Джон Катценбах - Kilnus tikslas

Paskutiniai žodžiai buvo ištarti ramiu, lėtu, griežtu balsu.

— Niekada nebūna viskas aišku.

— Na, — ištarė Fergiusonas, mostelėdamas į Brauno pusę, — dabar tikrai turit vieną atsakymą. Matot, ką daro šitas žmogus. Išspiria duris. Grasina žmonėms ginklu. Turbūt ruošiasi vėl mane suspardyti.

Fergiusonas atsisuko į Brauną.

— Ką šįkart norėtum iš manęs išspardyti?

Tenis Braunas jam neatsakė. Kovartas papurtė galvą.

— Ne šį kartą, — tarė jis.

Fergiusonas piktai pažvelgė į jį. Jo rankų raumenys įsitempė, o ant kaklo iškilo venos.

— Aš nieko negaliu jums pasakyti, — tarė Fergiusonas, o jo žodžiai tvoskė pykčiu. Jis žengė žingsnį reporterio link, bet susivaldė. Kovartas matė, kaip jis stengiasi susitvardyti, kaip įveikia save ir atsipalaiduoja. Tada atsirėmė į sieną.

— Aš nieko nežinau. O šiaip, kur tavo partneris, leitenante? Ar vėl mane primuši? Aš pasiilgau detektyvo Vilkokso. Ar tau prireiks jo pagalbos?

— Pasakyk man, kur jis yra... — atrėžė Tenis Braunas. Jo balsas buvo kaip plieniniai ašmenys, ir žodžiai kaip kardai perkirto atstumą tarp jų. — Buvai paskutinis jį matęs žmogus.

— Tikrai? — Fergiusonas kalbėjo taip, lyg būtų visą naktį galvojęs atsakymus, lyg būtų laukęs to, kas įvyks iš ryto. Jis prakalbo greičiau:

— Ar galiu nuleisti rankas, bent kol kalbėsimės?

— Ne. Kas atsitiko Vilkoksui?

Fergiusonas vėl šyptelėjo. Jis vis dėlto nuleido rankas.

— Iš kur, po velnių, galėčiau žinoti? Jis kur nors dingo? Tikiuosi, prasmego į pragarą, — jo šypsena išsiplėtė į pajuokiamą išsiviepimą.

— Niuarkas, — tarė Tenis Braunas.

— Tas pats, kas pragaras, — atsakė Fergiusonas.

Braunas prisimerkė. Po akimirkos tylos Fergiusonas prašneko:

— Aš jo ten nemačiau. Po galais, aš tik vakar vakare grįžau į Pačiulą. Iš ten ilga kelionė. Sakai, Vilkoksas buvo Niuarke?

— Jis tave matė. Jis tave persekiojo.

— Na, aš apie tai nieko nežinau. Tiesa, prieš kelias naktis mane sekė kažkoks pamišęs baltaodis, bet nemačiau jo veido. Jis prie manęs nepriartėjo. Šiaip ar taip, aš jo atsikračiau vienoje šoninių gatvelių. Smarkiai lijo. Nežinau, kas jam nutiko. Žinai, ta miesto dalis, kurioje aš gyvenu, — ten dažnai kas nors ką nors persekioja. Ne taip jau neįprasta pradėti greitai bėgti. O aš tikrai nenorėčiau būti koks nors baltasis ir vaikštinėti ten tamsoje, jei suprantat, ką turiu omeny. Nelabai sveika. Ten žmonės tau širdį išpjautų, jei už ją galėtų gauti dar vieną dozę kokaino.

Jis pažvelgė į Kovartą.

— Argi ne taip, pone Kovartai? Tiesiog išpjautų širdį.

Metjų Kovartą užliejo svaiginantis pykčio pliūpsnis. Jis žvelgė į žudiką ir juto, kaip viskas slysta jam iš rankų. Įtūžis ir nusivylimas nugalėjo proto balsą — jis žengė į priekį, pro Tenį Brauną, ir bakstelėjo pieštuku į Fergiusoną.

— Melavai. Melavai man pirma ir meluoji dabar. Tu jį nužudei, ar ne? Ir nužudei Džoanę. Nužudei jas visas. Kiek jų buvo? Kiek jų, po velnių, buvo?

Fergiusonas įsitempė.

— Kalbat kaip pamišėlis, pone Kovartai, — atsakė jis šaltai, ramiai. — Tas žmogus... — jis parodė pirštu į Tenį Brauną, — prikišo jums kažkokių beprotiškų minčių. Aš nieko nežudžiau. Prieš kelias dienas jau tai sakiau. Ir kartoju dabar.

Jis pažvelgė į policininką.

— Neturi kuo man grasinti, Teni Braunai. Neturi jokių įkalčių, kurie tau bent minutę leistų būti teismo salėje, neturi nieko, ko bet kuris advokatas negalėtų paneigti ir sudraskyti į skutelius. Nieko neturi.

— Ne, — pasakė Kovartas. — Aš viską turiu.

Fergiusono akys, įsmeigtos į Kovartą, degė pykčiu. Reporteris staiga pajuto, kaip veidą užlieja karštis.

— Manot, kad turit kažkokį ypatingą būdą iškapstyti tiesą? Neturit.

Fergiusono rankos susigniaužė į tvirtus kumščius.

Braunas žengė į priekį, petimi nustumdamas Kovartą į šalį.

— Eina velniop. Eik velniop, Bobi Erlai. Noriu, kad važiuotum su manimi į nuovadą. Eime...

— Areštuoji mane?

— Taip. Už Džoanės Šraiver nužudymą. Dar kartą. Už trukdymą teisėtvarkai. Už drabužių slėpimą išvietėje. Už melagingą priesaiką. Suimu kaip svarbų liudytoją Vilkokso dingimo byloje. To pakaks, kad aiškintumeisi ilgai.

Tenio Brauno veidas buvo kaip geležinis. Laisvąją ranką jis įsikišo į švarko kišenę ir ištraukė antrankius. Ginklu nusitaikė Fergiusonui į veidą.

— Žinai tvarką. Sukis į sieną, kojas plačiai.

— Suimi mane? — pratarė žudikas ir žengė atgal. Jo balsas buvo aukštas, kupinas pykčio. — Aš dėl to nusikaltimo jau buvau išteisintas. Visa kita, ką išvardijai, yra visiškas mėšlas. Negali to daryti!

Tenis Braunas kilstelėjo tarnybinį revolverį.

— Pažiūrėsim, — pasakė lėtai. Jo akys degė neapykanta.

— Geriau jau būtum nuo manęs labiau pasislėpęs, Bobi Erlai, nes dabar tau viskas baigta. Šią sekundę. Tau viskas baigta.

— Neturi nieko, ką galėtum panaudoti prieš mane, — šaltai nusijuokė Fergiusonas. — Jei turėtum, būtum atvažiavęs čia su visa supistą armijos palyda. O atėjai su kažkokiu prakeiktu reporteriu, turinčiu krūvą nieko nevertų klausimų.

Jis išspjaudė tuos žodžius kaip keiksmus.

— Aš liksiu laisvas, Teni Braunai, ir tu tai puikiai žinai. — Jis nusijuokė. — Liksiu laisvas.

Bet Fergiusono žodžiams prieštaravo jo nervingas elgesys. Jo pečiai pakumpo, o kojos prasiskėtė, lyg ruošiantis atremti smūgį.

Tenis Braunas pastebėjo šį judesį.

— Tik duok man priežastį į tave šauti, — tarė jis. — Juk žinai, kad norėčiau.

— Aš su tavim neisiu, — pasakė Fergiusonas. — Turi orderį?

— Eisi su manimi, — nepasidavė Braunas. Jis kalbėjo piktai, bet ramiai. — Aš įkišiu tave atgal į mirtininkų kamerą. Girdi? Ten, kur tavo vieta. Tau viskas baigta.

— Pabaigą visada galima atitolinti, — atsakė žudikas, žengdamas atgal.

— Niekas niekur neis, — išrėžė šaižus balsas.

Visi trys vyrai atsisuko į jį.

Kovartas pamatė du šautuvo vamzdžius, paskui — mažą, liesą Fergiusono senelę. Ginklas buvo atsuktas į Tenį Brauną.

— Niekas niekur neis, — pakartojo senoji moteris. — Ypač į mirtininkų kamerą.

Braunas nutaikė savo revolverį tiesiai jai į krūtinę ir tuo pačiu metu pritūpė. Ji vilkėjo vaiduokliškus baltus naktinius marškinius, einant jie vijosi apie kojas. Jos plaukai buvo susegti į kuodelį, kojos — basos. Tarsi būtų išlipusi iš patogios lovos tiesiai į košmarą. Ranka laikė apglėbusi šautuvą, nukreiptą į policininką, kaip ir tada, kai šovė į Kovartą.

— Ponia Fergiuson, — tyliai pasakė Tenis Braunas, pasiruošęs bet kurią akimirką šauti. — Turit nuleisti ginklą.

— Nepasiimsit mano berniuko, — atsakė ji aršiai.

— Ponia Fergiuson, turite suprasti, kad...

— Nenoriu girdėti, ką turėčiau suprasti, tik žinau, kad nepasiimsit mano berniuko.

— Ponia Fergiuson, neapsunkinkit visko labiau, negu yra.

— Sunkumai man nieko nereiškia. Gyvenimas buvo sunkus. Gal bus lengva numirti.

— Ponia Fergiuson, nekalbėkit taip. Leiskit man dirbti savo darbą. Galų gale viskas bus gerai, pamatysit.

— Nebandyk užkalbėti man dantų, Teni Braunai. Į šiuos namus neatnešei nieko, išskyrus rūpesčius.

— Ne, — ramiai atsakė Braunas, — ne aš čia atnešiau rūpesčius. Tai padarė jūsų anūkas, — jo balse iškart pasigirdo pietietiška tartis, lyg jis bandytų susišnekėti su sutrikusiu užsieniečiu jo kalba.