Агата Кристи - Kreivas Nameliūkštis

Puaro sustojo ir susiraukė pajutęs, kad skaudant kojas mąstyti darosi sunku. Ar jis buvo teisus, pasirinkęs trumpiausią kelią į superintendanto Spenso namus? Jei jis būtų galėjęs skristi tiesiai kaip paukštis... Siaurame takelyje neaugo nei žolė, nei samanos, ir kiekvienas žingsnis skaudamoms kojoms buvo sunkus. Taip, žinoma, geru keliu jam būtų buvę daug lengviau eiti... Staiga Puaro vėl sustojo.

Visai čia pat jis pamatė du siluetus. Ant plokščio iš žemės kyšančio akmens sėdėjo Maiklas Garfildas. Jis piešė. Tolėliau, prie tyliai čiurlenančio upeliuko, stovėjo Miranda Batler. Puaro tuoj pat pamiršo savo skaudamas kojas ir nuovargį. „Nuostabu, — pagalvojo jis, — koks tobulas gali būti grožis“. Maiklas Garfildas, be jokios abejonės, buvo labai gražus, tačiau garsusis seklys nebūtų galėjęs pasakyti, kokius jausmus jam kelia šis grožis. Jis vertino moterų grožį, bet negalėjo pasakyti, ar jam patinka gražūs vyrai. Pats jokiu būdu nenorėjo būti gražus, beje, gerai suprasdamas, kad tai visiškai neįmanoma. Vienintelis dalykas, keliantis Puaro tikrą pasitenkinimą, buvo jo paties vešlūs ūsai. Su kokia meile jis kasdien juos šukuodavo ir glostydavo! Puaro dar nė karto nebuvo sutikęs vyriškio, kurio ūsai būtų galėję prilygti jo ūsams. Nors jis puikiai žinojo, kad niekad nebuvo net patrauklus, o jau gražus tai tikrai ne.

O Miranda? Puaro vėl pagalvojo, kad ji atrodo ne pagal savo metus rimta, bet kaip tik tuo ji ir žavi. Įdomu, apie ką ji dabar galvoja? Tikriausiai jis to niekada nesužinos. Pati ji vargu ar papasakos, net jei kas nors to paprašys. Jos protas nevaikiškai gilus ir originalus. Ir ji labai jautri, galvojo Puaro. Nepaprastai jautri. Jis dar šį tą apie ją žinojo. Bent jau jam pačiam atrodė, kad žino. Kol kas tai buvo tik nuojauta, bet jis beveik neabejojo.

Maiklas Garfildas pakėlė galvą ir sušuko:

— Oi! Sinjoras ūsuotis! Linkiu jums labo ryto, sere.

— Ar aš galiu žvilgtelėti, ką jūs darote, ar nesutrukdysiu? Aš nenoriu būti įkyrus.

— Galite žvilgtelėti, — tarė Maiklas Garfildas. — Man tai netrukdo. — Ir pusbalsiu pridūrė: — Man tai didžiulis malonumas.

Priėjęs arčiau, Erkiulis Puaro pažvelgė į piešinį. Jis buvo pieštas pieštuku. Plonos linijos buvo beveik nematomos. „Hm, — pagalvojo Puaro, — šis žmogus moka kurti ne tik sodo peizažus“.

— Gražu, — sumurmėjo jis.

— Aš irgi taip manau, — atsakė Maiklas Garfildas. Jis tai pasakė taip, kad negalėjai suprasti, ar žodžiai taikomi piešiniui, ar originalui.

— Kam... — pradėjo Puaro, bet nebaigė.

— Kam aš tai darau? — Maiklas Garfildas šyptelėjo. — Jūs manote, kad reikia ypatingos priežasties?

— Galbūt.

— Na, ką gi, jūs teisus. Galbūt aš greit iš čia išvažiuosiu, ir yra dalykų, kuriuos norėčiau prisiminti. Mirandą — irgi.

— O jūs ją greit pamiršite?

— Labai greit. Toks jau esu. O ką nors pamiršti ir neturėti galimybės pažvelgti į veidą, prisiminti gestą, galvos judesį, medį... Žinoti, kaip gera buvo visa tai matyti, ir nebeturėti tokios galimybės — man tai kančia. Tu žiūri, įsimeni, bet juk viskas praeina, dingsta be pėdsakų...

— Bet tik ne jūsų sodas akmenų skaldykloje. Jis nedings.

— Ar jūs taip manote? Dings, ir labai greitai, jei čia nieko neliks. Gamta padarys savo. Jai reikia meilės, rūpesčio, dėmesio ir rankų, gabių rankų. Įsivaizduokite, jei čia ims šeimininkauti municipalitetas — viskas labai greit pasikeis. Pasodins naujų veislių krūmų, nuties dar keletą takelių, pastatys suoliukų, o gal net šiukšlių dėžių. Bet norint visa tai išsaugoti, vien priežiūros nepakanka. Visa tai išsaugoti tokius, kokie buvo anksčiau, sunkiau negu tiesiog tvarkyti...

— Mesjė Puaro! — pasigirdo Mirandos balsas kitoje upelio pusėje.

Puaro priėjo arčiau.

— Štai kur aš jus radau. Atėjote pozuoti?

Ji papurtė galvą.

— Ne, tai išėjo atsitiktinai.

— Teisingai, — patvirtino Maiklas Garfildas. — Tai laimingas atsitiktinumas.

— Jūs tiesiog vaikščiojote po savo mėgstamą sodą?

— Aš ieškojau šulinio.

— Šulinio?

— Kažkada šiame miške buvo šulinys, prie kurio žmonės išsakydavo kokį nors norą, tikėdamiesi, kad jis išsipildys.

— Čia? Aš nežinojau, kad akmenų skaldyklose būna šulinių.

— Bet juk čia aplinkui visur buvo miškas ir augo medžiai. Maiklas žino, kur yra šulinys, bet nenori man sakyti.

— Daug įdomiau pačiai ieškoti, — nusišypsojo Maiklas Garfildas. — Tuo labiau kaip reikiant nežinant, ar jis iš viso egzistuoja.

— Apie jį žino misis Gudbodi, — tarė Miranda ir pridūrė: — Ji — burtininkė.

— Taip, — linktelėjo Maiklas Garfildas, sugavęs klausiamą Puaro žvilgsnį. — Čia ji laikoma burtininke. Žinote, provincijoje visada yra savų raganų ir burtininkių. Jos pačios, tiesa, taip nemano, bet visi apie jas žino. Jos gali išpranašauti likimą, padaryti taip, kad sužydėtų jūsų begonijos arba nuvystų bijūnai, arba kieno nors karvei dingtų pienas. Ir dar jos gali duoti meilės gėrimo ir moka daug daug kitų burtų.

— Čia buvo toks šulinys! — sušuko Miranda. — Žmonės eidavo prie jo ir išsakydavo savo troškimus. Paskui reikėdavo aplink jį apeiti tris kartus užrištomis akimis, o tai nėra taip paprasta. — Mergaitė pro Puaro petį pažvelgė į Maiklo Garfildo pusę. — Aš vis tiek jį rasiu, — pažadėjo ji. — Net jeigu jūs man nepasakysite. Misis Gudbodi sako, kad jis kažkur čia, tik užverstas, nes į jį įkrito kažkokia mergaitė, atrodo, jos vardas buvo Kiti. Jis buvo užverstas tam, kad kas nors vėl neįkristų.

— Aš girdėjau tą istoriją, — tarė Maiklas Garfildas, — tik nelabai ja tikiu. Štai Liti Belinge tikrai yra toks šulinys.

— Aš žinau, — sušuko Miranda. — Visi žino ir į jį mėto monetas. O jo vanduo jau išdžiūvo ir pliukštelėjimo neišgirsi.

— Gaila.

— Kai jį surasiu, aš jums pasakysiu, — tarė Miranda.

— Nereikia tikėti viskuo, ką sako burtininkės. Aš nemanau, kad į jį tikrai buvo įkritusi mergaitė. Tikriausiai katė įkrito ir nuskendo.

— Din dan rito, katė į šulinį įkrito, — sumurmėjo Miranda ir atsistojo. — Man reikia eiti. Mama manęs laukia.

Ji atsargiai nulipo nuo akmens, ir, nusišypsojusi pašnekovams, nubėgo akmenuotu takeliu.

— Din dan, — susimąstęs pakartojo Puaro. — Žmogus pats sprendžia, kuo jam tikėti, misteri Garfildai. Taigi ji teisi ar ne?

Maiklas Garfildas atidžiai pasižiūrėjo ir šyptelėjo.

— Visiškai teisi, — tarė jis. — Čia tikrai yra šulinys ir, kaip ji minėjo, užverstas. Galbūt ir tikrai į jį kas nors galėjo įkristi, bet nemanau, kad buvo susijęs su troškimų išsipildymu. Man atrodo, kad tai — misis Gudbodi prasimanymai. Čia yra medis, tiksliau, kažkada buvo. Senas bukmedis. Jis augo prie pat stataus šlaito krašto ir, atrodo, prie jo tikrai ateidavo žmonės, nes tikėjo, kad išsipildys troškimai. Apeidavo tris kartus aplink jį.

— Ir kas gi atsitiko? Ar niekas ten nebeateina?

— Man atrodo, kad prieš šešerius metus į jį trenkė žaibas. Perskėlė pusiau. Tuo istorija ir baigėsi.

— Ar jūs tai sakėte Mirandai?

— Ne. Kam reikia? Tegu ieško savo šulinio. Žaibo suskaldytas medis nėra toks įdomus, ar ne?

— Na, ką gi, — atsiduso Puaro. — Man laikas eiti.

— Ar einate pas savo draugą policininką?

— Taip.

— Atrodote pavargęs...

— Aš pavargau, — prisipažino Puaro. — Velniškai pavargau.

— Jums būtų patogiau vaikščioti apsiavus medžiaginiais batais arba sandalais.