Джон Катценбах - Kilnus tikslas

Šeifer linktelėjo, žengė į priekį, bet sustojo.

— Šuo? — sušnabždėjo ji greitai, nervingai.

— Nėra, — pasakė Braunas. — Vos tik pasieksit kampą, aš prieisiu prie priekinio įėjimo. Toliau eikit iki galo. Žinosit, kad pasiekiau duris, nes kai tai padarysiu, tikrai nebūsiu tylus.

Šeifer trumpam užmerkė akis, giliai įkvėpė ir mintyse padrąsino save. Pagalvojo: šįkart jokių klaidų. Žvilgtelėjo į namuką ir pamanė, kad jis labai mažas, todėl tikrai nebus progos suklysti.

— Varom, — tarė. Kiek pasilenkusi, beveik ristele bėgdama per miglą ir drėgną orą, greitai perėjo tuščią kiemą.

Kovartas pamatė, kad eidama prie namo kampo pistoletą ji laiko rankoje nuleidusi, bet pasiruošusi šauti.

— Ar viską stebite, Kovartai? — paklausė Braunas. Jo balsas užpildė kažkokią tuštumą reporterio viduje. — Ar viską įsimenate?

— Įsimenu, — atsakė jis, sukąsdamas dantis.

— Kur jūsų užrašų knygelė?

Kovartas iškėlė ranką. Suspaudęs ploną knygutę, ja pamojavo. Braunas šyptelėjo.

— Puiku, kad jūs ginkluotas ir pavojingas, — tarė.

Kovartas dėbtelėjo į jį.

— Tai juokelis, Kovartai. Nesinervinkit.

Kovartas linktelėjo. Jis stebėjo policininką, o šio akys buvo įbestos į Šeifer, trumpam sustojusią ties trobos kampu. Braunas šypsojosi, bet tik vos vos. Jis išsitiesė ir pasipurtė kaip koks didžiulis gyvūnas, kuris nusikrato mieguistumą po žiemos. Kovartas suvokė, kad Braunas — tarytum karys, kurio baimė ir nerimas dėl ateinančio mūšio dingsta vos tik jam prieš akis išnyra priešas. Braunas tuo nesidžiaugė, bet atrodė pasiruošęs bet kokiam pavojui ar nežinomybei, kurie laukė lūšnoje anapus lengvos rytinės šviesos ir besiraizgančios pilkos miglos. Reporteris pažvelgė į savo rankas, lyg jos būtų langas į jo jausmus. Jos atrodė blyškios, bet nedrebėjo. Tiek daug nuėjau, pagalvojo. Reikia išlikti iki galo.

— Tiesą sakant, — atsakė jis, — neblogas juokas. Turint galvoje aplinkybes.

Abu vyrai nusišypsojo, bet tikrai ne dėl kokio nors sąmojo.

— Na, gerai, — pasakė Tenis Braunas. — Metas rytiniam pabudinimui.

Jis atsisuko į namą ir prisiminė pirmąjį kartą, kai čia atvažiavo ieškodamas Fergiusono. Jis nesuprato, kokią neapykantos ir įtūžio audrą sukelia atvykdamas. Visi jausmai, kuriuos norėjo užmiršti Pačiula, vėl iškilo į paviršių, kai Robertas Erlas Fergiusonas buvo areštuotas norint apklausti dėl Džoanės Šraiver nužudymo. Jis jokiu būdu nenorėjo antrąkart to patirti.

Braunas skubiai leidosi žingsniuoti tiesiai per kietai suplūktą priekinio kiemo purvą, nesidairydamas, ar Kovartas jį seka. Reporteris vieną kartą įkvėpė, akimirką galvodamas, kodėl oras jo burnoje toks sausas, bet suprato, kad ne oras sausas, o jo burna išdžiūvusi, ir nedelsdamas žengė į priekį, kad neatsiliktų nuo policijos leitenanto.

Braunas sustojo prie paradinių durų laiptelių. Jis atsisuko į Kovartą ir sušnypštė:

— Jei viskas įvyks greitai, būkit atsargus, kad nesipainiotumėte man po kojom.

Kovartas linktelėjo. Jis jautė, kaip jaudulys apima kūną, išvaro galvoje aidinčią baimę.

— Einam, — tarė policininkas.

Jis keliais dideliais šuoliais užšoko laiptais į viršų. Kovartas nuskubėjo paskui. Jų kojos sukaukšėjo į baltai dažytas medines lentas, girgždančias ir skrebančias visiškai tyliame ryto ore. Braunas atsirėmė į sieną prie durų ir mostelėjo Kovartui atsiremti kitoje pusėje. Jis atvėrė pirmas duris ir pagriebė antrųjų rankeną. Lėtai nuspaudė, bet durys neatsidarė.

— Užrakinta? — sušnabždėjo Kovartas.

— Ne. Manau, užstrigo.

Jis vėl paspaudė rankeną. Krestelėjo galvą Kovarto pusėn. Tada suspaudė laisvąją ranką į kumštį ir triskart stipriai trinktelėjo suskilinėjusį medinį paviršių, sudrebindamas visą namą.

— Fergiusonai! Policija! Atidaryk duris!

Net nespėjus nutilti gaudžiančiam balso aidui, jis čiupo priekines duris ir plačiai jas atlapojo. Tada pakėlė koją ir smarkiai spyrė į antrąsias. Jų stakta sutraškėjo, garsas buvo panašus į šūvį, Kovartas iš nuostabos šoktelėjo. Braunas antrą kartą pasiruošė, tiksliai taikydamasis į duris, ir vėl spyrė.

Durys įlinko ir truputį prasivėrė.

— Policija! — vėl sušuko jis.

Tada stambusis detektyvas visu svoriu užgulė duris, atkišęs vieną petį į priekį, kaip koks pakvaišęs amerikietiškojo futbolo žaidėjas, su kamuoliu rankoje šokantis į vartus paskutinėmis rungtynių sekundėmis.

Durys traškėdamos, lūždamos atsidarė.

Tenis Braunas įlėkė į svetainę kaip pamišęs: palinkęs, iškėlęs ginklą ir mojuodamas juo į visas puses. Jis vėl išrėkė:

— Policija! Fergiusonai, išlįsk!

Kovartas kelias sekundes dvejojo, tada, nurijęs seiles, įėjo į namą jam iš paskos, painiojantis mintims, galvoje vis dar aidint laužiamų durų traškesiui. Jautėsi taip, lyg šoktų nuo skardžio ir nuo didžiulio greičio jo ausyse švilptų vėjas.

— Eina po velnių! — suriko Braunas, lyg rėkdamas dar vieną įsakymą, ir staiga nutilo.

Iš kito kambario įėjo Robertas Erlas Fergiusonas.

Akimirką jo tamsi oda susiliejo su name tvyrančiais pilkais ryto šešėliais. Tada jis lėtai patraukė prisilenkusio policijos leitenanto link. Žudikas vilkėjo palaidus tamsiai mėlynus marškinėlius ir paskubom užsimautus išblukusius džinsus. Jis buvo basas, kojos šlepsėjo į nublizgintas kietmedžio grindis. Rankos buvo abejingai, beveik lengvabūdiškai iškeltos, lyg jis su ironija pasiduotų. Jis žengė į priekį ir atsistojo priešais Tenį Brauną, kuris lėtai, atsargiai išsitiesė, išlaikydamas atstumą tarp savęs ir žudiko. Apgaulinga šypsena iškreipė Fergiusono veidą, o akys, apžvelgdamos kambarį, lakstė akiduobėse. Jis akimirką dirstelėjo į išlaužtas duris, paskui į Kovartą. Tada pažvelgė tiesiai į Brauną.

— Užmokėsi man už tas duris? — paklausė. — Jos buvo neužrakintos. Tiesiog užstrigusios. Nereikėjo jų laužti. Kaimiečiams nereikia rakinti durų. Puikiai tai žinai. Na, detektyve, ko iš manęs nori?

Žudiko balse nebuvo jokios skubos ar panikos. Tiesiog erzinanti ramybė, lyg jis būtų laukęs jų atvykstant.

— Žinai, ko aš iš tavęs noriu, — iškošė Braunas. Jis buvo sukandęs dantis ir nutaikęs ginklą Fergiusonui į krūtinę.

Bet abu vyrai laikėsi atokiai, nepatikliai žiūrėjo vienas į kitą.

— Aš žinau, ko tu nori. Nori ko nors, ką galėtum apkaltinti. Visuomet nori to paties, — šaltai atrėžė Fergiusonas.

Jis atsargiai pasižiūrėjo į nutaikytą ginklą. Tada, primerkęs akis, kad jos atrodytų tokios pat piktos kaip ir balsas, pažvelgė tiesiai į policininką.

— Aš beginklis, — pasakė. Jis ištiesė abi rankas plaštakomis į viršų. — Ir nieko nepadariau. Tau nereikia to ginklo.

Kai Tenis Braunas nepajudino ginklo vamzdžio, Kovartas pamatė, kad akimirką Fergiusono akyse pasirodė susierzinimas ir abejonė. Bet išnyko taip pat greit, kaip ir atsirado. Fergiusonas kalbėjo kaip žmogus, kuris tuoj tuoj įnirš. Kovartas pažvelgė į Brauną ir suprato — jis nieko negali padaryti.

Žudikas atsisuko į Kovartą, nekreipdamas dėmesio į policininką. Jis perkreipė lūpas ir nuo jo šypsenos reporterio nugara nuėjo pagaugais.

— Ar dėl to jūs čia, pone Kovartai? Tikėjausi, kad pasirodys detektyvas, bet jūs, maniau, susiprotėsit. O gal turit kokią nors kitą priežastį?

— Ne. Tiesiog ir toliau ieškau atsakymų, — kimiai pasakė Kovartas.

— Maniau, po mūsų pokalbio prieš kelias dienas likote patenkintas atsakymais. Aš tikrai neįsivaizduoju, iš kur galėtų kilti daugiau klausimų, pone Kovartai. Maniau, viskas gana aišku.