Джон Катценбах - Kilnus tikslas

Šeifer lėtai iškvėpė. Taip turbūt ir yra, pagalvojo. Privalo taip būti. Jis tikriausiai tą šunsnukį nusivijo iki kokio nors autobuso ar traukinio ir neturėjo progos paskambinti. O dabar jis seka jį atgal, bus vidurnaktis, kai sugrįš. Ją užliejo menka nusiraminimo banga. Šilta, atpalaiduojanti. Atitolino ją nuo kaustančio geležinio bejėgiškumo jausmo, kai pametė Vilkoksą iš akių. Ji staiga pastebėjo šviesas kambaryje, plastikinius, standartinius baldus ir įrangą — visa aplinka buvo jaukiai pažįstama. Tą akimirką ji pasijuto taip, lyg iš žemės gelmių būtų sugrįžusi į spalvingą ir šviesų paviršių.

Šio užsisvajojimo sukeltą saugumo jausmą suskaldė atšiaurus Tenio Brauno balsas:

— Ne. Aš išeinu dabar, — jis parodė pirštu į Šeifer. — Noriu, kad man parodytumėt, kur viskas įvyko.

Kovartas pagriebė savo apsiaustą ir jie trise išėjo atgal į naktį.

Kol Šeifer vairavo, Tenis Braunas, kamuojamas siaubingų kančių, susirietęs sėdėjo savo vietoje automobilyje.

Jis būtų paskambinęs, aš tuo tikras, galvojo Braunas.

Jis neabejojo, kad Vilkoksas darydavo skubotų sprendimų, kartais net sukeldamas pavojų. Jį pernelyg valdė impulsai ir arogantiškas pasitikėjimas savo jėgomis. Tai buvo partnerio savybės, kurias Tenis Braunas slapta labiausiai mėgo — jis kartais jausdavo, kad jo paties gyvenimas pernelyg sustingęs, pernelyg tiksliai apibrėžtas. Kiekvieną savo gyvenimo akimirką jis būdavo paskyręs kruopščiai apgalvotai pareigai: kai buvo vaikas, per sekmadienio pietus, vykdavusius šeimai sugrįžus iš bažnyčios, jis klausydavosi savo tėvo, sakančio: „Mes sukilsimi, ir priimdavo tuos žodžius kaip įsakymą, nešiodavo kamuolį amerikietiškojo futbolo komandai, pagelbėdavo sužeistiems žmonėms kare, tapo aukščiausio rango juodaodžiu pareigūnu Eskambijos policijos pajėgose. Mano gyvenime nėra jokio spontaniškumo, pagalvojo jis. Jau daug metų taip yra. Jis suprato, kad pasirinko partnerį galvodamas būtent apie tai: Briusas Vilkoksas, kuris pasaulį matė kaip gėrį ir blogį, tiesą ir netiesą, niekada ilgai nesvarstydavo dėl pasirinkimo, buvo tobula jo atsvara.

Aš jam beveik pavydžiu, pagalvojo Braunas.

Atsiminimai privertė jį jaustis dar blogiau.

Jis intuityviai žinojo, kad kažkas atsitiko, bet nesugebėjo sureaguoti į šią nelaimės šmėklą. Kai pergalvojo savo partnerystės su Vilkoksu laikotarpį, prisiminė daugelį kartų, kai Vilkoksas neapgalvotai pasielgdavo, bet paskui grįždavo atgailaudamas, pasiruošęs būti sudrausmintas, susigėdęs ir pasirengęs pirčiai, kurią jam užkurdavo Tenis Braunas. Tačiau visa tai būdavo pažįstamoje jų gimtojoje apygardoje, kur jie abu jautėsi saugūs ir užtikrinti — netgi galingi.

Tenis Braunas susivokė žvelgiąs pro langą į sustingusią tamsią naktį.

Ne čia, pagalvojo. Mums nereikėjo čia atvykti.

Jis piktai atsisuko į Kovartą.

Turėjau leisti tam šunsnukiui kapstytis pačiam.

Kovartas taip pat žvelgė į nakties peizažą. Gatvėse žvilgėjo lietaus klanai, atspindintys silpnas gatvės šviesas ir neonines iškabas virš baro langų. Migla tvyrojo virš grindinio, maišydamasi su retais garų stulpais, kurie kilo pro grotas ant žemės — lyg požemių dievai būtų užsirūstinę ant nakties prakeiksmo.

Kol Šeifer vairavo, Tenis Braunas žvalgėsi į abi gatvės puses, akimis zonduodamas ir apieškodamas apylinkes. Kovartas stebėjo juos abu.

Jis nežinojo, kada tikrai suvokė, kad šitos paieškos bevertės. Galbūt kai jie išsuko iš greitkelio ir pradėjo važiuoti per miestą, jam paaiškėjo kokia beviltiška jų padėtis. Jis nenorėjo išsakyti savo nuojautos, nes matė, kad su kiekviena sekunde Braunas artėja prie kažkokios ribos. Taip pat ir iš neramaus Šeifer vairavimo matė, kad Vilkokso dingimas ją sukrėtė. Iš visų trijų, pagalvojo jis, aš esu mažiausiai paveiktas. Jam nepatiko Vilkoksas, jis juo nepasitikėjo, bet vis tiek pajuto purtant šaltį, pagalvojus, kad anas galėjo pražūti kur nors juos gaubiančioje tamsoje.

Šeifer akies kraštu pastebėjo kažką judant ir greit pasuko automobilį prie šaligatvio.

— Kas ten? — paklausė.

Jie visi atsigręžė ir pamatė porą senų benamių, kovojančių dėl butelio. Kol jie žiūrėjo, vienas vyras stipriai spyrė kitam, partrenkė priešininką ant žemės. Spyrė vėl — užsimojęs koja kaip vėzdu trenkė parkritusiam vyrui į šonkaulius. Galų gale liovėsi, pasilenkė, pagriebė butelį ir prispaudė prie savęs. Jau ruošėsi eiti, bet persigalvojo, paėjėjo atgal ir spyrė sumuštajam vyrui į galvą. Tada užpuolikas nuslinko tolyn, nuo šešėlio iki šešėlio, kol pranyko.

Tenis Braunas galvojo — aš esu matęs skurdo, neapykantos, pykčio, blogio ir beviltiškumo. Jo akys perbėgo gatvę nuo pradžios iki galo. Bet ne tiek. Miestas atrodė kaip subombarduotos kokios nors kitos šalies liekanos po ką tik praūžusio baisaus karo. Jam kilo didelis noras kuo greičiau grįžti į Eskambijos apygardą. Ten yra neteisingų ir blogų dalykų, pagalvojo, bet ten jie pažįstami.

— Jėzau, — pasakė Kovartas, pertraukdamas policininko mintis. — Tas vyrukas gal jau mirė.

Bet vos ištarė šiuos žodžius, visi pamatė, kaip sumuštasis vyras pajudėjo, atsistojo ir nušlubavo į kitą skersgatvį.

Šeifer, trokšdama būti bet kur, tik ne čia, vėl užvedė automobilį ir trečią kartą pravežė juos pro tą vietą, kur pametė Vilkoksą.

— Nieko, — tarė ji.

— Na gerai, — šiurkščiai pasakė Braunas, — mes gaištam laiką. Važiuokim į Fergiusono butą.

Visas pastatas buvo tamsus, kai jie privažiavo, ant šaligatvio nebuvo nė gyvos dvasios. Automobiliui vos spėjus sustoti, Braunas iššoko ir greitai užlėkė laiptais prie lauko durų. Kovartas paspartino žingsnį, kad jį pasivytų. Šeifer ėjo iš paskos, bet šūktelėjo:

— Antras aukštas, pirmos durys.

— Ką darom? — paklausė Kovartas.

Jam niekas neatsakė.

Didžiojo detektyvo žingsniai, aidintys mažoje laiptinėje, priminė staigius automato šūvius. Po akimirkos jis sustojo prieš Fergiusono butą, iš po skverno išsitraukė didžiulį revolverį. Atsistojo šonu, sugniaužė kumštį ir pustuzinį kartų trenkė į šarvuotas duris.

— Policija! Atidaryk duris!

Jis vėl pabeldė, atkakliai drebindamas visą sieną.

— Fergiusonai! Atidaryk duris!

Liovėsi. Juos apgaubė tyla. Kovartas pastebėjo, kad Šeifer stovi šalia jo, išsitraukusi ginklą, laikydama jį prieš save, greitai kvėpuodama. Jis atsirėmė nugara į sieną, bet nepasijuto saugesnis.

Braunas vėl puolė duris. Jo smūgiai aidėjo koridoriuje.

— Po velnių, policija! Atidaryk!

Viduje buvo tylu. Jis pasisuko į Šeifer.

— Ar esate tikra...

— Tai jo butas, — pasakė ji pro sukąstus dantis.

— Kur, po velnių...

Visi trys už nugaros išgirdo krebždėjimą. Kovartas sustingo iš baimės. Šeifer pasisuko ir atkišo pistoletą šaukdama:

— Stot! Policija!

Braunas nuskubėjo į priekį.

Laiptų apačioje Kovartas pamatė apkūnią juodaodę moterį, apsisiautusią nušiurusiu žydru chalatu ir apsiavusią rožinėmis šlepetėmis. Ji buvo atsirėmusi į aliumininį ramentą ir purtė galvą. Ant galvos užsimaukšlinusi permatomą plastikinę kepuraitę, su spalvotais suktukais plaukuose. Ji atrodė gana juokingai — tai išsklaidė susikaupusią įtampą, sumažino baimę. Jis staiga pasijuto taip, lyg jie trys — su ginklais, rimtais veidais — atrodytų dar absurdiškiau.

— Ko keliat triukšmą? Ateinat čia ir bandot prikelti numirėlius — taip garsiai ir triukšmingai, kaip dar nesu girdėjusi. Čia ne koks narkotikų lizdas, knibždantis narkomanų. Čia gyvena dirbantys žmonės. Jie eina į darbą ir turi naktį išsimiegoti. Ponas policininke, ką čia darote, lyg kūju daužydamas tas duris?