Агата Кристи - Kreivas Nameliūkštis

Здесь есть возможность читать онлайн «Агата Кристи - Kreivas Nameliūkštis» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Naujoji Era, Жанр: Классический детектив, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Kreivas Nameliūkštis: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Kreivas Nameliūkštis»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Įžymioji detektyvinių romanų rašytoja Agata Kristi apie romaną „Kreivas nameliūkštis“ atsiliepia kaip apie vieną mėgstamiausių savo knygų, kurią ilgai ruošėsi rašyti, mąstė apie ją sau sakydama, jog vieną dieną, kai turės daug laiko ir norės suteikti sau malonumą, pradės ją rašyti.
Vertėjas: Petras Dambrauskas
Versta iš anglų k.-„Kreivas namas“ ([Crooked House)](
)yra detektyvinės fantastikos kūrinys, kurį sukūrė Agatha Christie ir kurį pirmą kartą JAV išleido „Dodd, Mead and Company“ 1949 m. Kovo mėn., O JK - tų pačių metų gegužės 23 d. „Collins“ nusikaltimų klubas. Veiksmas vyksta 1957 m. Rudenį Londone ir jo apylinkėse.
[Tęsinys](
): [A Murder is Announced](
)

Kreivas Nameliūkštis — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Kreivas Nameliūkštis», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

— Oi, tik jau ne tai!

— Supratau. Jūs labai skrupulingai renkatės drabužius. Visa kartu paėmus puikiai atrodo. Ypač, leiskite pasakyti, gražiai atrodo jūsų ūsai.

— Dėkui, — nusišypsojo Puaro. — Man malonu, kad jūs į juos atkreipėte dėmesį.

— Sunku neatkreipti.

Puaro nusilenkė. Atsisveikino.

— Jūs sakėte, kad nupiešėte Mirandą prisiminimui. Ar jūs tikrai ruošiatės išvažiuoti?

— Taip, esu sumanęs.

— Bet, man atrodo, jūs čia gerai įsitaisėte.

— O, taip! Aš turiu namą, nedidelį, bet pastatytą pagal mano projektą. Turiu darbą. Tiesa, jis nebeteikia man ankstesnio malonumo, nes norisi kai ko naujo.

— Kodėl darbas jūsų nebedžiugina?

— Todėl, kad žmonės verčia mane atlikti nemaloniausius darbus. Visi nori, kad tvarkyčiau sodus: ir tie, kurie jau turi, ir tie, kurie dar tik nusipirko žemės ir pasistatė namą...

— O misis Dreik jūsų neprašė?

— Prašė. Aš pateikiau savo pasiūlymų, ir ji, atrodo, sutiko. Beje, — gūžtelėjo pečiais, — aš ja nelabai pasitikiu.

— Jūs manote, kad ji neleis jums padaryti taip, kaip norite?

— Greičiau ji padarys taip, kaip pati nori. Iš pradžių jai patiko mano sumanymai, bet paskui ji pareikalaus dar ko nors. Utilitarinių, brangių ir efektingų dalykų. Ji laikysis savo nuomonės, ir galų gale mudu susipyksime. Todėl man geriau išvažiuoti, kad taip neatsitiktų. Ne vien dėl misis Dreik. Taip pat atsitiktų ir su kitais... Aš esu gana garsus žmogus ir galiu be jokio vargo rasti darbo kitame Anglijos kampelyje, o gal Normandijoje ar Bretanėje.

— Kur jūs galėtumėte tobulinti gamtą, — tęsė jo mintį Puaro, — kur turėsite galimybę eksperimentuoti ir sodinti retus augalus, kurie tose vietose niekada nederėjo. „Ten saulė neišdegins ir šaltis nepakenks“. Ir tame lopinėlyje jūs tarsi Adomas galėsite pradėti viską iš pradžių. Ar jūs visada buvote toks nenuilstantis?

— Niekur ilgai neužsibūdavau.

— O ar jūs esate buvęs Graikijoje?

— Taip. Ir norėčiau vėl ten nukakti. Ten viskas kitaip... Mano svajonė — užveisti sodą Graikijos saloje ant stataus akmenuoto skardžio. Ten būtų vien kiparisai... įsivaizduojate, dykuma... O reikia tik panorėti — ir ji visiškai pasikeičia. Tampa pasakų sodu.

— Sodu, kuriame vaikšto dievai?

— Taip. Jūs mokate skaityti kitų žmonių mintis, mesjė Puaro?

— Deja, ne. Yra daug tokių dalykų, kuriuos aš norėčiau žinoti, bet nežinau.

— Dabar jūs kalbate apie kokius nors proziškus dalykus?

— Deja, taip.

— Apie gaisrą, žmodžudystę ar netikėtą mirtį?

— Beveik taip. Tik be gaisro. Sakykite man, misteri Garfildai, jūs čia jau gana seniai gyvenate, ar nesate girdėjęs apie vieną žmogų — Leslį Ferierį?

— Taip. Aš jį prisimenu. Jis dirbo Medčesteryje, advokatų kontoroje. Atrodo, jaunesniuoju klerku ar kuo kitu. Gražus buvo vaikinas.

— Jis mirė labai netikėtai, ar ne?

— Taip. Kartą vakare kažkas jį nudūrė peiliu. Man atrodo, kad dėl moters. Policininkai, atrodo, žinojo, kas nužudė, bet negalėjo surinkti pakankamai įkalčių. Jis turėjo meilės romaną su viena moterimi. Jos vardas Sandra, pavardės nebeprisimenu. Jos vyras čia laikė smuklę. O paskui Leslis įsitaisė kitą draugužę...

— Ir Sandrai tai nepatiko?

— Taip. Bent jau taip žmonės kalbėjo. Leslis labai mėgo moteris. Turėdavo po dvi ar tris.

— Ir visos buvo anglės?

— O kodėl jūs manęs to klausiate? Nemanau, kad jis bendraudavo vien su anglėmis. Pakakdavo joms nors truputį mokėti angliškai, kad suprastų, ką jis sako, ir kad jis jas suprastų.

— Tikriausiai čia retkarčiais atvyksta jaunų užsieniečių?

— Žinoma. O kurgi jų nėra? Kompanionės — ne toks jau retas dalykas. Gražios ir nelabai, sąžiningos ir truputį suktos. Vienos sąžiningai atlieka savo pareigas, kitos visiškai nieko neveikia, trečios staiga dingsta...

— Kaip toji mergina Olga?

— Taip, kaip Olga.

— Ar Leslis buvo jos draugužis?

— Ak štai kur jūs sukate? Taip, buvo. Nemanau, kad misis Ljuelin Smais tai žinojo. Olga buvo gana atsargi. Ji dažnai kalbėdavo apie kažkokį vaikiną, už kurio ištekėsianti, grįžusi į gimtinę. Nežinau, ar tai buvo tiesa, ar fantazija. Jaunasis Leslis buvo gana patrauklus vyrukas. Sunku pasakyti, kodėl jis susidomėjo Olga — ji nebuvo graži. Nors, — jis patylėjęs pridūrė: — Nors ji ir buvo savaip patraukli, turėjo kažkokios vidinės jėgos ir energijos. Jaunam anglui tai galėjo patikti. Šiaip ar taip, jiedu suartėjo, ir Leslio draugėms tai nepatiko.

— Įdomu... — prisipažino Puaro. — Manau, jūs galėtumėte suteikti man reikalingos informacijos.

— Apie ką jūs kalbate? Kuo čia dėtas Leslis? Kas buvo — pražuvo.

— Man labai reikia tai žinoti. Aš noriu suprasti, kaip visa tai prasidėjo. Aš netgi bandau pažvelgti dar giliau ir suprasti, kas vyko prieš tai, kai tiedu — Olga ir Leslis Ferieris — pradėjo susitikinėti, misis Ljuelin Smais nieko nežinant.

— Na, o apie tai aš nieko nežinau. Galiu tik spėlioti. Dažnai sutikdavau juos savo sode, bet Olga niekada su manimi atvirai nesikalbėjo. O su Lesliu beveik visai nebuvau pažįstamas.

— Girdėjau, praeityje jis turėjo tam tikrų nemalonumų?

— Taip. Bent jau taip žmonės kalbėjo. Misteris Fulertonas priėmė jį, tikėdamasis sąžiningu žmogumi padaryti.

— Kokia buvo jo pražanga? Klastotė?

— Taip. Teismas atsižvelgė, kad tai buvo jo pirmasis teisės pažeidimas. Atsirado ir lengvinančių aplinkybių — ligota motina, girtuoklis tėvas ir visa kita. Žodžiu, jis išsisuko lengvu išgąsčiu.

— Aš to nebuvau girdėjęs.

— Girdėjau, kad iš pradžių jam pasisekė suklaidinti tardytojus, bet paskui vis tiek viskas išaiškėjo. Smulkmenų nežinau, tik gandus. Jis buvo kaltinamas klastote. Taip, atrodo, tikrai dokumentų klastote.

— O kai mirė misis Ljuelin Smais ir buvo pateiktas patvirtinti jos testamentas, jis irgi pasirodė besąs suklastotas?

— Aš matau, kur jūs sukate. Manote, kad tarp tų dviejų dalykų esama ryšio?

— Žiūrėkite pats, ką mes turime... Taigi yra žmogus, kuriam pasisekė išvengti bausmės už klastotę. Šis žmogus suartėja su mergina, kuri, jei bus patvirtintas pateiktas testamentas, paveldės didesnę svaraus turto dalį...

— Taip, taip, viskas tiesa.

— Ta mergina ir žmogus, anksčiau sugautas klastojant dokumentus, buvo gana artimi. Jis dėl šios merginos net metė savo ankstesnę mylimąją.

— Vadinasi, jūs manote, kad klastotė — Leslio rankų darbas?

— Labai panašu į tai, tiesa? Visi sako, kad Olga labai gerai pažinojo savo šeimininkės braižą ir galėjo jį padirbti. Tačiau man tai atrodė gana abejotina. Ji tikrai rašė už misis Ljuelin Smais jos laiškus, bet nemanau, kad stengdavosi idealiai nukopijuoti jos braižą. Šiaip ar taip, vargu ar ji būtų ryžusis klastoti testamentą. O jei Olga ir Leslis veikė išvien, aplinkybės keičiasi. Idėją tikriausiai pasiūlė jis, nes, būdamas savimi pasitikintis žmogus, manė, kad nė lapė nesulos. Tikriausiai ir pirmą kartą jis taip manė, bet apsiriko. Apsiriko ir šį kartą. Manau, kai idėja žlugo, advokatai sunerimo ir kreipėsi į ekspertus, Olgos nervai pakriko, ir jiedu susipyko. O paskui ji pabėgo.

Maiklas Garfildas ryžtingai papurtė galvą.

— Kam jūs visa tai pasakojate man? Čia, mano puikiajame sode?

— Aš kai ką noriu sužinoti iš jūsų.

— Geriau nežinoti. Geriau niekada to nežinoti. Palikti viską, kaip yra. Nesikišti, neuostinėti, nežiūrinėti.

— Jums reikia tik grožio, — tarė Erkiulis Puaro. — Grožio bet kuria kaina. O man svarbiau už viską tiesa. Tik tiesa.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Kreivas Nameliūkštis»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Kreivas Nameliūkštis» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Kreivas Nameliūkštis»

Обсуждение, отзывы о книге «Kreivas Nameliūkštis» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x