageliu rankose.

Jis pagalvojo apie Vernoną Hokinsą ir akimirką mąstė, kaip galėtų paskambinti į rojų. O gal į pragarą, pagalvojo, bandydamas save pralinksminti. Ką pasakytų Hokinsas? Jis man patartų viską sutvarkyti ir užmiršti. Senasis detektyvas neturėjo laiko kvailiams.

Kovartas vėl žvilgtelėjo į telefoną. Purtydamas galvą, lyg atsisakytų vykdyti kokį įsakymą, kurio jam niekas nedavė, priglaudė ragelį prie ausies ir surinko motelio registratūros numerį.

— Čia Kovartas iš šimtas pirmojo kambario. Norėčiau, kad pažadintumėte penktą valandą ryto.

— Taip, pone. Anksti keliatės?

— Taip.

— Šimtas pirmas kambarys penktą ryto. Aišku.

Jis padėjo ragelį ir išsitiesė ant lovos. Pasijuto bjauriai, pagalvojęs, kad visame pasaulyje vienintelis žmogus, su kuriuo galėjo pasikalbėti, buvo tuščio motelio naktinės pamainos administratorius. Atsigulė ant šono ir pradėjo laukti sutartosios valandos.

Naktis jį apgaubė kaip didelis kostiumas. Karštis ir drėgmė kaip kašmyras užpildė juodą naktį. Retkarčiais tolimą dangų nutvieksdavo šviesos blyksniai, nes Meksikos įlankoje prie Pensakolos pakrantės siautė didžiulė audra. Teniui Braunui tas vaizdas priminė tolumoje vykstančius mūšius. Tačiau Pačiula išliko tyli, lyg netoliese kariaujančios milžiniškos pajėgos būtų ją aplenkusios. Jis vėl sutelkė dėmesį į miegančią gatvę, kuria važiavo. Iš dešinės tamsoje matė nykią ir neišvaizdžią mokyklą, laukiančią vaikų antplūdžio, kuris suteikia gyvybės. Klausėsi automobilio ratų keliamo traškesio, kai važiavo žvyrkeliu, ir akimirkai sustojo prie gluosnio, per petį pažvelgė į mokyklos pastatą.

Čia viskas prasidėjo. Štai čia ji įlipo į automobilį. Kodėl ji tai padarė? Kodėl ji neįžvelgė pavojaus ir nepabėgo į saugią vietą? Arba nešaukė pagalbos?

Kaltas buvo jos amžius, suvokė jis, toks pat kaip ir jo dukros. Pakankamai suaugusi, kad būtų pažeidžiama visų pasaulio siaubų, bet per jauna, kad juos pažintų. Jis pagalvojo apie visus tuos kartus, kai sėdėdavo priešais savo dukrą ir Džoanę Sraiver, svarstydamas, ar išdėstyti joms tiesą apie tai, kas tyko pasaulyje, bet galų gale nuvarydavo į šalį galvoje aidinčius siaubus ir palikdavo joms dar vieną dieną, dar vieną valandą, dar vieną minutę naivumo ir jo teikiamos laisvės.

Kai viską sužinai, kažką prarandi, pagalvojo.

Jis prisiminė pirmą kartą, kai kažkas spjovė į jį žodį „negras“, ir pamoką, kurią jis tą kartą išmoko. Jam buvo penkeri metai, jis grįžo namo verkdamas. Motina jį ramino, ir tai padėjo pasijusti geriau, bet ji negalėjo jam pasakyti, kad daugiau to nebeatsitiks. Jis žinojo, kad kažkas prarasta — nuo pat tos akimirkos. Apie blogį sužinome pamažu, bet visam laikui. Išankstiniai nusistatymai. Neapykanta. Prievarta. Žmogžudystė. Kiekviena pamoka nuplėšia truputėlį jaunatviško viltingumo.

Jis paspaudė greičio pedalą ir pavažiavo kelis kvartalus link Šraiverių namų. Virtuvėje bei svetainėje degė šviesa, ir jis aki mirką svarstė, gal prieiti prie paradinių durų ir įeiti vidun. Jis žinojo, kad ten būtų laukiamas. Jie jam pasiūlytų kavos, gal ko nors užkąsti. Kadaise mes buvome draugai, bet jau nebe, pagalvojo. Dabar aš jiems esu baisių dalykų priminimas. Jie pasodintų jį svetainėje ir mandagiai lauktų, kol jis pasakys, ko atėjo. Jis turėtų išgalvoti ką nors, kas skambėtų gana oficialiai. Negalėtų jiems pasakyti nieko tikra apie tai, kas atsitiko, kol pats nebus tikras, kokia iš tiesų yra situacija.

Ir pagaliau jis suprato, kad jie pradėtų kalbėti apie savo dukrą, pasakytų jau senokai nesulaukiantys jo dukros svečiuose, o tai būtų pernelyg skaudu girdėti. Visa tai būtų pernelyg skaudu girdėti.

Jis liko lauke tiesiog žiūrėdamas į namo langus, kol šviesos užgeso ir Šraiveriai užmigo neramiu vėlyvos nakties miegu, kaip ir kasnakt.

Pasijuto keistai nematomas — lyg šešėlis, įsiliejantis į tamsą. Staiga jam toptelėjo baisi mintis, kad Robertas Erlas Fergiusonas jautėsi taip pat, kai sėlino per nakties tamsumą, slėpdamasis nuo žvilgsnių. Ar taip viskas ir vyksta, paklausė jis mintyse. Į šį klausimą negalėjo atsakyti. Važiavo nuo jaunystės pažįstamomis gatvėmis, gatvėmis, šnabždančiomis apie amžių ir tęstinumą, paskui įvažiavo į naujesnį priemiesčio kvartalą, šaukte šaukiantį apie pokyčius ir ateitį. Jis jautė miesto struktūrą, beveik kaip ūkininkas, tarp pirštų patrynęs dirvožemio. Jis pasiekė savo gatvę, pastebėjo žymėtą policijos patrulio automobilį kvartalo vidurkelyje ir sustojo prie jo.