Сельма Лагерлёф - Portugalijos karalius

Kai mažytė buvo kokių trejų metų, užniko ją liga, kuri teisingai vadinama skarlatina. Visą jos kūnelį išbėrė tamsiai raudonais lopais ir prisilietus jie degino kaip ugnis. Mažytė nenorėjo valgyti ir negalėjo miegoti. Be sąmonės gulėdama savo lovutėje, ji kliedėjo. Janas negalėjo pasitraukti iš namų. Per visą ligą kiauras dienas ir naktis jis sėdėjo troboje. Atrodė, kad Eriko iš Falos rugiai liks šiemet nekulti.

Janas sėdėdavo kampe prie krosnies, akis įbedęs į mažytę, ir žiūrėdavo, kaip Katryna ją klosto, nes šioji dažnai nuspirdavo antklodę, kaip girdydavo ją kiek praskiestomis mėlynių sultimis, kurių atnešė senoji Falos ponia.

Kol mažytė buvo sveika, ja daugiausia rūpinosi tėvas, tačiau, vos tik jai susirgus, Janas nebeturėjo drąsos prie jos prisiartinti, bijodamas, kad jai nepakenktų, kad kartais nepakankamai švelniai prie jos neprisiliestų.

Mažytė gulėjo savo lovutėje tiesiog ant čiužinio, nes paklodės nebuvo. Mažam švelniam kūneliui, sutinusiam ir labai jautriam nuo išbėrimo, buvo tikriausiai labai skausminga gulėti ant šiurkštaus pašukų užvalkalo.

Daug kartų Janas matė, kaip mažoji blaškosi savo lovutėje, ir jam nuolat kildavo mintis apie vienintelį gražiausią dalyką, kurį jis turėjo – apie savo šventadienius marškinius. Tik jie vieneri buvo baltos tviskančios drobės, su kieta krūtine ir taip gražiai pasiūti, jog puikiausiai tiktų pačiam Diuvo geležies liejyklos savininkui. Janas elgėsi su jais kuo pagarbiausiai. Visi kiti jo marškiniai buvo tokie pat šiurkštūs, kaip ir lovos apdangalas, ant kurio gulėjo mažoji Klara Giula.

Tačiau neverta dabar galvoti apie tuos marškinius. Katryna niekados neleis jų suplėšyti. Juk tai vestuviniai marškiniai, kuriuos pati jam pasiuvo.

Katryna iš tiesų darė ką galėdama. Pasiskolinusi iš Falos vežimą, ji apmuturiavo mažytę skepetomis bei antklodėmis ir nuvežė pas gydytoją. Tai buvo labai šaunu. Tačiau iš to apsilankymo nebuvo jokios naudos. Nieko negelbėjo nei didžiulis butelis vaistų, kurių ji parsivežė iš vaistinės, nei visa kita, ką daktaras prirašė.

Janui nedavė ramybės dar viena mintis: susilaukę tokio nuostabaus kūdikio, kaip Klara Giula, tėvai turi būti pasirengę paaukoti jam visa, ką turi geresnio. Kitaip jie nebus verti tokio kūdikio. Tai tiesa, bet kaip įtikinsi Katryną?

Mažytei sergant, vieną dieną pas juos užėjo senoji Karin – suomė. Kaip visos suomės, ji nutuokė apie gyvulių ligas, ir jos išmanymo visiškai pakakdavo, kai reikėdavo gydyti miežį ant akies voko, tvinkstantį pirštą arba užkalbėti visokias votis. Tačiau, susirgus sunkiau, niekas nenorėjo šauktis jos pagalbos, nes nepritiko prašyti pagalbos iš raganos rimtai ligai gydyti.

Vos įžengusi į trobą, Karin tuojau pamatė sergantį vaiką. Katryna papasakojo, kad mažytė serga skarlatina, tačiau nei Katryna, nei Janas neprašė jos patarimo.

Karin aiškiai matė, kaip nusigandę ir susirūpinę tėvai. Katrynai pavaišinus ją kava, o Janui padovanojus tabako, ji nei iš šio, nei iš to prašneko:

– Neturiu galios išgydyti nuo tos ligos, bet pamokysiu, kaip jūs patys galite patirti, ar liga baigsis gyvenimu ar mirtimi. Budėkite iki vidurnakčio, o tada savo kairiosios rankos nykštį ir smilių sudėkite taip, kad išeitų panašu į žiedą, ir pro jį žiūrėkite į mažytę. Įsidėmėkite, kas šalia jos guli lovutėje, ir žinosite, kas laukia jūsų dukrelės!

Katryna nuoširdžiausiai padėkojo, nes su tokiais žmonėmis verčiau būti geruoju. Tačiau nė nemanė daryti, kaip jai buvo patarta.

Taip pat Janas neteikė jokios reikšmės Karin patarimui. Jis apie nieką kitą negalvojo, tik apie tuos marškinius vis gailėdamasis, kad nedrįsta pasipriešinti Katrynai!

Kaip čia išdrįsi prašyti, kad ji leistų sudraskyti vestuvinius marškinius. Janas puikiai numanė, kad mažytei tuo nepadėsi, o jeigu ji vis dėlto mirtų, tai marškiniai tiesiog niekais nueitų.

Atėjus vakarui, Katryna atsigulė įprastu laiku, tačiau Janas pernelyg nerimavo ir miegoti negalėjo, tad jis liko besėdįs savo kampe prie krosnies. Janas matė, kaip mažoji Klara savo lovutėje raitosi iš skausmo, nes čiužinys, ant kurio ji gulėjo, buvo šiurkštus ir kietas. Jis galvojo, kaip būtų puiku, jeigu jis galėtų jai pakloti vėsų, minkštą, lygų patalą.

Marškiniai išskalbti ir dar nenaudoti gulėjo skrynioje. Tik pagalvojus apie tai, Janui sugeldavo širdį. Tačiau būtų per žiauru, jei Katrynos dovaną jis paverstų paklode vaikui.

Tačiau, laikrodžio rodyklei artėjant prie vidurnakčio ir Katrynai kietai miegant, Janas priėjo prie skrynios ir išėmė marškinius. Pirmiausia nudrėskė jų standžią krūtinę, paskui perplėšė juos pusiau. Vieną pusę atsargiai pakišo po mažu vaiko kūneliu, o antrąją ištiesė tarp vaiko ir karštos storos antklodės, kuria mažytė buvo užklota.

Paskui jis vėl susigūžė savo kampe ir budėjo toliau, kol laikrodis išmušė dvylika. Beveik nesąmoningai Janas sudėjo kairiosios rankos pirštus žiedu ir, pakėlęs prie akių, ėmė žiūrėti į lovytę.

Štai ant lovos krašto sėdi mažutis nuogas angelėlis. Šiurkštaus čiužinio apdraskytas ir subadytas, jis tikriausiai ketino pasikelti ir nuskristi. Staiga atsisukęs, jis užčiuopė švelnius marškinius, abiem rankom perbraukė drobę ir, netikėtai vėl sukėlęs kojas per lovos kraštą, atsigulė saugoti vaiką.

Tuo metu, kai angelėlis ketino nuskristi, ant lovos iš kitos pusės užšliaužė kažkokia juoda kraupi pabaisa ir iškėlė galvą džiaugdamasi, kad, angelėliui pasitraukus, galės užimti vietą prie mergytės.

Tačiau, pamačiusi, kad angelas vėl saugo vaiką, pabaisa, nežmoniškai išsikreipusi, tarsi ją būtų persmelkęs didelis skausmas, rangydamasi kaip gyvatė, pamažu nušliaužė ant grindų.

Kitą dieną mažoji Klara pradėjo eiti geryn. Liga persilaužė. Katryna taip džiaugėsi, jog nebeturėjo drąsos ką nors sakyti dėl suplėšytų vestuvinių marškinių, nors tikriausiai pati sau galvojo, kad jos vyras paskutinis kvailys.

TURTINGIEJI GIMINĖS

Kai mažoji Klara ėjo penktus metus, vieną sekmadienio popietę Janas Andersonas ją paėmė už rankutės, ir juodu abu patraukė miško link.

Praėjo ūksmingus beržynėlius, kur paprastai jie sustodavo pailsėti, praėjo taip pat žemuogių kalvą; visiškai nesustodami juodu praėjo net ir mažą vingiuojantį upelį, kur moterys velėdavo baltinius.

Susikibę už rankų, keliavo tylūs, rimti, tartum žinodami, kad jų laukia kažkas iškilminga.

Rytų pusėje, kur žaliuoja tankus miškas, jie dingo tarp medžių, tačiau ir ten neilsėjo, o netrukus išniro kitoje pusėje prie Lubiu ant miškingos kalvelės. Nuo čia pasuko į kryžkelę, kur plentas susikirto su kaimo vieškeliu. Čia pagaliau turėjo paaiškėti, kur juodu ketina keliauti.

Tačiau keliauninkai nepasuko nei į Nestą, nei į Niustą, jie nepasirinko nei Der Framo, nei Pe Valio.

Vis toliau ir toliau keliavo per kaimą. Ir atrodė tiesiog nesuprantama, kur juodu sumanę nueiti. Negi būtų sugalvoję apsilankyti pas Bjerną Hindriksoną iš Lubiu?

Tiesa, Bjerno Hindriksono žmona buvo Jano Andersono motinos pusseserė. Taigi Janas tikrai buvo turtingiausių visoje parapijoje žmonių giminė ir turėjo teisę Bjerną Hindriksoną ir jo žmoną vadinti dėde ir teta. Iki šiol Janas tartum nė žinoti apie tai nežinojo. Net ir Katrynai tik retkarčiais teužsimindavo apie tokią įžymią giminystę. Visuomet jis traukdavosi Bernui Hindriksonui iš kelio. Net ir aikštėje priešais bažnyčią niekados neprieidavo jo pasveikinti, paspausti jam ranką.

Tačiau dabar, turėdamas mažą, tokią nuostabią dukrytę, Janas buvo nebe vien tik vargšas padienis. Dabar jis turėjo lobį, kurį galėjo parodyti, gėlę, kuria galėjo pasidabinti. Dabar jis buvo turtingiausias tarp turtingųjų ir galingiausias tarp galingųjų. Dabar jis ėjo tiesiog į didžiulis Bjerno Hindriksono namus, norėdamas pirmą kartą gyvenime aplankyti savo įžymiuosius gimines.