Джон Катценбах - Kilnus tikslas

Kovartas atmesdamas šią mintį sumojavo rankomis, bet suprato, kad tikriausiai ji sako tiesą. Turbūt jis sudės į straipsnį kiekvieną smulkmenėlę, kurią tik galės, kai pagaliau aprašys viską, kas nutiko.

— Ne. Tik bandžiau būti mandagus. Neprivalot atsakyti. Man netrukdys, jei sėdėsim tylėdami.

— Mano tėvas buvo policininkas. Čikagos detektyvas, kol jį nušovė. Po jo mirties mes persikėlėme gyventi į Kisą. Lyg kokie pabėgėliai. Maniau, kad man patiks policininkės darbas, todėl, baigusi koledžą, įsidarbinau nuovadoje. Galima sakyti, tai mano kraujuje. Štai ir viskas.

— Kiek laiko jūs...

— Dvejus metus dirbau patrule. Šešis mėnesius tyriau apiplėšimus — įsilaužimus. Tris mėnesius dirbu prie sunkių nusikaltimų. Štai ir visa istorija.

— Ar žmogžudystė Tarpūno gatvėje jūsų pirma svarbi byla?

Ji papurtė galvą.

— Ne. Visos žmogžudystės svarbios.

Ji nebuvo tikra, ar jis patikėjo tuo melu, ar jį pastebėjo, nes jis nuleido galvą apžiūrėti užsisakytas salotas — tai buvo gabalas kopūsto ir kelios skiltelės pomidoro, apipilta Thousand Island padažu. Jis pasmeigė šakute pomidorą ir iškėlė į viršų.

— Naujojo Džersio šeštieji, — pasakė.

— Ką?

— Džersio pomidorai. Tiesą sakant, dabar dar ne jų laikas, bet šitas atrodo lyg būtų laikytas bent metus. Žinote, kaip jie daro. Surenka pomidorus, kol jie dar žali, net nepradėję nokti. Todėl tvirti, kieti kaip akmuo. Perpjauti jie neištęžta. Nepasilieja sėklos, neišteka pomidoro vidus — būtent tokių ir reikia restoranams. Žinoma, niekas nevalgytų žalio pomidoro, todėl į juos įšvirkščia raudonų dažų, kad atrodytų kaip tikri. Juos milijardais pardavinėja greitojo maisto restoranams.

Ji pažvelgė į jį, sėdintį kitame stalelio gale. Vapalioja, pagalvojo. Kas galėtų kaltinti? Jo gyvenimas sudraskytas į skutelius. Ji pažvelgė į savo rankas. Na, bent tai mus sieja.

Jiedu kelias akimirkas sėdėjo tylėdami. Nekalbi padavėja atnešė vakarienę ir klestelėjo jų lėkštes ant stalo priešais juos. Nebegalėdama ištverti, Andrėja Šeifer pagaliau paklausė:

— Sakykit, kas, jūsų galva, dabar, po galais, įvyks?

Jos balsas buvo tylus, beveik sąmokslininkiškas, bet pilnas aštraus primygtinumo. Kovartas atšlijo nuo stalo ir kelias sekundes žiūrėjo į ją prieš atsakydamas.

— Manau, kad rasim Robertą Erlą Fergiusoną jo senelės namuose.

— Ir?

— Ir manau, kad leitenantas Braunas suims jį už Džoanės Sraiver nužudymą dar kartą, net jei tai bus beviltiška. Arba už trukdymą teisėtvarkai. Arba dėl melagingos priesaikos. Arba kaip liudytoją Vilkokso dingimo byloje. Ką nors. O tada judu panaudosite viską, ką žinom, ir tai, ko nežinom, ir jį apklausit. Aš parašysiu straipsnį ir lauksime sprogimo.

Kovartas nutilo ir pažvelgė jai tiesiai į akis.

— Jis bent jau bus po ranka, o ne kur nors darys, kas jam patinka. Todėl bus sustabdytas.

— Ir viskas bus taip paprasta, ar ne?

Kovartas papurtė galvą.

— Ne, — atsakė jis. — Viskas bus pavojinga. Rizikinga.

— Aš tai žinau, — ramiai tarė ji. — Tik norėjau įsitikinti, kad jūs irgi tai žinote.

Tyla vėl atslinko prie jų, kelias nejaukias akimirkas užvaldė jų mintis, kol pagaliau Kovartas pasakė:

— Viskas įvyko taip greitai, tiesa?

— Ką turite omeny?

— Atrodo, praėjo tiek daug laiko nuo tada, kai Bleiras Salivanas sėdo į elektros kėdę. Bet iš tikrųjų praėjo tik keliolika dienų.

— Ar norėtumėt, kad būtų praėję daugiau?

— Ne. Norėčiau, kad tai baigtųsi.

Andrėja Šeifer ketino kažką sakyti, bet apsigalvojo ir paklausė visai ko kito:

— O kas bus, kai viskas baigsis?

Kovartas nedvejojo.

— Turėsiu progą grįžti prie to, ką dariau prieš prasidedant visam šitam košmarui. Bet tik progą.

Jis nepasakė to, kas, jo galva, buvo tiksliau: turėsiu progą būti saugus.

Jis sarkastiškai nusijuokė.

— Žinoma, turbūt būsiu gerokai aptalžytas. Kaip ir Tenis Braunas. Gal net ir jūs. Bet...

Jis gūžtelėjo pečiais, lyg norėdamas parodyti, kad visa tai nelabai svarbu. Žinoma, jis tik apsimetė.

Šeifer suvirškino tą informaciją. Ji manė, kad žmonės, norintys viską sugrąžinti į normalias vėžes, beveik visada yra beviltiškai naivūs. Ir jiems niekada nepatinka, kas iš to išeina. Ji paklausė:

— Ar pasitikit leitenantu Braunu?

Kovartas dvejojo atsakyti.

— Manau, kad jis pavojingas, jei tai turite omeny. Atrodo, jis priėjo ribą. Taip pat manau, kad jis padarys tai, ką pasakė.

Kovartas pridūrė, kad, jo manymu, Tenis Braunas labai supykęs ir pilnas įniršio.

— Jis tikrai nelaužė taisyklių, kad pasiektų tai, ką pasiekė. Jis tai pastebi žaisdamas žaidimą. Tiksliai laikydamasis taisyklių. Elgdamasis būtent taip, kaip žmonės iš jo tikėjosi. Jis nusižengė tik vieną kartą — kai leido Vilkoksui primušti Fergiusoną. Antrą kartą į tuos spąstus jis nepaklius.

Šeifer sutiko.

— Aš taip pat manau, kad jis prie ribos. Bet jis atrodo tvirtas.

Ji nebuvo įsitikinusi, ar tikrai tuo tiki. Taip pat žinojo, kad tą patį būtų galima pasakyti apie Kovartą arba ją.

— Tai nieko nekeičia, — staiga išpyškino Kovartas.

— Kodėl?

— Nes mes vis tiek ištversim tai iki galo.

Padavėja atėjo nunešti lėkščių ir paklausė, ar jie norės deserto. Abu atsisakė, taip pat ir kavos. Padavėja, vis dar tokia pat paniurusi, tarsi nuspėjo jų atsakymą — ji jau buvo išrašiusi sąskaitą ir be ceremonijų numetė ją tarp jų. Šeifer primygtinai reikalavo apmokėti savo sąskaitą pati. Jie nuėjo į savo kambarius daugiau netarę nė žodžio. Net nepalinkėję vienas kitam labos nakties.

Andrėja Šeifer užsidarė duris ir nuėjo tiesiai prie nedidelės spintelės mažame motelio kambaryje. Galvoje maišėsi ir pynėsi vaizdai iš praėjusių kelių dienų, pokalbių. Bet ji tai nugalėjo ir pradėjo lėtai, su įsitikinimu veikti. Pasidėjo rankinę ant spintelės viršaus ir išsitraukė devynių milimetrų kalibro pistoletą. Ištraukė apkabą iš rankenos, patikrino, ar ji pilna. Taip pat patraukė atgal pistoleto saugiklį ir pakėlė vamzdį prie veido, norėdama įsitikinti, kad visos dalys veikia. Vėl užtaisė pistoletą ir pasidėjo priešais. Tada pasirausė rankinėje ir surado atsarginę apkabą. Patikrino ją ir padėjo prie ginklo.

Kelias akimirkas žvelgė į pistoletą.

Ji prisiminė ilgas valandas, praleistas mokantis vartoti šį ginklą. Monro apygardos šerifo departamentas įrengė šaudyklą kovinėms pratyboms visai šalia Maratono. Ten treniruotis buvo paprasta — reikėjo eiti pro eilę apleistų namų, iš kurių buvo likę tik saulės kaitros nubalinti gelžbetoniniai griaučiai, o kitas pareigūnas elektronika valdė taikinius, kurie atsirasdavo tuščiuose languose. Tokios pratybos jai labai gerai sekėsi: ji visuomet pelnydavo apie devyniasdešimt procentų taškų. Bet labiausiai jai patiko tų pratybų jaudulys, būtinybė pamatyti taikinį, atpažinti jį kaip draugą arba priešą ir arba šauti, arba ne. Ji taip įsijausdavo, kad neberūpėdavo niekas, tik saulė, ginklo svoris rankoje ir žudymo zonoje atsirandantys taikiniai. Rami, viena, siekianti paprasto tikslo — išmokti kursą.

Ji vėl pažvelgė į ginklą.

Aš niekada nešoviau į nieką, tik į taikinius, pagalvojo.

Ji prisiminė miglą ir šaltį Niuarko gatvėse.

Tai nebuvo panašu į tai, ko tikėjosi. Ji nesuprato, kad ten buvo pakliuvusi į kovinę situaciją. Tie žmonės ant šaligatvio, grėsmingos išraiškos ir mostai, beviltiškas bėgimas gatvėmis. Tai buvo pirmas kartas, kai viskas vyko iš tikrųjų. Ji sugriežė dantimis. Pasižadėjo antrą kartą per tokį išbandymą nesusikirsti.