Агата Кристи: Kreivas Nameliūkštis

Maiklas Garfildas garsiai nusijuokė.

— Grįžkite namo pas savo draugus policininkus ir nedrumskite man ramybės šiame mažyčiame rojuje. Dink, šėtone...

21 skyrius

Puaro buvo sunku kopti į kalną. Staiga galvoje šmėstelėjo mintis, kuri privertė pamiršti skaudamas kojas. Jis aiškiai pamatė visus tuos įvykius, apie kuriuos mąstė pastaruoju metu, jų tarpusavio ryšį, suprato, kad jie yra susipynę ir išplaukia vienas iš kito. Tuoj pat pajuto pavojų — rimtą pavojų, gresiantį kažkam bet kurią minutę. Reikėjo veikti, greitai ką nors daryti.

Elspeta Makėj pasitiko jį tarpduryje.

— Jūs atrodote pavargęs, — tarė ji. — Eikite vidun ir prisėskite.

— Ar jūsų brolis namie?

— Ne, jis išėjęs. Atrodo, kažkas atsitiko.

— Atsitiko? — apstulbo Puaro. — Taip greit? Negali būti!

— Kas? — nustebo Elspeta. — Apie ką jūs kalbate?

— Ne ne, nieko. Ar jūs norėjote pasakyti, kad atsitiko kokia nelaimė?

— Na, taip. Tik nežinau, kokia. Paskambino Timas Reglenas ir paprašė, kad brolis atvažiuotų. Ar gersite arbatos?

— Ne, — atsakė Puaro. Jis negalėjo nė pagalvoti apie juodą karčią arbatą. Bijodamas atrodyti nemandagus, jis paaiškino: — Aš ėjau namo. Mano kojos... — Jis pažiūrėjo į savo batus. — Manau, kad esu apsiavęs ne kaimiškai. Man reikia persiauti.

Elspeta Makėj irgi apžiūrėjo jo avalynę.

— Man atrodo, kad batai visiškai tinka, — gūžtelėjo ji. — Beje, jūsų vardu gautas laiškas su užsienietiškais pašto ženklais. Tuoj atnešiu. — Ji netrukus grįžo nešina laišku. — Jei jums vokas nereikalingas, aš jį atiduosiu vienam sūnėnui, jis renka pašto ženklus.

— Žinoma, žinoma, — linktelėjo Puaro, atplėšė voką, išėmė laišką. Voką atidavė jai. Padėkojusi Elspeta grįžo į kambarį.

Puaro išskleidė popieriaus lapą ir ėmė skaityti.

Misterio Godi tarnyba užsienyje dirbo gana operatyviai ir kompetentingai. Jis nešykštėjo pinigų, ir reikalingos žinios ateidavo greit. Tiesa, gautoje informacijoje nieko įdomaus nebuvo, tačiau Puaro nesitikėjo nė tiek.

Olga Semionova į gimtąjį miestą negrįžo. Visi jos artimieji žuvo. Ji draugavo ir susirašinėjo su pagyvenusia moterimi, jai pasakojo apie savo gyvenimą Anglijoje. Rašė, kad santykiai su šeimininke klostosi gerai: ji esanti labai griežta, bet kartu ir dosni. Paskutiniai Olgos laiškai buvo išsiųsti maždaug prieš pusantrų metų. Joje buvo užuominų apie kažkokį jaunuolį ir netgi apie galimas vestuves. Tačiau jo vardo Olga neminėjo ir rašė, kad dar ne viskas nuspręsta. Paskutiniajame laiške ji džiaugėsi, kad viskas gerai. Daugiau laiškų moteris negavo ir nusprendė, kad Olga ištekėjo ir pakeitė adresą. Jaunoms merginoms neretai taip atsitinka. Jei gyvenimas susiklosto laimingai, jos retai rašo laiškus.

Todėl moteris ir nebesijaudino.

„Ką gi, viskas sutampa, — pagalvojo Puaro. — Leslis galėjo kalbėti apie vestuves, bet vargu ar jo planai buvo tokie rimti. Misis Ljuelin Smais tikrai garsėjo kaip dosni moteris. Greičiausiai kažkas Lesliui davė pinigų, gal net pati Olga, norėdama paskatinti jį suklastoti dokumentus jos naudai“.

Terasoje vėl pasirodė Elspeta Makėj ir Puaro su ja pasidalijo mintimis apie Olgą ir Leslį.

Truputį pagalvojusįjį pasakė:

— Jei buvo taip, kaip jūs sakote, tada jiedu gerai mokėjo slapstytis. Apie jųdviejų santykius niekas nežinojo, nors tokioje vietoje kaip mūsiškė gandų pakanka.

— Jaunasis Ferieris palaikė ryšius su ištekėjusia moterimi. Gal jis buvo įspėjęs Olgą, kad ši nieko apie jį nesakytų savo šeimininkei.

— Visiškai tikėtina. Misis Smais tikriausiai žinojo, kokia yra Ferierio reputacija, ir būtų galėjusi įspėti Olgą, kad ši neturėtų su juo nieko bendra.

— Gal vis dėlto išvirti jums arbatos?

— Ne ne, man reikia eiti namo ir persiauti. Ar jūs nežinote, kada grįš jūsų brolis.

— Negaliu pasakyti. Jie nesakė, kam jo prireikė.

Puaro nuėjo keliu. Iki namo, kuriame jis buvo apsistojęs, buvo tik keli jardai. Vos tik jis priėjo prie durų, ant slenksčio pasirodė buto šeimininkė — maždaug keturiasdešimtmetė energinga moteris.

— Jūsų laukia dama, — pranešė ji. — Jau senokai. Aš jai sakiau, kad tiksliai nežinau, kada grįšite, kur išėjote, bet ji sakė vis tiek palauksianti. Tai misis Dreik, — pridūrė ji patylėjusi. — Ji labai susijaudinusi. Man atrodo, kad jai kažkas atsitiko. Ji svetainėje. Ar jums atnešti arbatos ir ko nors užkąsti?

— Tikriausiai nereikia, — tarė Puaro. — Iš pradžių aš paklausiu, ką ji nori man pasakyti.

Jis atidarė duris ir įėjo į svetainę. Rovena Dreik stovėjo prie lango. Pro jį nebuvo matyti paradinio įėjimo, todėl ji nematė, kaip Puaro grįžo. Išgirdusi atidaromų durų girgždesį, ji staiga atsisuko.

— Mesjė Puaro! Pagaliau! Kaip seniai aš jūsų laukiu!

— Prašau atleisti, madam. Aš buvau Kvori Vude, paskui kalbėjausi su misis Oliver ir dviem jaunuoliais — Nikolu ir Dezmondu.

— Su Nikolu ir Dezmondu? Taip, aš žinau... Pagalvojau... Viešpatie, į galvą ateina visokios nesąmonės!

— Jūs kažko susijaudinusi, — pasakė Puaro.

Jis nesitikėjo pamatyti Roveną Dreik, visada mokančią rasti išeitį iš kebliausios padėties, viską rengiančią, organizuojančią, tokią sutrikusią.

— Ką, ar jūs dar nieko nežinote? — paklausė ji. — Nejaugi jūs nieko negirdėjote?

— Ką aš turėčiau žinoti?

— Tai baisu! Jis... negyvas. Jį kažkas nužudė.

— Kas negyvas, madam?

— Vadinasi, dar nieko nežinote... Juk jis dar visai vaikas, o aš maniau... Viešpatie, kaip kvaila! Aš turėjau viską jums papasakoti, kai klausėte. Aš dėl to kankinuosi — jaučiu, kad esu kalta, bet aš norėjau... Aš norėjau, kad būtų geriau, mesjė Puaro. Patikėkite, aš norėjau, kad būtų geriau.

— Sėskitės, madam. Nusiraminkite ir viską man papasakokite. Nužudytas vaikas? Dar vienas?

— Jos brolis, — ėmė kūkčioti misis Dreik. — Leopoldas.

— Leopoldas Reinoldsas?

— Jis buvo rastas lauke, prie takelio. Tikriausiai grįžo iš mokyklos ir ėjo prie upelio pažaisti. Kažkas nutempė jį į upelį ir laikė po vandeniu jo galvą, kol...

— Jam padarė tą pat, ką ir Džois?

— Taip taip. Aš manau, kad tai padarė kažkoks pamišėlis. Ir nežinia kas tai padarė, štai kas baisiausia! Aš... aš maniau, kad žinau... kas tai... Viešpatie, kaip tai galėjo man ateiti į galvą!

— Jūs turėtumėte viską man papasakoti.

— Taip taip, aš viską jums papasakosiu. To ir atėjau. Matote, kai jūs atėjote pas mane po pokalbio su Elizabeta Viteker, kai ji jums sakė, neva aš kažką mačiusi... na, tada, savo namo vestibiulyje... Aš tada jums pasakiau, kad nieko nemačiau, kad ten nieko nebuvo... Aš taip sakiau todėl... todėl, kad maniau... — Ji užsikirto ir nutilo.

— Tad ką jūs matėte, madam?

— Man tai reikėjo jums pasakyti dar tada. Mačiau, kaip bibliotekos durys prasivėrė, lėtai ir atsargiai, ir išėjo jis. Tiksliau, ne išėjo, o tiesiog sustojo tarpduryje, o paskui grįžo atgal ir uždarė duris.

— Kas tai buvo?

— Leopoldas. Leopoldas, berniukas, kurį nužudė. O aš maniau... — Ji vos begalėjo sulaikyti ašaras. — Oi, kokia baisi klaida! Jei aš tada būčiau jums papasakojusi, galbūt jūs būtumėte išsiaiškinę, kaip visa tai įvyko.

— Vadinasi, jūs pagalvojote, — lėtai ištarė Puaro, — kad Leopoldas nužudė savo seserį, tiesa?

— Taip, būtent taip. Žinoma, ne tada... Tada aš dar nežinojau, kad ji negyva. Suprantate, jo žvilgsnis visada buvo kažkoks keistas. Jis niekada nebuvo paprastas vaikas. Visi Leopoldo netgi bijodavo, nes manė, kad jis ne visai normalus. Jis buvo labai protingas, išprusęs berniukas, bet vis dėlto atrodė, kad jam ne visi namie.