Джон Катценбах - Kilnus tikslas

Uniformuotas pareigūnas iškart iššoko iš už vairo vienoje rankoje laikydamas ginklą, kitoje — žibintuvėlį, kuriuo pašvietė į Tenio pusę.

Šis išlipo iš automobilio.

— Čia aš, leitenantas Braunas, — pasakė ramiai.

Jaunasis pareigūnas prisiartino prie jo.

— Jėzau, leitenante, velniškai mane išgąsdinot.

— Atsiprašau. Tiesiog tikrinu.

— Eisit į vidų, pone? Norit, kad važiuočiau?

— Ne. Pasilik. Turiu kitų labai svarbių reikalų.

— Supratau.

— Ar matei ką nors neįprasta?

— Ne, pone. Tiesą sakant, taip, pone, vieną dalyką, bet tikriausiai tai nieko nereiškia. Naujo modelio tamsios spalvos fordą. Kitos valstijos numeriais. Dukart pravažiavo maždaug prieš valandą. Taip lėtai, lyg mane sektų. Turbūt reikėjo užsirašyti mašinos numerius, bet praleidau progą. Pagalvojau, kad derėtų jį sustabdyti, bet jis nebesugrįžo. Tai viskas. Nieko daugiau.

— Ar matei vairuotoją?

— Ne, pone. Pirmą kartą nelabai kreipiau dėmesį. Įsižiūrėjau tik kai pravažiavo antrą kartą. Tai mane ir sudomino. Tikriausiai kas nors atvažiavo aplankyti giminių ir pasiklydo.

Tenis Braunas pažvelgė į jaunąjį policininką ir linktelėjo. Jis nejautė jokios baimės, tik šaltą supratimą, kad gal pro šalį lėtai pravažiavo mirtis.

— Taip. Tikriausiai taip. Bet būk budrus, gerai?

— Taip, pone. Mane pakeis už kokio pusvalandžio, pasirūpinsiu, kad kitas pareigūnas žinotų apie fordą.

Tenis Braunas pakėlė ranką prie kaktos, lyg atiduodamas pagarbą, ir sugrįžo į automobilį. Pažiūrėjo į savo namus. Visos šviesos išjungtos. Rytoj reikia į mokyklą, pagalvojo jis. Galvoje iškilo krūva buitinių rūpesčių. Jis suprato, kad didžiąją jo gyvenimo dalį dabar užtemdė Roberto Erlo Fergiusono paieškos. Jis dėl to nesijautė kaltas — policininkams buvo įprastos manijos ir normalaus gyvenimo pamiršimas. Jis pajuto ramybės antplūdį. Tau pasisekė, tėti. Priversk jas laiku paruošti namų darbus, išjunk tą prakeiktą televizorių, kol pernelyg nesiskundžia, ir paguldyk į lovą.

Kelias akimirkas jis norėjo įeiti vidun ir iš viršaus pažvelgti į savo miegančių dukterų veidus, galbūt pažiūrėti į tėvą, kuris turbūt knarkia svetainėje ant fotelio, sapnuodamas viskio atneštą sapną. Kai mergaitės nueidavo miegoti, jo tėvas dažnai išgerdavo porą stiklų — tai jam padėdavo kovoti su artrito skausmais. Kartkartėmis Tenis Braunas prisidėdavo prie tėvo — jo paties skausmus prireikdavo panašiai slopinti. Jis nejučiomis šyptelėjo, prisimindamas šeimyniniame gyvenime randamą ramybę. Akimirką greta savęs automobilyje įsivaizdavo savo mirusią žmoną ir beveik norėjo su ja pasišnekėti.

Ką aš pasakyčiau? — paklausė savęs.

Kad man ne taip jau blogai sekasi, pagalvojo. Bet dabar man reikia sutvarkyti reikalus. Sutvarkyti sužlugdytus reikalus taip gerai, kaip sugebėsiu.

Padaryti, kad vėl būtų saugu.

Jis linktelėjo pats sau ir pasuko automobilį nuo šaligatvio. Nuvažiavo tolyn, lėkė pažįstamais keliais, atsiminimų vietomis. Jautė Fergiusoną kaip kokį blogą kvapą, tvyrantį virš miesto. Važinėdamas jis jautėsi geriau, lyg būdraudamas galėtų apsaugoti miestelį nelyginant skydas. Net nepagalvojęs, kad jam derėtų numigti, važinėjo pirmyn atgal savo atsiminimų keliais, laukdamas, kol naktis pasibaigs ir jis galės gerai matyti, kad darytų tai, ką privalo padaryti.

DVIDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS Du tusti lizdai

Aušros šviesa iš pradžių atrodė neskubanti išsklaidyti šešėlių. Ji migla aptraukė formas ir pavertė pasaulį tylia, įtartina vieta. Buvo dar tamsu, kai Tenis Braunas pasiėmė iš motelio Kovartą ir Šeifer. Jie važiavo tuščiomis gatvėmis pro žibintų šviesas ir neoninius užrašus — menką apšvietimą, kuris tik išryškino vienatvės jausmą, ateinantį drauge su ankstyvu rytu. Jie prasilenkė su keliais kitais automobiliais, retkarčiais su vienu kitu sunkvežimiu. Šaligatviai buvo tušti. Nedidelėje spurginėje Kovartas pastebėjo kelis žmones — vienintelį ženklą, kad jie ne vieni visame mieste.

Braunas važiavo greitai, pralėkė „Stop“ ženklus ir dvi raudonas šviesas; po kelių minučių jie jau buvo už miesto, važiavo apsupti laukų. Pačiula labai greitai pradingo jiems už nugarų. Atrodė, lyg žemė ištiesė rankas ir apglėbusi juos nusitempė į įvairiaspalvį nukarusių gluosnių, didelių susipynusių gervuogynų ir mažų pušynų labirintą. Šviesa ir tamsa, prislopintos žalios, rudos ir pilkos spalvos — viskas buvo susimaišę į vientisą masę, todėl atrodė, kad jie įžengė į nuolat besikeičiančią miško jūrą.

Policijos leitenantas išsuko iš pagrindinio kelio, automobilis kratėsi ir tirtėjo, kol pagaliau užšoko ant tvirto, kieto purvo, tiesiai po medžių skliautais vedančio į Fergiusono senelės namus. Kovartą užplūdo bauginanti prisiminimų banga, lyg tai, kad jam jau yra tekę važiuoti šiuo keliu, jį būtų ir raminę, ir drauge gąsdinę.

Jis bandė nuspėti, kas atsitiks, bet jautė tik nerimą ir jaudulį. Atsiminė prieš daugelį mėnesių gautą laišką: ...nusikaltimą, kurio AŠ NEĮVYKDŽIAU. Suspaudė ranktūrį ir pažvelgė tiesiai į priekį.

Iš galinės sėdynės atsklido ir tirštame ore nuskambėjo Andrėjos Šeifer balsas:

— Maniau, sakėt, kad turėsim pastiprinimą. Aš nieko nematau. Ką sumanėt?

Braunas atsakė staigiu, kapotu, griežtu balsu, atbaidančiu tolesnius klausimus:

— Galėsime išsikviesti pagalbą, jei jos prireiks.

— O kodėl su mumis nėra kitų policininkų? Ar mums nereikėtų bent jau dar kelių pareigūnų?

— Viskas bus gerai.

— Kur prakeiktas pastiprinimas?

Jis sugriežė dantimis ir piktai atrėžė:

— Jis mūsų laukia.

— Kur?

— Netoliese.

— Galėtumėt parodyti?

— Žinoma, — atsakė jis šaltai. Braunas atsisagstė švarką ir iš dėklo išsitraukė tarnybinį ginklą. — Štai. Laiminga?

Tas žodis nutraukė jų pokalbį ir sukėlė Šeifer buką įtūžį. Jos nestebino tai, kad jie viską darys vieni. Tiesą sakant, ji suvokė, kad taip jai labiau patinka. Įsivaizdavo Fergiusono veidą, kai ji atvyks į jo senelės trobą. Jis manė, kad mane atbaidė. Manė, kad aš nuo jo bėgsiu, pasakė mintyse. Na, štai ir aš. Ir aš nesu kokia nors maža dvylikametė, kuri negali apsiginti. Ji nuleido ranką ir uždėjo ją ant savo pistoleto. Žvilgtelėjo į Kovartą, bet pastebėjo, kad reporteris žiūri pirmyn, nekreipdamas dėmesio į tai, kas buvo pasakyta.

Tą akimirką ji pagalvojo, kad niekada nepriartės prie buvimo policininke esmės arčiau, nei yra dabar. Jų tikslo siekimas buvo aukščiau nei tokie žemiški rūpesčiai kaip teisės ir įrodymai — tai, ką jie darė, buvo visiškai kitoks reikalas. Ji paklausė savęs, ar buvimas netoli mirties visuomet varo žmones iš proto, ir pati atsakė į savo klausimą: žinoma.

— Gerai, — pasakė ji po akimirkos, ne visai pasitikėdama savo balsu. — Koks planas?

Atsitrenkęs į kauburį, automobilis susvirduliavo.

— Jėzau, — pasakė ji, sugriebdama sėdynę priešais, — tas vyrukas išties gyvena užkampyje.

— Ten toliau vien raistas, — tarė Kovartas. — Kitoje pusėje — prasta dirbama žemė.

Prisiminė, kad būtent taip jam sakė Vilkoksas.

— Tai koks planas? — paklausė jis Tenio Brauno.

Policijos leitenantas lėtai pasuko į šalikelę ir sustabdė automobilį. Jis atsidarė savo langelį ir į mašiną priėjo drėgno tiršto oro. Jis mostelėjo tolyn, į pilkėjančią juodumą, kur maišėsi tamsa ir šviesa.

— Fergiusono močiutės lūšna yra maždaug už ketvirčio kilometro į tą pusę, — pasakė. — Mes nueisim likusią kelio dalį. Taip mes nieko be reikalo nepažadinsime. Toliau viskas labai paprasta. Detektyve Šeifer, jūs apeisite trobą ir lauksit prie galinio išėjimo. Būkit pasiruošusi ginklą. Stebėkite galines duris. Tiesiog turim būti tikri, kad jis pro jas neišsidangins. Jei bandys — sustabdykit jį. Supratot? Sustabdykit...