Джон Катценбах - Kilnus tikslas

Tenis Braunas pasuko nuomoto automobilio vairą, kartu spausdamas greičio pedalą. Jie skubėdami aplenkė autobusą. Kovartas pažiūrėjo aukštyn ir pamatė daugybę juodaodžių, plojančių ir linguojančių besikratančio autobuso ir dainos ritmu. Jų balsų skambesį pamažu nutildė greitis ir atstumas.

Važiavo toliau per tankėjančias sutemas. Silpstančioje pravažiuojamų namų ir tvartų šviesoje formos liejosi, o vingiuojantis kelias, kuriuo važiavo, atrodė vis mažiau apibrėžtas, neryškus.

— Jėzus šioje apygardoje dirba viršvalandžius, — pasakė Braunas. — Suburia pas save visas sielas.

Braunas vairavo tylėdamas, negalėdamas atsikratyti minties, kuri nevaldomai įsirėžė į jo protą. Tai buvo akimirka iš karo — siaubinga, bet įprasta visiems kareiviams. Buvo praėję jau septyni mėnesiai, kai jis išsilaipino toje šalyje. Jo būrys ėjo per atvirą lauką. Artėjo vakaras, jie buvo netoli stovyklos, sukaitę, purvini, pervargę, ir labiau galvojo apie tai, kas jų laukia — maistą, poilsį, dar vieną nepatogią, bemiegę naktį, — o ne tai, kas juos supa. Dėl to jie buvo lengvai pažeidžiami. Taigi dabar, atsiminus atrodė, nieko neturėjo nustebinti, kad orą perskrodė snaiperio šūvis ir vienas vyras vos už kelių žingsnių parkrito taip greitai, jog Braunas pagalvojo, kad jį ant žemės nutrenkė kokia nors susierzinusi nematoma dievybė.

Tas vyras sušuko iš baimės ir skausmo pakeltu balsu: Padėkite man! Prašau.

Tenis Braunas nepajudėjo. Jis žinojo, kad snaiperis pasislėpęs laukia, kol kas nors eis pas pašautąjį. Jis žinojo, kas atsitiks, jei jis eis. Todėl gulėjo nejudėdamas, prisispaudęs veidu prie žemės ir galvojo: aš taip pat noriu gyventi. Jis taip gulėjo, kol būrio vadas pakvietė artileriją, kad ši subombarduotų nedidelį miškelį, kur slėpėsi snaiperis. Tada, kai miškas buvo išsprogdintas ir išlaužytas keliolikos sviedinių, jis nuėjo prie sužeistojo.

Tai buvo baltaodis vaikinukas iš Kalifornijos, būryje tarnavęs vos savaitę. Braunas sustojo priėjo, apžiūrėjo sužeistą, beviltiškai sudraskytą vyro krūtinę ir bandė įsiminti jo vardą.

Tai buvo paskutinis jam matant sužeistas vyras. Ir jis mirė.

Po savaitės Braunas sugrįžo namo, nes, kaip ir daugelio medikų, jo tarnavimo laikas buvo sutrumpintas. Jis grįžo į Floridos valstijos universitetą, studijavo kriminalinę teisę ir galų gale gavo vietą policijos pajėgose. Jis buvo ne pirmas juodaodis, įsidarbinęs Eskambijos apygardos policijos nuovadoje, bet visi suprato, nors nesakė, kad vienintelis, kuris kažką pasieks. Jis turėjo daug pranašumų: buvo vietinis, futbolo žvaigždė, karo didvyris, turėjo valstijos koledžo diplomą. Seni nusistatymai išdilo kaip akmenys, kuriuos be perstojo muša banga.

Jis pajuto kaltę. Suprato, kad niekada neužmirš per karą sužeistų vyrų šauksmų, bet tuos vyrus jis išgelbėjo. Tuos balsus lengva atsiminti, pagalvojo. Jie tau primena, kad darei kažką gera viso to blogio sūkuryje. Dabar, pirmą kartą po karo, jis prisiminė paskutinio sužeistojo šūksnį.

Ar Briusas Vilkoksas šaukėsi pagalbos? Aš jį taip pat palikau.

Jis suvokė, kad turės pasakyti Vilkokso šeimai. Laimė, jis neturėjo žmonos nei artimos draugės. Prisiminė, kad jis turėjo seserį, ištekėjusią už jūrų karininko, jo dalinys buvo dislokuotas San Diege. Vilkokso motina buvo mirusi, o tėvas vienas gyveno senelių namuose. Eskambijos apygardoje buvo daugybė pensininkų prieglaudų — tikrai klestintis verslas. Jis prisiminė kelis susitikimus su Vilkokso tėvu — tvirtu, atšiauriu žmogumi. Jis jau ir taip nekenčia pasaulio. Tai tik sustiprins jo įtūžį. Staiga jo mintis pervėrė pyktis: Ką aš pasakysiu? Kad jį pamečiau? Kad palikau jį sekti nusikaltėlį kartu su nepatyrusia detektyve iš Monro apygardos, o jis dingo? Manau, kad jis mirė? Dingęs be žinios? Juk jis ne kokiose nors džiunglėse pasimetė.

Bet suprato, kad būtent taip ir buvo.

Jis įjungė priekines automobilio šviesas. Jos iškart pagavo mažas raudonas prie kelio tupinčio oposumo akis. Tarytum pasiruošusio kibti į automobilio ratus. Jis tvirtai laikydamas vairą stebėjo gyvūną — šis paskutinę akimirką krustelėjo ir nulėkė atgal į krūmus.

Tą akimirką jis ir pats svajojo tiesiog pasislėpti nuo visko, kas aplinkui.

Jokios galimybės, pagalvojo.

Netrukus jis įvažiavo į stovėjimo aikštelę prie Admirolo Benbou užeigos Pačiulos priemiestyje ir išlaipino Kovartą su Šeifer ant šaligatvio. Jų veidus apšvietė švytintis baltas ženklas, toks ryškus, kad atkreiptų greitkeliu važiuojančių vairuotojų dėmesį.

— Tuoj grįšiu, — pasakė mįslingai.

— Ką ketinate daryti?

— Suorganizuosiu pastiprinimą. Juk nemanote, kad gaudysim jį vieni, ar ne?

Kovartas prisiminė, ką Braunas sakė Niuarke. Nepagalvojo, kad jie kvies pastiprinimą.

— Tikriausiai ne.

Šeifer įsiterpė:

— Kada grįšit?

— Anksti. Jus pasiimsiu prieš aušrą. Tarkim, apie penktą penkiolika.

— O tada?

— Važiuosim į jo senelės namus. Manau, jis bus ten. Gal net užklupsim miegantį. Gal mums pasiseks.

— O jei ne? — paklausė ji. — Jei jo ten nebus? Kas tada?

— Tada paieškosim geriau. Bet vis tiek manau, kad jį ten rasim.

Ji linktelėjo. Tai atrodė taip pat paprasta kaip ir neįmanoma.

— Kur dabar važiuojat? — paklausė Kovartas.

— Jau sakiau. Pastiprinimo. Gal parašysiu kelis raportus. Turiu aplankyti savo šeimą. Susitiksim čia prieš patekant saulei.

Jis paspaudė greičio pedalą ir nurūko, palikdamas jaunąją detektyvę ir reporterį stovėti šalikelėje kaip porą turistų, pasiklydusių svetimoje šalyje. Braunas kurį laiką žiūrėjo į galinio vaizdo veidrodėlį, stebėjo juos, kol įėjo į motelį. Atrodė maži, neryžtingi. Jis pasuko į dešinę ir jie išnyko iš akiračio. Tada pasijuto atsipalaiduojąs, lyg koks viduje sunarpliotas jausmas pradėtų atsiraizgyti. Pajuto ir kartėlį, jautė jį ant liežuvio. Naktis apsupo jį iš visų pusių ir pirmą kartą per daugybę dienų jis pasijuto ramus. Išmetė iš galvos mintis apie detektyvę ir reporterį — ne visiškai, bet tiek, kad netrukdytų mąstyti. Jis važiavo greitai, bet atsargiai, skubėdamas, neturėdamas tikslo pasiekti kokią nors vietą. Jis visai netroško rašyti raportų ar ieškoti pareigūnų pastiprinimo. Mirties biurokratija gali palaukti, pagalvojo.

Kovartas ir Šeifer užsiregistravo motelyje ir nuėjo į restoraną užkąsti. Nė vienas jų nesijautė labai alkanas, bet dabar buvo įprastas vakarienės metas, todėl jie iš įpročio nusprendė pavalgyti. Prie jų priėjo padavėja, kuri jautėsi nepatogiai, vilkėdama bent dydžiu per mažą krakmolytą mėlynos ir baltos spalvų uniformą, aptempusią iškilią krūtinę. Ji viena ausimi klausė jų užsakymų, nors jie nė truputėlio jos nedomino. Kol laukė patiekalų, Kovartas žvilgtelėjo į Šeifer ir staiga suprato, kad beveik nieko apie ją nežino. Taip pat suvokė, kad jau seniai nėra sėdėjęs prieš jauną moterį. Tiesą sakant, detektyve buvo patraukli, nepaisant aštraus kaip skustuvo ašmenys charakterio. Jis pagalvojo, kad, jei čia būtų Holivudas, viskas, kas nutiko, susietų juos kokiu nors bendru stipriu jausmu ir jie pultų vienas kitam į glėbį. Jis šyptelėjo. O dabar aš džiaugsiuosi, jei ji išvis su manimi kalbėsis, pagalvojo. Jis net dėl to nebuvo tikras.

— Visai nepanašu į Kisą, tiesa? — paklausė jis.

— Tiesa.

— Ar jūs ten užaugote?

— Taip. Na, panašiai. Gimiau Čikagoje, bet atvažiavau ten labai jauna.

— Kas jus paskatino tapti policininke?

— Ar čia interviu? Ar tai įkišit į kokį nors straipsnį?