Джон Катценбах - Kilnus tikslas

— Tas vyras, apie kurį rašiau. Kuris sėdėjo mirtininkų kameroje. Jis man grasino. Jis žino, kur jūs gyvenate.

Trumpa pauzė, tada Tomas tarė:

— Bet kodėl? Juk rašei, kad jis nieko nenužudė.

— Gali būti, kad aš suklydau.

— Bet kodėl Bekė?

— Nes jis nori, kad nieko daugiau nerašyčiau.

— Paklausyk, Metai, ką tiksliai pasakė tas vyras? Reikia tai išsiaiškinti. Ką jis pagrasino padaryti?

— Nežinau. Ne visai nežinau, tiesiog viskas taip... — jis suvokė savo žodžių nerealumą.

— Metai, po galais. Paskambini vidury nakties ir...

Teisininką pertraukė žmona:

— Meti, ar tai rimta? Ar tai tikra grėsmė?

— Sende, norėčiau galėti pasakyti, kas tikra, o kas — ne. Viskas, ką žinau — tai, kad šitas žmogus pavojingas ir aš nežinau, kur jis dabar, turėjau ką nors daryti, todėl nusprendžiau paskambinti.

— Bet Metai, — pertraukė teisininkas. — Mums reikia žinoti kokias nors detales. Man reikia bent suprasti, ką visa tai reiškia.

Metjus Kovartas staiga supyko.

— Ne, po velnių, tau to nereikia. Tau nereikia žinoti jokio kito prakeikto dalyko, išskyrus tai, kad Bekei gali grėsti pavojus. Tik tai, kad yra vienas labai pavojingas vyras, kuris žino, kur jūs gyvenate, ir bandys mane paveikti per Bekę. Supratai? Ar viską supratai? Tai viskas, ką tau reikia žinoti. Sende, susikrauk prakeiktą krepšį ir su Beke kur nors išvažiuok. Į kokią saugią vietą. Pavyzdžiui, į Mičiganą, pas tavo tetą. Padaryk tai dabar. Pirmu rytiniu skrydžiu. Tiesiog išvažiuok, kol aš viską sutvarkysiu. Aš tikrai viską sutvarkysiu, pažadu. Bet galėsiu tai padaryti tik žinodamas, kad Bekė saugioje vietoje, kur jis negalės jos pasiekti. Išvažiuok dabar. Ar supratai? Neverta rizikuoti.

Akimirką stojo tyla, pagaliau jo buvusi žmona atsakė:

— Gerai.

Jos vyras iškart įsikišo:

— Sende! Jėzau, mes nežinom...

— Mes greit sužinosim, — pasakė ji. — Meti, ar tu man paskambinsi? Ar paskambinsi Tomui ir viską paaiškinsi? Iškart, kai tik galėsi?

— Būtinai.

— Jėzau, — pasakė jos naujasis vyras. Ir pridūrė: — Meti, tikiuosi, tai ne kokia nors nesąmonė... — jis nutilo, paskui tarė: — Tiesą sakant, tikiuosi, kad yra būtent taip. Tikiuosi, kad visa tai tik kvailas nesusipratimas. Ir kai tu man paskambinsi su tuo savo prakeiktu pasiaiškinimu, tikiuosi, jis bus geras. Nesuprantu, kodėl tiesiog nepaskambini policijai ar nepasisamdai kokio privataus seklio...

— Nes prakeikta policija dėl to grasinimo nieko negali padaryti! Jie nieko negali padaryti tol, kol kas nors neatsitinka! Ji nebus saugi, net jei pasamdysi suknistą Nacionalinę gvardiją, kad ją apsaugotų. Turite ją išvežti kur nors, kur tas vyras jos neras.

— O kaip Bekė? — paklausė jo buvusi žmona. — Tai mirtinai ją išgąsdins.

— Žinau, — atsakė Kovartas. Jo galvoje lyg dūmai tvyrojo neviltis ir bejėgiškumas. — Bet alternatyva kur kas blogesnė.

— Tas žmogus... — pradėjo advokatas.

— Tas žmogus — žudikas, — pro sukąstus dantis sušnypštė Kovartas.

Teisininkas patylėjo, paskui atsiduso.

— Gerai. Jos išskris pirmu lėktuvu. Gerai? Aš liksiu čia. Tas vyrukas apie mane nieko nesakė, tiesa?

— Ne.

— Gerai. Puiku.

Kambaryje vėl stojo tyla, tada Kovartas tyliai pridūrė:

— Sende?

— Ką, Meti?

— Padėjusi ragelį nepagalvok, kad visa tai juokinga ir neprivalai nieko daryti, — tarė ramiai, lėtai. — Išvažiuok tuoj pat. Saugok Bekę. Nieko negalėsiu daryti, jei nebūsiu tikras, kad ji saugi. Ar pažadi?

— Suprantu.

— Pažadi?

— Taip.

— Ačiū, — pasakė jis. Jo sieloje rungėsi palengvėjimas ir įtampa. — Aš paskambinsiu ir pasakysiu visas smulkmenas, kai tik jas žinosiu.

Naujasis Sendės vyras pritariamai sumurmėjo. Kovartas atsargiai padėjo telefono ragelį, lyg jis būtų trapus, ir lėtai atsirėmė į motelio lovos atkaltę. Jis jautėsi kartu ir geriau, ir blogiau.

Kai Braunas ir Šeifer sugrįžo į motelio kambarį, atrodė, kad jų pečius būtų prislėgusi neviltis, o jie patys pasiekę nuovargio viršūnę. Kovartas paklausė:

— Ar pavyko ką nors padaryti?

Šeifer atsakė už juos abu:

— Vietiniai policininkai mano, kad mes pamišę. O jei nepamišę, tai mažų mažiausiai nekompetentingi. Bet labiausiai panašu, kad jiems tiesiog nerūpi. Gal būtų kitaip, jei manytų, kad jiems iš to bus naudos. Bet jie taip nemano.

Kovartas linktelėjo.

— Kokia mūsų padėtis?

Braunas ramiai atsakė:

— Mes ieškome vyro, kuris tikrai yra dėl kažko kaltas, viskuo įtariamas, bet nėra palikęs jokių įkalčių, — jis tyliai nusijuokė, — Jėzau, tik paklausykit manęs. Turėjau tapti žurnalistu, kaip tu, Kovartai.

— Kiek, — paklausė Šeifer, nubraukdama nuo kaktos plaukus, pasisukdama į du vyrus. — Pirmoji ta, apie kurią parašėt...

Abu vyrai tylėjo ir slėpė savo baimę.

— Kiek? — vėl pareikalavo ji. — Kas atsitiko? Manot, atsitiks kas nors bloga, jei pasidalysite su manimi šia informacija? Ar galėtų būti blogiau nei dabar.

— Džoanė Šraiver, — atsakė Kovartas, — buvo pirma. Pirma, apie kurią žinome. Tada dvylikametė mergaitė iš Perino, kuri pradingo...

— Perino? — pasakė Šeifer, — nenuostabu, kad jis...

— Nenuostabu, kad kas? — paklausė Kovartas.

— Tai buvo jo pirmas man užduotas klausimas. Kai su juo susitikau. Jis norėjo būti tikras, kad aš tiriu Monro apygardos bylą. Buvo susirūpinęs, kur yra riba tarp Deido ir Monro apygardų. O kai įsitikino, nusiramino.

— Šūdas, — sušnabždėjo Kovartas.

— Mes nieko tikro apie ją nežinom, — įsiterpė Braunas. — Visa tai spėliojimai...

Kovartas purtydamas galvą atsistojo. Jis nuėjo prie savo apsiausto ir išsitraukė lapus su informacija, kurią išsispausdinęs dabar turėjo. Padavė Braunui, šis greitai juos perskaitė.

— Kas ten? — paklausė Šeifer.

— Nieko, — atsakė Braunas, bet jo balse pasigirdo nusivylimo gaidelė. Jis sudėjo lapus į krūvą ir grąžino Kovartui. — Tai jis ten buvo?

— Jis ten buvo.

— Bet vis tiek neturime jokių įkalčių.

— Norėjot pasakyti, jokio lavono. Nors, sprendžiant iš to, ką ji pasakė, spėju, kad mergaitės kūnas kur nors pelkėje, netoli apygardos ribos.

— Taip, — Kovartas atsisuko į Šeifer. — Du. Kol kas du...

— Trys, — tyliai pridūrė Braunas. — Maža mergaitė iš Itonvilio. Dingo prieš kelis mėnesius.

Kovartas nustebęs pažvelgė į policininką.

— Nesakėte... — pradėjo jis.

Braunas gūžtelėjo pečiais.

Drebančiomis iš pykčio rankomis Kovartas pakėlė savo užrašus.

— Jis buvo Itonvilyje maždaug prieš šešis mėnesius. Išganytojo Kristaus presbiterionų bažnyčioje. Sakė tą savo kalbą apie Jėzų. Ar tada jis ir...

— Ne, kiek vėliau.

— Prakeikimas, — vėl pasakė Kovartas.

— Jis ten sugrįžo. Jis ten tikriausiai sugrįžo, kai įsitikino, kad niekas jo neseka.

— Tikriausiai. Bet kaip tai įrodysim?

— Aš tai įrodysiu.

— Puiku. Kodėl man to nepasakėt?

Kovarto balsas lūžinėjo iš pykčio.

Braunas atsakė tokiu pačiu įtūžiu:

— Pasakyti jums? O ką būtumėt daręs? Parašęs į laikraštį, prieš man ką nors darant su ta byla? Prieš man patikrinant kiekvieną mažą juodaodžių miestelį Floridoje? Norėjot, kad viską jums pasakyčiau, o jūs galėtumėt tai papasakoti pasauliui ir išgelbėti savo reputaciją?

— Ką nors daryti su šia byla? Kiek žmonių mirs, kol bent truputį pasistūmėsit į priekį? Jei išvis kiek nors pasistūmėsit!