Джон Катценбах - Kilnus tikslas

— O ką pasieksit, įdėdamas į laikraštį straipsnį?

— Tai padėtų. Aš jį išrūkyčiau iš jo landynės.

— Labiau panašu, kad įspėtumėte, ir jis pasidarytų atsargesnis.

— Ne. Visi kiti būtų įspėti...

— Taip, ir jis pakeistų savo braižą, o tada nebegalėtume jo įkišti į jokį pasaulio teismą.

Abu vyrai, pašokę ant kojų, stovėjo įsmeigę žvilgsnius vienas kitam į akis, pasiruošę paleisti į darbą kumščius. Šeifer, ištiesusi ranką, juos išskyrė.

— Gal pamišote? — paklausė ji garsiai. — Ar visai išprotėjote? Nepasidalijote informacija? Kokia prasmė laikyti paslaptis?

Kovartas žvilgtelėjo į ją ir papurtė galvą.

— Visa esmė ta, kad niekas niekada nieko nesako. Ypač tiesos.

— Kiek žmonių mirė vien dėl to, kad... — pradėjo ji sakyti, bet nutilo. Suprato, kad pati turi informacijos, kuria nenorėjo pasidalyti. Tačiau Kovartas tai pastebėjo.

— Ką jūs slepiate, detektyve? Ką žinote ir nenorite mums pasakyti?

Ji suprato, kad neturi jokio pasirinkimo.

— Salivano tėvai, — tarė ji. — Fergiusonas sakė tiesą. Jis jų nenužudė.

— Ką?

Ji papasakojo viską, ką jai buvo sakęs Maiklas Vaisas — apie Bibliją, kalėjimo sargybinį, jo brolį.

Kovartas atrodė nustebęs, papurtė galvą.

— Rodžersas, — pasakė jis. — Kas galėjo pagalvoti.

Tai neatrodė neįmanoma. Rodžersas tikrai buvo susijęs su visais Starke vykstančiais dalykais. Jam tai būtų buvę paprasčiausia, bet vis tiek...

— Vieno dalyko nesuprantu, — tarė Kovartas. — Jeigu kaltas Rodžersas, kodėl Salivanas praleido tiek laiko, įrodinėdamas man, kad kaltas Fergiusonas, bet po to vis tiek parašė Rodžerso vardą toje Biblijoje?

Braunas gūžtelėjo pečiais.

— Tai geriausias būdas įsitikinti, kad kuris nors išsisuks nuo kaltinimų. Daugiau nei vienas įtariamasis. Pasakė tau vieną dalyką. Kelis kitus įkalčius nukreipė visiškai kita kryptimi. Tik palauk, kol koks advokatas juos iškapstys. Bet labiausiai panašu, jog jis tai padarė todėl, kad buvo tikrai nesveikas, Kovartai. Nesveikas ir kupinas blogio. Tai tiesiog buvo būdas nusitempti į tą pragarą, kur jis pateks, visus — tave, Fergiusoną, Rodžersą... ir tris policininkus, kurių net nepažinojo.

Visi akimirką tylėjo ir mąstė.

— Gal Rodžersas ir kaltas, o gal ir ne, — tarė Kovartas. — Dabar senasis gerasis Salis pragare tikriausiai juokiasi iki ašarų, — jis vėl papurtė galvą. — Ką visa tai galėtų reikšti?

— Tai reiškia, kad metas užmiršti Salivaną, — prakalbo Šeifer. — Pamiršti jo protinius žaidimus. Reikia rūpintis Fergiusonu ir jo aukomis. Manote, kad jų buvo trys?

— Jis septynis kartus važiavo į pietus. Tiesą sakant, mes žinome tik apie septynis kartus.

— Septynis?

Kovartas pasiduodamas pakėlė rankas.

— Mes nežinome, kurie kartai buvo skirti apsižvalgyti, o kurie — veikti. Mes tik žinome — Jėzau — mes spėjame , kad jis nužudė tris mažas mergaites. Vieną baltaodę. Dvi juodaodės. Ir Briusą Vilkoksą.

— Keturi, — tarė ji tyliai.

— Keturi, — garsiai išrėžė Tenis Braunas. Jis atsistojo, lyg norėdamas parodyti, kad nėra pavargęs, ir pradėjo žingsniuoti kambaryje kaip kalinys kameroje. — Ar nematote, ką jis daro? — paklausė jis staiga.

— Ką?

Brauno balsas virpėjo iš įtampos. Jis pažvelgė į jaunąją detektyvę.

— Ką mes visuomet darome? Įvykdomas nusikaltimas ir mūsų pirma prielaida būna ta, kad, nors jis ir išskirtinis, vis tiek bus galima sutalpinti į aiškią, tiksliai apibrėžtą kategoriją. Galų gale mes sužinome, kad panašių nusikaltimų yra šimtų šimtai. Taip mus išmokė, to mes ir tikimės. Todėl einame apklausti įprastų įtariamųjų. Tų pačių įtariamųjų, kurie devyniasdešimt devynis procentus kartų yra kalti. Mes apžiūrime viską nusikaltimo vietoje ir tikimės, kad aptiksime ką nors — lašelį kraujo, plauką, gabalą drabužio — bet ką, kas mus nuves tiesiai pas vieną žmogų iš to trumpo sąrašo. Mes tai darome, nes kita išeitis pernelyg bauginanti: iš tikrųjų kaltas kas nors, visiškai nesusijęs su niekuo kitu, tik su tuo nužudymu. Kas nors, ko tu nepažįsti, ko niekas nepažįsta, kas gali būti už šimto ar tūkstančio kilometrų nuo nusikaltimo vietos. Ir daro tai dėl priežasčių, kurios tokios iškreiptos, kad negali jų net nuspėti, juo labiau suprasti. Nes jei taip yra, išspręsti tą bylą turi vieną šansą iš milijono, gal net ne tiek. Todėl mes ir nuėjom pas Fergiusoną pirmiausia, kai buvo nužudyta Džoanė. Nes mes turėjom ištirti nusikaltimą, o jis buvo mūsų trumpajame sąraše...

Braunas pažiūrėjo į Šeifer, tada į Kovartą.

— Bet dabar, kaip matome, jis visa tai suprato, — detektyvas palinko į priekį ir, pabrėždamas savo tariamus žodžius, trenkė kumščiu į ranką. — Jis suprato, kad atstumas gali jį apsaugoti — kad, kai jis atvažiuoja į kokį mažą miestelį, norėdamas ką nors nužudyti, niekas neturėtų jo pažinti. Niekas į jį nekreips dėme šio. Ir niekas gerai neprisimins jo veido, jei jis pagriebs savo auką. O ką pagriebia? Jis suprato, kas atsitinka, kai pagrobi mažas baltąsias mergaites. Todėl dabar važiuoja ten, kur policija nėra tokia patyrusi, kur spauda ne tokia visažinė, ir pasigriebia sau mažą juodaodę mergaitę, nes tai tikrai nepritrauks visų dėmesio, tikrai ne tiek, kiek pritraukė Džoanės Šraiver dingimas. Todėl jis ima ir daro šiuos dalykus, tada sugrįžta čia ir toliau eina į paskaitas, o jo niekas neieško. Niekas. — Braunas patylėjo ir pridūrė: — Dabar jau niekas, išskyrus mus tris.

— Ir Vilkoksą? — paklausė Kovartas.

Braunas giliai įkvėpė.

— Jis negyvas, — atsakė paprastai.

— Mes to nežinom, — tarė Šeifer. Ta mintis jai atrodė neįmanoma. Ji žinojo, kad tai tiesa, bet vis tiek negalėjo jos girdėti.

— Negyvas, — tęsė Braunas, kalbėdamas vis greičiau. — Kur nors netoliese. Todėl Fergiusonas ir bėga. Tai pirmoji taisyklė. Žudyk atsargiai. Žudyk slaptai. Išnaudok atstumus. Tai tokia velniškai paprasta formulė, — jis žiūrėjo į jaunąją detektyvę. — Jam buvo galas, vos tik pametėte jį iš akių.

— Neturėjote jo palikti, — pasakė Kovartas.

Ji pasišiaušusi atsisuko į jį.

— Aš jo nepalikau! Jis pabėgo nuo manęs. Aš bandžiau jį sustabdyti. Po galais, aš neprivalau šito klausytis! Aš net neprivalau čia būti!

— Kurgi ne, privalot, — pasakė Kovartas. — Ar nesuprantate, detektyve? Laisvėje vaikšto tikrai blogas žmogus. Jis laisvėje dėl daugelio dalykų — atsitiktinumų, neteisingų nuosprendžių, klaidų, nelaimių ir panašiai. Bet galų gale, viską sudėjus, paaiškėja, kad jis jį paleido... — Kovartas bakstelėjo į Tenio Brauno pusę, — ...ir aš jį paleidau... — jis smiliumi dūrė sau į krūtinę, tada atsuko jį kaip pistoletą į Šeifer, — ...o dabar ir jūs jį paleidot. Štai taip.

Jis giliai įkvėpė.

— Tiesą sakant, tik vienas iš mūsų sugebėjo jį pasivyti. Vilkoksas. O dabar...

— Jis miręs, — dar kartą pasakė Braunas. Atsistojo kambario viduryje, suspaudė pirštus į kumščius, paskui lėtai juos atleido. — Ir mes vieninteliai žmonės, kurie iš tikro jo ieško, — jis bedė pirštu į ją. — Jūs taip pat privalote tai daryti.

Ji staiga pasijuto apsvaigusi, lyg motelio grindys būtų susiūbavusios kaip patėvio žvejybos laivo denis. Bet žinojo, kad jų žodžiai teisingi. Jie visi privirė košės. Dabar atėjo laikas ją srėbti.

Vilkoksas ir kelios mažos mergaitės, tarė ji sau.

Šiedu net neįsivaizduoja, pagalvojo Šeifer. Jie nežino, kaip jautiesi, kai esi prispaustas prie žemės ir užpultas, kai žinai, kad gali tuoj mirti, bet nieko negali padaryti. Ji įsivaizdavo paskutines tų mergaičių gyvenimo minutes — šis suvokimas jai atėmė žadą ir atgaivino ryžtą.