Агата Кристи - Kreivas Nameliūkštis

19 skyrius

— Misis Limen, — pakartojo Puaro, — tvarkingai užsirašydamas pavardę.

— Visiškai teisingai. Herieta Limen... Ir antrasis liudytojas — Džeimsas Dženkinsas. Paskutinėmis žiniomis, išvažiavo į Australiją. O mis Olga neva grįžo į Čekoslovakiją ar ne Čekoslovakiją, apskritai į tėviškę. Visi kažkur išsiskirstė.

— Kaip jūs manote, ar ta misis Limen galima pasitikėti?

— Na, juk negalėjau aš visa tai išgalvoti! Greičiausiai ji iš tikrųjų pasirašė kažkokį dokumentą ir nesitverdama smalsumu atsiradus pirmai progai nusprendė išsiaiškinti, ką pasirašė.

— Ar ji raštinga?

— Manau, kad taip. Nors, galimas daiktas, jai ir sunku buvo suprasti senos moters, sirgusios reumatu, braižą. Paskui, kai apie tą kodicilą visi aplinkui ėmė kalbėti, ji galėjo nuspręsti, kad būtent tai ten ir buvo parašyta.

— Vadinasi, — lėtai ištarė Puaro, — buvo tikras dokumentas. Bet buvo ir sufalsifikuotas.

— Kas taip sakė?

— Advokatai.

— Galbūt jis visai nebuvo falsifikuotas?

— Tokiais atvejais juristai būna labai atsargūs, o jie jau buvo pasiruošę perduoti bylą teismui, jau turėjo ekspertų parodymus.

— Na, tokiu atveju viską labai lengva suprasti, — pareiškė misis Oliver.

— Lengva? Ir kas gi įvyko?

— Tikriausiai kitą dieną ar po kelių dienų, gal ir po savaitės misis Ljuelin Smais arba susipyko su savo kompanione, arba iškilmingai susitaikė su sūnėnu Hugo ir jo žmona Rovena, tada suplėšė testamentą ir sudarė naują kodicilą.

— O paskui?

— Paskui tikriausiai misis Ljuelin Smais mirė, o mergina norėjo pasinaudoti likimo padovanota proga... ir pati parašė kodicilą, kurio tekstas labai priminė tą, tikrąjį. Paskui ji padirbo misis Ljuelin Smais ir dviejų liudytojų parašus. Galbūt ji žinojo misis Limen braižą ir nusprendė padirbti jos parašą, tikėdamasi, kad toji patvirtins ir viskas baigsis laimingai. Bet jos falsifikatas buvo per daug akivaizdus, ir prasidėjo nemalonumai.

— Ar jūs, chere madam, leisite pasinaudoti jūsų telefonu?

— Tai Džuditos Batler telefonas, ir jūs, žinoma, galite skambinti.

— O kur dabar jūsų draugė?

— Ji išėjo į kirpyklą, o Miranda kažkur laksto. Eikite, telefonas kambaryje, štai už to lango.

Puaro įėjo vidun. Maždaug po dešimties minučių jis vėl pasirodė tarpduryje.

— Na? Ką jūs ten veikėte?

— Aš paskambinau misteriui Fulertonui. Jis buvo misis Ljuelin Smais advokatas. Turiu pranešti jums įdomų dalyką. Tas kodicilas — falsifikuotasis — kuris buvo pateiktas patvirtinti, pasirašytas ne Herietos Limen. Jį pasirašė kažkokia Meri Douerti, dabar jau mirusi, kuri ilgai tarnavo pas misis Ljuelin Smais. Antrasis liudytojas buvo Džeimsas Dženkinsas, kaip ir sakė jūsų misis Limen. O jis tikrai išvažiavo į Australiją.

— Vadinasi, iš tikrųjų buvo du dokumentai, — tarė misis Oliver. — Tikrasis ir padirbtasis. Paklausykite, ar jums neatrodo, kad čia per daug viskas sudėtinga?

— Nepaprastai, — pritarė Puaro. — Ir aš dar norėčiau pasakyti, kad per daug falsifikatų.

— Galbūt tikrasis dokumentas taip ir tebeguli senajame žinyne?

— Aš supratau, kad po misis Ljuelin Smais mirties visas jos turtas, išskyrus kai kuriuos baldus, senus paveikslus buvo parduotas.

— Kad taip mes dabar galėtume rasti tą knygą— kurioje senoji ledi paslėpė testamentą: „Čia rasi bet kokį atsakymą“. Puikus dalykėlis. Mano senelė tokią turėjo. Įsivaizduojate, joje tikrai galėjai rasti bet kokią informaciją: juridinių patarimų, kulinarijos receptų, kaip išimti dėmę iš drabužio arba namuose pasigaminti pudros, kuri negadina odos, — žodžiu, daugybę reikalingų dalykų. Ar jūs ją norėtumėte turėti?

— Be abejonės, — tarė Puaro. — Joje tikriausiai būtų parašyta, ką daryti, kai gelia kojas.

— Žinoma. Tik aš nesuprantu, kodėl jūs nenorite persiauti ir nešioti laisvus minkštos odos batus?

— Madam, aš įpratęs daug dėmesio skirti savo išvaizdai ir drabužiams.

— Na, tada nešiokite šias baisenybes, kentėkite ir per prievartą šypsokitės, — piktai atkirto misis Oliver. — Ne, aš tikrai nieko nebesuprantu, — truputį patylėjusi pridūrė ji. — Vadinasi, misis Limen man melavo?

— Visiškai gali būti.

— Ar jai kas nors įsakė meluoti?

— Ir taip galėjo būti.

— Jai tikriausiai už tai kas nors užmokėjo?

— Tęskite, — tarė Puaro. — Tęskite. Jums neblogai sekasi.

— Man atrodo, — nekreipdama dėmesio į Puaro žodžius, mintijo misis Oliver, — kad misis Ljuelin Smais, kaip ir visos turtingos moterys, mėgo rašyti testamentus. Nenustebsiu, jei sužinosiu, kad per visą gyvenimą ji parašė ne vieną tuziną testamentų. Žinote, kaip būna: tai vieno žmogaus naudai, tai kito — žodžiu, nuolat kaitaliojo. Dreikai patys yra gana pasiturintys žmonės. Tikriausiai kiekvieną kartą ji jiems užrašydavo gana solidžią sumą, tačiau nemanau, kad kam nors būtų užrašiusi tiek, kiek, pasak tos Limen, turėjo gauti Olga. Prisipažinsiu, aš norėčiau apie ją daugiau sužinoti. Jai pasisekė labai gerai pasislėpti.

— Tikiuosi, kad mes netrukus apie ją daugiau sužinosime.

— Kokiu būdu?

— Labai greit aš gausiu informacijos.

— Ir ne vien čia. Londone aš turiu padėjėją, kuris man renka informaciją Anglijoje ir užsienyje. Tikriausiai greit gausiu atsakymą iš Hercegovinos.

— Ar jūs manote, kad ji ten grįžo?

— Gali būti. Bet aš tikiuosi gauti kitokio pobūdžio informacijos. Mane domina laiškai, kuriuos ji, gyvendama čia, rašė, ar juose minėjo draugus, pažįstamus...

— O kaip dėl mokytojos?

— Apie kurią jūs kalbate?

— Tą, kuri buvo pasmaugta. Apie ją jums pasakojo Elizabeta Viteker. — Misis Oliver susiraukė. — Man, pavyzdžiui, toji Viteker nelabai patinka, ji nemaloni moteris. Nors gal ir protinga, — ji susimąsčiusi tęsė. — Man atrodo, kad ji visiškai galėjo nužudyti žmogų.

— Pasmaugti kitą mokytoją?

— Reikia patikrinti ir šitą versiją.

— Pažadu jums, madam, kad kaip visada pasikliausiu jūsų intuicija.

Misis Oliver susimąsčiusi kramtė finiką.

20 skyrius

Išėjęs iš misis Batler namų, Puaro pasuko į kelią, kurį jam nurodė Miranda. Jam pasirodė, kad landa tvoroje labai padidėjo. Tikriausiai pro ją lindo žmogus, stambesnis už Mirandą. Jis takeliu nusileido žemyn, dar kartą nusistebėjęs, kaip čia gražu. Nuostabus kampelis. Tačiau kažkodėl nepasisekė atsikratyti neaiškaus nerimo. Viskas aplinkui kėlė prietaringą baimę. Atrodė, kad čia, vingiuotuose takeliuose, piktos dvasios persekioja savo aukas, o žiauri stabmeldžių deivė reikalauja naujo kraujo.

Puaro puikiai suprato, kodėl, nors ir graži, ši vieta netraukia iškylautojų ir kitokių pramogų mėgėjų. Vargu ar atsirastų žmogus, kuris panorėtų čia ateiti su savo kukliais valgiais, limonadu, apelsinais, pasėdėti prie laužo, pajuokauti, persimesti vienu kitu anekdotu. Čia viskas kažkaip kitaip — tuščia, nyku ir paslaptinga. „Galbūt, — pagalvojo jis, — būtų geriau, jei misis Ljuelin Smais nebūtų taip pasakiškai pertvarkiusi vietovės. Čia būtų galėjęs būti kuklus sodas, nekeliantis keistų asociacijų. Bet ji troško garbės ir buvo labai turtinga...“

Puaro ir vėl pagalvojo apie testamentus ir pabandė įsivaizduoti save žmogaus, suklastojusio dokumentus, vietoje. Be abejo, testamentas, kuris buvo pateiktas tvirtinti, — suklastotas. Misteris Fulertonas, atsargus ir prityręs teisininkas, tuo visiškai įsitikinęs. O jis ne toks žmogus, kad patartų savo klientui bylą perduoti teismui, neturėdamas tikrų įrodymų.