Сельма Лагерлёф - Portugalijos karalius

PIRMOJI DALIS

PLASTANTI ŠIRDIS

Iki pat gilios senatvės Janas Andersonas iš Skruliukos nepavargdamas be paliovos pasakodavo apie tą dieną, kai jo mažoji mergytė atėjo į šį pasaulį.

Jau anksti rytą, vos tik prašvitus, jis išsirengė pas pribuvėją ir kitas pagalbininkes. Paskui visą priešpietį ir ne vieną pavakarės valandą išsėdėjo malkinėje ant kaladės ir laukė laukė…

Lietus pylė kaip iš kibiro; nors Janas sėdėjo po stogu, tačiau vanduo purškė ant jo pro sienų ir lubų plyšius, o retkarčiais vėjas žliugteldavo visą lietaus srautą pro bedurės malkinės angą.

– Nežinau, ar kas galėtų manyti, kad aš džiaugiuos susilauksiąs kūdikio? – murmėjo Janas. Jis taip smarkiai paspyrė mažą pagalį, kad šis lėkte išlėkė į kiemą. – Tai didžiausia nelaimė, kokia tik galėjo mane ištikti. Mudu su Katryna susituokėme vien todėl, kad nebereikėtų ilgiau tarnauti pas Eriką iš Falos ir triūsti svetimiems, tai mums įgriso iki gyvo kaulo. Norėjosi turėti savą pastogę, savus rakandus, o apie vaikus nė sapne nesapnavom.

Jis užsidengė veidą rankomis ir giliai atsiduso. Šaltis, drėgmė ir ilgas kankinantis laukimas, be abejo, drumstė jam nuotaiką, bet visi tie nemalonumai toli gražu nebuvo didžiausia liūdesio priežastis.

O jo sielvartas buvo visiškai pagrįstas.

„Kiauras dienas nuo ankstaus ryto ligi vėlaus vakaro tenka dirbti, triūsti, – galvojo Janas, – tačiau iki šiol bent naktį galėdavau pailsėti. Kūdikis tikriausiai bus didelis rėksnys, taigi nė naktį neturėsiu ramybės.“

Apie tai pagalvojus, jį dar didesnė širdgėla ėmė graužti. Janas staigiai atitraukė rankas nuo veido ir taip smarkiai ėmė jas grąžyti, jog net sąnariai braškėjo.

– Ligi šiol dar šiaip taip stūmėmės, nes Katryna su manim galėdavo eiti į darbą. Tačiau dabar ji turės būti namie ir rūpintis vaiku.

Janas įsmeigė akis į tamsėjančią prieblandą ir jam ėmė rodytis, tarytum bado šmėkla jau sėlina per kiemą, tykodama įsibrauti į namus.

– Taip, taip, – kalbėjo Janas ir, tartum norėdamas sustiprinti savo žodžius, ėmė abiem kumščiais tvoti per kaladę. – Taip, pasakysiu tiek: jeigu būčiau žinojęs, kad taip atsitiks, iš karto būčiau atsakęs Erikui iš Falos, kai jis atėjęs pasiūlė man statydintis namus jo žemėje ir, be to, perleido statybai senų rąstų, – jeigu aš tuomet būčiau žinojęs, – visko būčiau atsisakęs ir ligi pat savo amžiaus pabaigos būčiau gyvenęs Falos tvarto kamaroje.

Tai buvo baisūs žodžiai. Janas puikiausiai tai jautė, bet neketino jų atsisakyti.

– Jeigu kas nors… – vėl pradėjo Janas. Jis net buvo benorįs sakyti, kad jam anaiptol nebūtų nemalonu, jeigu kūdikiui kas nors atsitiktų. Tačiau Janui neteko šių savo minčių išreikšti žodžiais. Staiga jis išgirdo už sienos pypsintį balsiuką ir ūmai nuščiuvo.

Malkinė buvo pristatyta prie gyvenamojo namo. Įtempus klausą, jo ausis pasiekdavo pypsintys garsai. Žinoma, Janas Andersonas tuojau suvokė, ką tai reiškia. Ilgą laiką jis sėdėjo visiškai ramiai, niekuo neparodydamas nei sielvarto, nei džiaugsmo.

Galų gale jis gūžtelėjo pečiais ir tarė:

– Taigi pagaliau atėjo į šį pasaulį. Dabar su Dievo padėjimu žengsiu į savo namus kiek pasišildyti.

Tačiau ir šis malonumas ne taip greit atėjo. Jis vėl turėjo laukti valandų valandas.

Lietus pylė gūsiais, vėjas šėlo kaskart smarkiau. Nors tik rugpjūčio pabaiga, oras buvo žvarbus kaip lapkričio mėnesį.

Be to, Janui Andersonui dingtelėjo mintis, kuri dar labiau jį prislėgė ir nuliūdino.

Jis pajuto, kad visi jį niekina ir nė kiek su juo nesiskaito.

– Ne tik pribuvėja, bet ir trys ištekėjusios moterys ten prie Katrynos, – tarė jis pusbalsiu. – Juk iš tikrųjų galėtų viena jų išeiti ir pasakyti – berniukas ar mergaitė.

Priglaudęs ausį prie namo sienos, Janas įsiklausė ir išgirdo, kaip židinyje kuriama ugnis. Paskui pamatė moteriškes nešant iš šaltinio vandenį. Tačiau atrodė, kad nė viena jų nė nepastebi Jano.

Tuomet staiga jis užsidengė rankomis veidą ir visu liemeniu ėmė siūbuoti.

– Gerasis mano Janai Andersonai, – pradėjo jis, – ko gi tau trūksta ir kur tavo kaltė? Kodėl gi tau gyvenime taip nesiseka? Kodėl gi visuomet esi taip nustumiamas? Oi, kodėl tu negalėjai vesti jaunos, gražios merginos? Kodėl paėmei tą seną mergą, Lagerdo Katryną, Eriko iš Falos karvių liuobėją?

Jį graužte graužė sielvartas. Net kelios ašaros ištryško ir nuriedėjo tarp pirštų.

– Kodėl parapijoje taip menkai esi gerbiamas, mano gerasis Janai Andersonai? Kodėl visuomet kitiems teikiama pirmenybė? Gerai žinai, kad yra tokių pat neturtingų ir tokių pat menkų žmonių, kaip tu, tačiau juk nė vieno taip nenustumia į užkampį? Tad ko gi tau trūksta, mano gerasis Janai Andersonai?

Šį klausimą Janas Andersonas jau seniai sau keldavo, bet vis veltui. Jis galutinai buvo netekęs vilties kada nors gauti atsakymą. Tačiau, nagrinėdamas savo savybes, jis prieidavo išvadą, kad jam iš viso nieko netrūksta. Todėl gal išmintingiausia bus pasakius, kad Dievas ir žmonės jam neteisingi?

Kai jam atėjo į galvą ši mintis, jis atitraukė rankas nuo veido ir mėgino atrodyti įžūlus.

– Kai tau bus leista įžengti į trobą, tada tu nė karto nežvilgtelėsi į savo kūdikį, mano gerasis Janai Andersonai, – nusprendė jis pats vienas. – Nė žodžio netardamas, prieisi prie ugnies ir pasišildysi.

– Arba kas būtų, jeigu dabar atsistojęs įeitum, – jis pradėjo vėl. – Juk dabar, pačiam žinant, kad jau visa praėjo, nebėra nė mažiausio reikalo ilgiau čia tūnoti. O ką, jeigu tu Katrynai ir kitoms ten esančioms moteriškėms parodytum, kad esi savo namų šeimininkas?

Janas kaip tik buvo besikeliąs nuo kaladės ir malkinės angoje išvydo senąją Falos ponią. Ji kuo gražiausiai nusilenkė Janui ir pakvietė vidun pasižiūrėti į kūdikį.

Su tokia bloga nuotaika Janas Andersonas kažin ar būtų ėjęs, jeigu jį būtų kvietęs kas kitas, o ne pati senoji Falos ponia. Su ja, žinoma, Janas nuėjo, tačiau nė kiek neskubėdamas. Iš visų jėgų Janas stengėsi atrodyti ir elgtis kaip Erikas iš Falos parapijos namuose per rinkimus, eidamas prie urnos įmesti savo rinkimų kortelę. Ir Janui Andersonui dabar puikiai pavyko atrodyti visiškai tokiam pat rimtam ir paniurusiam.

– Prašau, Janai! – tarė Falos ponia ir plačiai atvėrė duris, o pati pasitraukė, kad Janas įeitų pirmas.

Vos tik žvilgtelėjęs Janas tuoj pamatė, kaip tvarkinga ir švaru troboje. Kavinukas pastatytas ant židinio krašto, kad kava kiek atauštų. Palangėje padengtas stalas. Sniego baltumo staltiesė ir puodeliai kavai buvo ponios iš Falos.

Katryna gulėjo lovoje, o kitos dvi moterys, kurios atėjo pagelbėti, buvo prisišliejusios prie sienos, kad Janas nekliudomai galėtų apžiūrėti visus pertvarkymus.

Prie pat padengto stalo stovėjo pribuvėja, laikydama ant rankų suvystytą kūdikį.

Nejučiom dingtelėjo Janui Andersonui mintis, kad viskas atrodo taip, tartum jis būtų čia svarbiausias asmuo. Katryna žiūrėjo į jį švelniai, lyg norėdama pasiteirauti, ar jis patenkintas. Visų kitų akys irgi buvo nukreiptos į jį, tartum reikalaudamos pagyrimo už visą tą vargą, kurį moterims teko patirti.

Tačiau ne taip lengva džiūgauti, kiaurą dieną ištūnojus lauke sustirusiam iki gyvo kaulo, kai tave tiesiog velniai ima. Jano veidas buvo kaip Eriko iš Falos, ir jis, netardamas nė žodžio, stovėjo vidury kambario.

Tuomet pribuvėja žengė prie jo. Bet troba buvo nedidukė, ir, žengusi tiktai vieną žingsnį, ji tiek priartėjo prie Jano, kad įdėjo jam kūdikį tiesiog į glėbį.