Джон Катценбах - Kilnus tikslas

— Bet pirma reikia jį surasti, — pasakė ji. — Ar kas nors turi minčių, kaip tai padaryti?

— Florida, — lėtai pasakė Kovartas. — Manau, jis sugrįš į Floridą. Ten jis viską pažįsta. Ten manys esąs saugiausias. Man regis, jis turi du rūpesčius. Nerimauja, kad jo ieškau arba aš, arba detektyvas Braunas. Nemanau, kad jis ir jus kaip nors susiejo su visu tuo. Ar jis matė jus su Vilkoksu?

— Nemanau.

— Na, tai jau privalumas.

Kovartas atsisuko į Brauną. Jo galva buvo pilna to, ką buvo sakęs Bleiras Salivanas — turi būti laisvas žmogus , kad būtum geras žudikas, Kovartai. Fergiusonas tai žino, suvokė reporteris. Todėl pasakė:

— Bet mudu, na, tai visai kas kita. Jam reikia žinoti, kad mumis atsikratė. Tada jis galės grįžti prie to, ką darė anksčiau, neprivalėdamas nuolat dairytis, ar kas jo neseka.

— O kaip jis ketina tai padaryti?

Reporteris lėtai įkvėpė.

— Anądien. Kai su juo susitikau. Jis grasino mano dukrai. Jis žino, kur ji Tampoje gyvena su savo motina.

Tenis Braunas pradėjo kažką sakyti, bet nutilo.

— Štai kodėl...

— Papasakokite man apie jo grasinimą, — pareikalavo detektyvas.

— Jis tiesiog pasakė žinantis, kur ji gyvena. Nesakė, ką darys. Tik tiek, kad viską apie ją žino ir kad tai mane turi sustabdyti nuo bet kokio straipsnio rašymo. Ypač straipsnio, pilno nepatvirtintų spėjimų.

— Ar tai jus sustabdys?

— O ką darytumėt jūs? — piktai paklausė reporteris.

— Manot, kad dabar jis ten nuvyko? Į Tampą? Į...

— Jis išpjaus man širdį. Jis taip sakė.

— Taip ir manote?

Kovartas papurtė galvą.

— Ne. Manau, jis galvoja mane visiškai supančiojęs. Kad neturi nieko daryti, norėdamas mane užčiaupti.

Tenis Braunas įdėmiai pažiūrėjo į jį.

— Aš irgi turiu dukterų, — pasakė jis. — Ar jis joms grasino ką nors padaryti?

Kovartas pajuto šleikštulį.

— Ne. Jis jų neminėjo.

— Jis tikrai žino, kur jos gyvena, Kovartai. Visi Pačiuloje žino, kur aš gyvenu.

— Jis nieko nesakė.

— Ar jis žinojo, kad aš lauke, kai jums grasino? Ar jis žinojo, kad laukiu netoliese?

— Nežinau.

— Kodėl jis jų nepaminėjo, Kovartai? Ar toks pat grasinimas nebūtų suveikęs ir prieš mane?

Kovartas papurtė galvą.

— Ne. Jis žino, kad jūsų tai nesustabdytų.

Braunas linktelėjo.

— Bent tai supratot. Nagi, reporteri, kaip jis su manimi susitvarkys? Jei aš vienintelis jam likęs rūpestis, kaip jis atsikratys manęs?

Kovartas įtemptai galvojo. Į galvą atėjo viena galimybė, todėl jis greitai ją išsakė:

— Turbūt jis nori jums padaryti tą patį, ką Vilkoksui. Įvilioti į spąstus, o tada... — jis nutilo. — Gal aš klystu. Gal jis pagalvojo, kad jam geriausia tiesiog pabėgti. Į Bostoną, Čikagą, Los Andželą. Kokį nors miestą su dideliais gyvenamaisiais kvartalais. Kur galėtų pradingti ir, jei turės kantrybės, po kiek laiko vėl pradėti viską iš naujo.

— Manote, jis turi tiek kantrybės? — paklausė Šeifer.

Kovartas papurtė galvą.

— Ne. Net nemanau, kad jam reikia kantriai laukti. Kol kas jis laimėjo kiekviename žingsnyje. Jis arogantiškas, jam sekasi ir jis nemano, kad kada nors sugausime. Net jei ir sugausime, nieko negalėsime padaryti. Jis mus nugalėjo anksčiau. Turbūt mano, kad jam ir vėl pavyks.

— Tai reiškia, kad yra tik viena vieta, kur jis gali važiuoti, — pratarė Tenis Braunas. Pažvelgė į juos. — Tik viena vieta. Ten, kur viskas prasidėjo.

— Į Pačiulą, — pasakė Kovartas.

— Pačiula, — sutiko detektyvas. Ten jo namai. Ten ir mano namai. Vieta, kur jis jaučiasi saugus. Net jei ten visi jo nekenčia, jis vis tiek gali saugiai ir patogiai gyventi. Gera vieta pradėti darbus arba užbaigti. Todėl manau, kad jis išvyko į Pačiulą.

Kovartas linktelėjo ir pamojo į telefoną.

— Paskambinkit. Liepkit apsupti jo senelės namus. Pasakykit, kad jį suimtų.

Braunas dvejojo, paskui apsisprendė ir priėjo prie telefono. Jis greitai surinko numerį ir palaukė, kol jį sujungs. Po akimirkos tarė:

— Dispečerinė? Čia leitenantas Braunas. Sujunkite mane su budėtoju.

Patylėjęs vėl prakalbo:

— Rendi? Čia Tenis Braunas. Klausyk, man reikia tavo pagalbos. Svarbus reikalas. Dabar nenoriu aiškinti smulkmenų, bet man reikėtų, kad kai ką padarytum. Noriu, kad lieptum dviem patruliams praleisti dieną priešais vidurinę mokyklą. Ir noriu dar vienos mašinos prieš savo namus. Noriu, kad tas, ką ten nusiusite, pasakytų mano tėvui, jog greitai grįšiu ir jam viską paaiškinsiu, gerai? — detektyvas tylėjo klausydamasis. — Ne. Ne. Tiesiog padaryk, ko prašau, gerai? Aš atsilyginsiu. Ne, nesirūpink dėl mano tėvo. Jis gali savimi pasirūpinti. Aš nerimauju dėl savo dukrų... — jis vėl klausėsi, paskui pridūrė: — Ne, nieko konkretaus. Kai grįšiu, sutvarkysiu visus popierius. Šiandien, jei pavyks. Bet tikriausiai rytoj. Ką jiems stebėti? Bet ką, ko neturėtų ten būti. Supratai? Bet ką.

Jis padėjo ragelį.

— Nepasakei jiems apie Fergiusoną, — nustebęs tarė Kovartas. — Tu jiems iš viso nieko nepasakei.

— Aš jiems pasakiau užtektinai. Jis ne tiek daug mus lenkia. Jei paskubėsim, prisivysime jį anksčiau, nei pasiruoš su mumis susitvarkyti.

— O kas, jei...

— Jokių „jei“, Kovartai. Policijos automobiliai jam neleis prisiartinti, kol mes ten nuvyksim. O tada aš su juo susitvarkysiu, — jis rūsčiai pažiūrėjo į juos. — Niekas kitas. Aš visa tai užbaigsiu. Supratot?

Akimirką tvyrojo nejauki tyla, Kovartas nuėjo prie stalelio ir išsitraukė skrydžių tvarkaraštį.

— Vidurdienį yra skrydis į Atlantą. Nieko į Mobailį iki vėlyvos popietės. Bet galim skristi į Birmingamą ir iš ten važiuoti. Turėtume būti Pačiuloje dienai baigiantis.

Tenis Braunas linktelėjo. Jis pažvelgė į Šeifer, ši pritariamai sumurmėjo.

— Dienai baigiantis, — tyliai pakartojo policininkas.

DVIDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS Erškėtynas

Jie greitai kirto Alabamos sieną su Eskambijos apygarda, kai lengvas Meksikos įlankos vakaras jau slinko į naktį. Pietietiškas dangus prarado žydraspalvį gyvybingumą — jį pakeitė horizonte išsimėtę blogą orą žadantys murzini debesys. Aplink šuoravo permainingas vėjas, kartkartėm švilptelėdamas ar pabelsdamas į automobilio langus, nunešdamas užsilikusią drėgmę ir šaltį iš šiaurės rytų. Jie pralėkė pro dulkėtus ūkius ir pušų giraites, kurių aukštis ir statumas priminė Kovartui žmones, pakylančius stadione didžiausios įtampos akimirką. Važiavimo greitis bylojo apie jų dvejones. Jie jautė primygtinai verčiami skubėti pirmyn, nors kelią temdė nežinia. Kaimiškas kraštovaizdis skriejo už automobilio langų. Važiuodami siauru keliu jie jautėsi taip, lyg neturėtų kuo kvėpuoti. Kovartas sugriebė ranktūrį, kai jie staiga priartėjo prie seno mokyklinio autobuso, nudažyto sniego baltumo dažais. Pasišokinėdamas ir drebėdamas jis lėtai slinko vienos eismo juostos keliu. Kad neatsitrenktų, Tenis Braunas turėjo stipriai paspausti stabdžius. Kovartas pažvelgė į priekį ir pamatė ant autobuso galo raudonomis raidėmis išpieštą užrašą — NE PER VĖLU PRIIMTI MOŠŲ IŠGANYTOJĄ!

Apačioje mažesniu, bet tokiu pat įmantriu šriftu buvo užrašyta: NAUJOJO ATPIRKIMO BAPTISTŲ BAŽNYČIA, PAČIULA, FLORIDA.

Ir pagaliau ant buferio — raginimas didelėmis, išpūstomis raidėmis: SEK MANE PAS JĖZŲ!

Atsidaręs langą Kovartas galėjo girdėti, kaip bažnyčios choristų balsai skamba karštyje garsiau nei girgždantis ir dundantis autobuso variklis. Jis įtempė klausą, bet negalėjo suprasti, kokius žodžius jie dainuoja, nors atpažino melodijų nuotrupas.